Платон: Dialogai

Ko gi ji turi mokyti? Iš vienos pusės — bjaurėtis tuo, kas gėdinga, iš kitos — trokšti to, kas gražu: be šitų dalykų nei valstybė, nei atskiras žmogus nepadaro didžių bei gražių darbų. Todėl sakau: jei pasirodys, kad mylįs žmogus pasielgia gėdingai arba tą patį iš kito patiria ir pabūgęs nesigina, toks, pamačius tėvui ar draugui, ar kam kitam, nesielvartaus tiek, kiek savo mylėtojo pastebėtas. Lygiai ir mylėtojas: sugautas darąs ką nedora, nieko kito taip nesigėdys kaip mylimojo.

Ir jeigu atsirastų koks būdas sudaryti valstybę ar kariuomenę vien iš mylimųjų ir mylinčiųjų, tai niekas kitas jos geriau nesutvarkytų, kaip jie patys, vengdami visų nedorybių ir savitarpy rungtyniaudami; o kovoje, petys į petį, tokie žmonės, nors ir maža jų būtų, nugalės, drįstu sakyti, visą žmoniją. Juk mylįs vyras, palikęs gretas ar metęs ginklus, aišku, mažiau kentėtų, jei tai matytų kas nors kitas, bet tik ne tas, kuris jį myli: jis kitą sykį verčiau mirtų, negu kęstų šitokią gėdą. O palikti mylėtoją ir nepadėti jam pavojaus valandą— neatsiras tokio bailio, kuriam neįkvėptų drąsos pats Erotas, kad tas narsiausios prigimties vyrui prilygtų. Ir jei Homeras sako, kad dievas ne vienam didvyriui drąsos įkvepia, tai tuos, kurie myli, drąsina kaip tik Erotas.

7.Ir mirti vienas už antrą nori tik tie, kas myli, ir ne vien vyrai, bet ir moterys. Graikams geriausias pavyzdys Pelijo duktė Alkestidė17: tik ji viena panorėjo mirti už savo vyrą, nors buvo gyvi ir jo tėvas, ir motina. Bet Alkestidė savo meile ir atsidavimu juos tiek pranoko, kad visiems parodė: tėvai svetimi savo sūnui, jų giminės tik iš vardo. Tas jos žygis ne tik žmonių, bet ir dievų akyse buvo toks kilnus, kad, stebėdamiesi juo, leido dievai jos sielai grįžti iš Hado; o iš mirtingųjų, atlikusių nuostabius darbus, tik nedaugeliui jie suteikė tokią garbingą teisę. Tad ir dievai ypačiai gerbia atsidavimą ir pasiaukojimą iš meilės. Tuo tarpu Ojagro sūnų Orfėją18 dievai išprašė iš Hado nieko nepešusį: parodė jam žmonos, kurios jis atėjo, šešėlį, bet jos pačios neatidavė, nes nutarė, kad Orfėjas, kaip kitarodas, esąs per daug išlepęs, neišdrįsęs mirti dėl meilės kaip Alkestidė ir tik per gudrybes gyvas patekęs į Hadą. Todėl ir nubaudė Orfėją, leido jam mirti nuo moterų rankos. Antra vertus, Tetidės sūnų Achilą dievai labai pagerbė, siuntę į laimingųjų salas: jisai, sužinojęs iš motinos, kad jei nukaus Hektorą — mirs, o jei nenukaus, grįš namo ir sulauks senatvės, drąsiai pasirinko mirtį, kad tik pagelbėtų mylimam Patroklui, ir atkeršijęs žuvo, ne tiktai už jį, bet ir netrukus po jo. Būtent todėl dievai, labai sužavėti šio žygio, ypatingu būdu pagerbė Achilą, kad jis taip vertino tą, kuris jį mylėjo. O Eschilas niekus tauziją, sakydamas, kad Achilas buvo įsimylėjęs Patroklą19: Achilas buvo gražesnis ne tik už Patroklą, bet ir už visus kitus herojus, be to, daug jaunesnis, — jam nė barzda dar neaugo, kaip sako Homeras20.

Iš tikrųjų ypač gerbdami šitokį kilnumą meilėje, dievai vis dėlto stebisi, gėrisi ir teikia savo malonę greičiau tuo atveju, kada mylimasis atsidavęs savo mylėtojui, negu kada mylėtojas atsidavęs mylimajam. Juk mylėtojas dieviškesnis už mylimąjį: jis dievo įkvėptas. Štai kodėl dievai labiau už Alkestidę pagerbė Achilą, nusiųsdami jį į laimingųjų salas. Tad aš sakau, kad Erotas yra vyriausias dievų tarpe, labiausiai gerbtinas ir galingiausias teikdamas žmonėms narsumo bei vesdamas juos į laimę gyvenime ir po mirties.

8.Maždaug tokią kalbą pasakė Fedras. Po jo kalbėjo ir kiti, bet Aristodemas nelabai teprisiminė, todėl, juos praleidęs, ėmė pasakoti Pausanijo kalbą. O šis taip sakęs: — Man rodos, Fedrai, kad mūsų kalbų tikslas nėra tinkamai nusakytas: garbinti apskritai Erotą. Žinoma, jei Erotas būtų tik vienas, taip ir derėtų. Tačiau Erotas nėra vienas. Ir kadangi jis ne vienas, teisingiau būtų pirma sutarti, kurį Erotą reikia garbinti. Taigi mėginsiu dalyką atitaisyti ir iš pradžių nurodyti, kurį Erotą garbinti, o tik paskui pagerbsiu jį taip, kaip pridera dievui.

