Платон - Dialogai

15.Taigi Dzeusas ir kiti dievai ėmė tartis, ką jiems reikėtų daryti, ir buvo labai sumišę: nei žudyti juos, perkūnus paleidus, ir žmonių giminę išmušus, kaip kadaise gigantus, išnyktų tada pagarba jiems patiems ir aukos, žmonių atnašaujamos, — nei toliau kęsti jų įžūlumą. Pagaliau Dzeusas, vargais negalais sugalvojęs, sako:

— Man rodos, radau būdą ir žmones išsaugoti, ir jų sauvalę sutramdyti, jų jėgą atėmęs. Štai dabar, sako, perplausiu kiekvieną iš jų pusiau: tada jie ir silpnesni bus, ir mums naudingesni, nes jų skaičius padidės. Ir vaikščios jie tiesiai, dviem kojom. O jei pamatysime, kad vis dar sauvaliauja ir neduoda mums ramybės, dar kartą, sako, perplausiu pusiau: tegu vaikščioja viena koja, pasišokinėdami.

Tai pasakęs, perpjovė žmones pusiau, kaip jauna šermukšnį, rengdamiesi džiovinti, arba kaip pjausto kiaušinį plauku. Kurį perplovęs, tuoj liepdavo Apolonui apsukti veidą ir pusę kaklo į pjūvio pusę, kad, nuolat matydamas šitą nuopjovą, žmogus būtų kuklesnis, o kitas dalis Apolonui įsakė užgydyti. Tad Apolonas atsukdavo verdą ir sutempdavo iš visų pusių odą į tą vietą, kuri dabar vadinama pilvu, panašiai kaip kad riša maišą, o vieną skylutę, susidariusią vidur pilvo, būtent tą, kurią dabar vadina bamba, užmezgė. Ir didžiumą kitų raukšlių išlygino, ir krūtinei suteikė pavidalą, pavartojęs kažkokį įrankį, maždaug kaip kurpiai, lygindami ant kurpalio užtemptą odą. Tačiau kelias raukšles ant pilvo ir prie bambos paliko, kad žmonės atsimintų pirmykštę savo būklę.

Tokiu būdu, kai žmogaus kūnas buvo perkirstas pusiau, kiekviena jojo pusė, geisdama antrosios, ėmė su ja susieiti; apsikabinusios viena antrą ir susipynusios, troško vėl suaugti; mirė iš bado ir negalios ką veikti, nes viena be antros nieko nenorėjo daryti. Ir kiekvieną kartą, kai kuri pusė mirdavo, antroji, likusi gyva, ieškodavo — kitos pusės ir susipindavo su ja, vis tiek, ar sutikdavo pusę anksčiau sveikos moters — tai, ką dabar vadiname moterim, — ar buvusio vyro. Taip nyko ta giminė. Pagailo jų Dzeusui, ir sugalvojo kitą gudrybę: perstatė gėdingas jų vietas į priešakį, iki tol jos buvo užpakaly, ir jie sėklą liedavo ne vienas į antrą, bet į žemę, tartum cikados35. Taigi Dzeusas perstatė jiems šias vietas į priekį ir padarė taip, kad vienas apvaisintų antrą ir kad vyrui susijungus su moterim gimtų vaikai ir tęstųsi giminė, o susiėjus vyrui su vyru, būtų bent pasitenkinimo nuo to susiejimo, ir jie galėtų atsikvėpti, imtis kokio darbo ir pasirūpinti kitais savo reikalais.

Štai kaip seniai žmonių širdyse gyvena abipusė meilė, kuri, jungdama dvi pirmykštes puses, stengiasi padaryti iš dviejų vieną ir taip išgydyti žmogaus prigimtį.

16.Tad kiekvienas iš mūsų yra žmogaus „pusmarkis“36, nes jis perplautas pusiau panašiai kaip plekšnė, ir kiekvienas nuolat savo „pusmarkio“ ieško. Todėl tie vyrai, kurie yra viena pusė tos mišrios lyties, kuri anuomet vadinosi androginu, myli moteris, ir daugumas paleistuvių yra atsiradę iš šitos lyties; o tokios moterys, kurios myli vyrus — ir savo, ir svetimus, taip pat kilusios iš šitos lyties. Moterys, kurios yra pirmykštės moters pusė, nelabai linkę Į vyrus: jos greičiau domisi moterimis, ir kaip tik šitai lyčiai priklauso tribados. Kas pagaliau yra vyro pusė, tas ieško viso, kas vyriška; toks, dar vaikas būdamas, tarytum vyriškos lyties trupinėlis, myli vyrus, jam patinka su vyrais miegoti ir glamonėtis. Tokie berniukai bei jaunuoliai yra geriausi, nes jie iš prigimties vyriškiausi. Tiesa, kai kas sako juos esant begėdžius, bet tai melas: ne iš begėdiškumo jie tatai daro, bet iš drąsumo, narsumo bei vyriškumo, mylėdami tai, kas į juos panašu. Štai rimtas to įrodymas: juk tiktai tokie vyriškiai subrendę imasi politikos. Išaugę vyrais, jie myli berniukus, nes nėra gamtos spiriami rūpintis vedybomis ir vaikais; jei jų neverstų papročiai, jiems pakaktų gyventi su kits kitu, pasiliekant viengungiais. Šitokie vyrai būtinai pasidaro filerastais, nes visados myli tai, kas jiems gimininga37.

Taigi kai toks38 susitiks su savo puse, tada jie nuostabiai susibičiuliauja, suartėja ir mylisi, nenorėdami, galima sakyti, skirtis net trumpam laikui. Ir visą gyvenimą būdami drauge, tie žmonės nemokėtų net pasakyti, ko jie vienas iš kito nori. Juk, turbūt, niekas nepatikėtų, kad vien dėl bendro gašlavimo jie su tokiu noru stengiasi būti drauge. Aišku, kad kiekvieno siela geidžia kažko kito, ko ir pati pasakyti nemoka, bet vien spėlioja ir tik neaiškiai užsimena, ko trokšta. Ir jeigu juos taip drauge gulinčius užkluptų Hefaistas su savo įrankiais ir paklaustų: „Ko jūs, žmonės, norite vienas iš kito?“— O matydamas juos nežinant, ką atsakyti, vėl paklaustų: „Jūs, gal būt, norite nuolat būti drauge, kaip galima arčiau prie vienas antro, kad nei dieną, nei naktį nesiskirtumėt? Jei, būtent, to norite, galiu jus sulydyti ir suauginti į vieną, kad iš dviejų taptumėte vienas, ir kol gyvi, abu gyvensite bendrą gyvenimą, tartum vienas žmogus, o kai mirsite, tai ir ten, Hade, vietoje dviejų virsite vienu šešėliu, nes mirsite bendra mirtimi. Taigi žiūrėkit, ar to jūs geidžiate, ir ar būsite patenkinti, jei jums šitaip atsitiks.“ Mes neabejojame, kad, išgirdę tai, nė vienas neatsisakytų ir nepasakytų ko kita norįs, bet ir vienas, ir antras, ilgai negalvodamas, pripažintų išgirdęs“ būtent, tai, W jau seniai troško — susijungti ir susilieti su mylimuoju, iš dviejų būtybių pasidaryti viena. O visa tai todėl, kad tokia buvo pirmykštė mūsų prigimtis ir kad mes sudarėme vieną visumą. Tas pilnumos troškimas, noras ją pasiekti ir vadinasi meile. Seniau, kaip esu sakęs, buvome viena, o dabar už mūsų neteisybes dievas apgyvendino mus išsklaidęs, kaip lakedemoniečiai arkadus39. Reikia dar bijoti, kad, negerbdami dievų, būsime dar kartą perkirsti ir vaikščiosime kaip tie antkapių profiliai, perplauti išilgai nosies, arba kaip pusiau perskeltos bičiulystės „markės“. Todėl privalome vienas kitą raginti dievų klausyti, kad išvengtume šitokio likimo ir surastume savo pilnybę, valdomi ir vedami Eroto. Jam niekas tenesipriešina, nes kas jam priešinasi, tas pelno dievų neapykantą. Tapę šito dievo draugais ir sugyvendami su juo geruoju, atrasime arba sutiksime savo mylimuosius, savo pačių dalį, kas nedaug kam mūsų laikais pasitaiko. Ir tenesišaipo Eriksimachas iš mano kalbos, neva aš turįs galvoje Pausaniją ir Agatoną. Labai galimas daiktas, kad ir jie yra iš tų nedaugelio, abu savo prigimtimi vyriškosios lyties. Nes, aš turiu galvoje apskritai visus, ir vyrus ir moteris, ir sakau mūsų giminę būsiant laimingą, jei visiškai patenkinsime Erotą, ir jei kiekvienas, atradęs savo mylimąjį, sugrįšime į pirmykštę savo prigimtį. Bet jei šitai visų geriausia, tai šiandieniniuose dalykuose turime ieškoti to, kas arčiausia anam didžiausiam gėriui: sutikti savo mylimąjį, atitinkantį mūsų viltis.

Norėdami pagarbinti dievą, šitokios laimės teikėją, mes kaip tik privalome garbinti Erotą: jis ir dabar daugiausia mums padeda, vesdamas mus į prigimtą būseną, ir ateičiai teikia didžiausios vilties, jei dievus gerbsime: Erotas grąžins mums pirmykštę prigimtį, išgydys ir padarys mus tobulai laimingus.

Štai, — baigė jis, — Eriksimachai, mano kalba apie Erotą; ji visai kitokia, kaip tavo. Aš jau prašiau tavęs, nesišaipyk iš jos, verčiau paklausykime, ką pasakys kiti, tiksliau, šiuodu likusieji — Agatonas ir Sokratas.

17.— Tebūnie kaip tu nori, — pasakė Eriksimachas, — juoba kad ir man buvo maloni tavo kalba. Netgi, jei nežinočiau Sokratą ir Agatoną gerai nusimanant apie meilę, aš dabar labai nerimaučiau, kad jie bekalbėdami neturėtų kokių keblumų: juk tiek daug ir apie įvairiausius dalykus jau pasakyta. Bet dėl jų aš ramus.