Visi žinome, kad be Eroto nėra Afroditės; vadinasi, jeigu ji būtų, viena, ir Erotas būtų vienas. Bet yra dvi Afroditės, todėl turi būti ir du Erotai.

Iš tikrųjų, argi deivės ne dvi? Viena — vyresnioji, neturinti motinos, Urano duktė, kurią ir vadiname Uranija (Dangiškąja); antra — jaunesnioji, Dzeuso ir Dionos duktė, kurią vadiname Pandemos (Žemiškąja)21. Taigi dera, kad aną Erotą, kurs lydi antrąją deivę, teisingai vadintume Žemiškuoju, o pirmąjį — Dangiškuoju.

Garbinti reikia, žinoma, visus dievus, bet mėginsiu nusakyti ir tai, kas katro Eroto daliai teko. Kiekvieno veiksmo ypatybė ta, kad jis pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Pavyzdžiui, kad ir tai, ką mes dabar darome — geriame, giedame, kalbame — visa tai gražu ne savaime, bet priklauso nuo to, kaip tatai darome: jei gražiai ir teisingai— pasidaro gražu, jei neteisingai — bjauru. Tas pats ir su meilės sąvoka: gražus ir pagarbos vertas ne kiekvienas Erotas, bet tiktai tas, kurs skatina gražiai mylėti.

9.Žemiškosios Afroditės Erotas ir pats iš tiesų žemiškas ir veikia kur pakliuvo. Tatai yra ta meilė, kuria myli neišprusę žmonės. Tokie, visų pirma, myli ir moteris, ir jaunuolius; antra, mylėdami žiūri daugiau kūno, negu sielos; ir galiausiai, renkasi kuo kvailiausius, stengdamiesi vien greičiausiai patenkinti savo aistrą, nė kiek nesirūpindami, ar tai gražu, ar ne. Štai kodėl jiems ir atsitinka pasielgti taip, kaip pasitaikys, — kartais gerai, kartais blogai. Pareina tai ir nuo deivės, kuri už aną daug jaunesnė ir kurios atsiradime dalyvavo tiek moteriškas, tiek ir vyriškas pradas.

Priešingai, iš dangiškosios Afroditės gimstanti meilė pirmiausia, kaip ir ji pati, neturi nieko bendro su moteriškuoju pradu, o tik su vyriškuoju— tai ir yra jaunuolių meilė; antra, ji vyresnė ir neturi nusikalstamo įžūlumo. Todėl tokios meilės įkvėpti linksta prie vyriškosios lyties, vertindami tai, kas iš prigimties turi daugiau jėgos bei išminties. Bet tarp tų, kurie myli berniukus, galima atpažinti vien šio Eroto skatinamus: jie myli jaunuolius tiktai tada, kada šie jau pradeda gyventi protu, kitaip sakant, maždaug tada, kai ima kaltis barzda. Tie, kas pradeda mylėti šituo laikotarpiu, man rodos, yra pasiryžę nesiskirti su mylimuoju ir būti visą gyvenimą drauge su juo, o ne apgauti jauną žmogų, pasinaudodami jo neišmanymu, ir pasijuokę bėgti prie kito. Turėtų būti ir įstatymas, draudžiąs mylėti vaikus, kad daug jėgų neitų niekais: juk dar nežinia, kokia linkme nueis vaiko siela ir kūnas — į gera ar į bloga. Dori žmonės, aišku, patys gera valia nusistato šitą taisyklę, bet reikėtų taip suvaržyti ir visus vulgarius mylėtojus, lygiai kaip jiems draudžiame, kiek pajėgiame, meilautis su laisvomis moterimis22. Iš tikrųjų, jie taip iškoneveikia meilę, kad vienas kitas net drįsta sakyti, jog iš viso gėdinga pataikauti mylėtojams. Bet jie taip kalba tik nusižiūrėję į šitokius žmones, matydami jų nesusivaldymą bei neteisybę, nes visa, kas daroma nepadoriai ir neteisėtai, be abejo, verta teisingo pasmerkimo.

Kitose valstybėse galiojantį tokios meilės paprotį lengva suprasti, nes ten viskas aiškiai nusakyta; bet čia ir Lakedemone papročiai keblesni. Sakysime, Elidoje, Bojotijoje ir visur, kur žmonės nėra tiek gudrūs kalbėti, paprotys tiesiai moko, kad gražu įtikti mylėtojams, ir niekas nepasakys— nei jaunas, nei senas — tai esant gėdinga; matyti, todėl, kad neturėtų vargo bergždžiomis kalbomis įtikinėti jaunuolius: juk tenai neįgudę kalbėti. Tačiau Jonijoje ir daugelyje kitų vietų paprotys tai smerkia — visur, kur valdo barbarai23. Juk tironiška barbarų santvarka laiko tai negarbingu dalyku, lygiai kaip filosofiją ir gimnastikos24 pamėgimą. Aš manau, tenykščiams valdovams nenaudinga, kad valdiniams atsirastų kilnių minčių, bičiulystės ryšių bei tvirtų sąjungų, o visa tai, labiau, negu bet kas kita, skatina kaip tik šita meilė. Ant savo kailio tai patyrė ir čionykščiai tironai, nes jų valdymui padarė galą Aristogeitono meilė ir sutvirtėjęs Harmodijaus prisirišimas25.