Платон - Dialogai

Tokiu būdu, ten, kur laikoma gėda įtikti mylėtojams, dėl tokio papročio kalti tie, kurie jo laikosi, — valdovų geismas valdyti ir valdinių bailumas. O ten, kur tai pripažįsta gražiu dalyku, taip yra dėl paprotį sukūrusių žmonių dvasios atbukimo.

Tačiau mūsų papročiai daug gražesni, tik, kaip jau sakiau, ne taip jau lengva juos suprasti.

10.Jeigu atsiminsime, kad viešai mylėti, kaip visi pripažįsta, geriau negu slaptai, ypač mylėti kilniausius ir geriausius, nors jie būtų ir ne tokie gražūs, kaip kiti; kad įsimylėjęs sutinka nuostabų visų pritarimą ir jo elgesyje niekas neįžiūri nieko peiktino; kad laikoma gėriu laimėti mylimąjį ir gėda — nelaimėti; kad paprotys mielai leidžia įsimylėjusiam visaip gudrauti ir be saiko girtis, kad tik laimėtų, net ir tokius dalykus, kurie ko kito siekiant, išskyrus meilę, užtrauktų gėdą ir panieką. Jei toks, pavyzdžiui, įsigeistų gauti iš ko nors pinigų, ar kokią tarnybą, arba įtakingas pareigas, ir elgtųsi taip, kaip elgiasi įsimylėję, sukdami galvą savo mylimiesiems — nužemintai maldaudami, priesaikaudami, šliaužiodami prie jų durų ir taip vergiškai pataikaudami, kad nė joks vergas nesutiktų, — tada taip elgtis jam neleistų nei jo draugai, nei priešai: vieni jį bartų ir patys dėl jo raustų, o kiti prikaišiotų jam pataikavimą ir vergiškumą, netinkamą laisvam žmogui. Ir priešingai, jei taip elgiasi įsimylėjęs, jam tai tik į gera, ir papročiai visiškai jo pusėje, tartum jo veiksmai būtų pats gražiausias žygis. Bet visų keisčiausia, kad — bent dauguma taip sako — jei įsimylėjęs prisieks ir netesės, dievai atleis tik jam vienam: mat, meilės priesaika — tai ne priesaika; vadinasi, mūsų krašto paprotys skelbia, kad ir dievai, ir žmonės įsimylėjusiam leidžia viską. Taigi, visa tai atsiminus, būtų galima daryti išvadą, kad štai šioje valstybėje ir mylėti, ir būti palankiam savo garbintojui laikoma itin gražiu dalyku.

Antra vertus, jei tėvai laiko savo sūnus pedagogų priežiūroje, kad tie neleistų mylimiesiems kalbėti su įsimylėjusiais, jei bendraamžiai ir draugai pastebėję prikaišioja jaunuoliui už tokius pokalbius, o vyresnieji nedraudžia ir nebara jų už neteisingus priekaištus, tai iš viso šito galėtum padaryti priešingą išvadą, kad pas mus tokia meilė laikoma labai nepadoria. Tuo tarpu, mano išmanymu, štai kaip yra. Visa tai ne taip jau paprasta: pradžioje sakiau, kad niekas savaime nėra nei gražu, nei bjauru, bet gražu, jei daroma gražiai, ir bjauru — jei bjauriai. Vadinasi, bjauru nedorai pataikauti nedoram žmogui, bet gražu — garbingam ir gražiam. O vulgarus mylėtojas, mylįs labiau kūną, negu sielą, yra nedoras; be to, jis ir nepastovus, nes nepastovu tai, ką jis myli. Kada kūnas, kurį jis mylėjo, nustoja žydėjęs, jis plasnoja26 kitur, begėdiškai pavertęs niekais visas savo kalbas ir pažadus. O tas, kuris myli už kilnias dorybes, lieka ištikimas visą gyvenimą, nes jis prisiriša prie pastovaus dalyko. Tokius mylėtojus mūsų paprotys liepia gerai kaip pridera išbandyti ir vieniems gerintis, o kitų — vengti. Štai kodėl mūsų paprotys reikalauja, kad vieni sekiotų, o kiti išsisukinėtų: per tokias rungtynes ir bandymus aiškėja, katrai žmonių rūšiai priklauso mylėtojas ir katrai mylimasis. Tad, visų pirma, dėl šios priežasties laikoma negarbinga greitai nusileisti: reikia, kad praeitų tam tikras laikas, nes didžiumai dalykų jis — geriausias išbandymas; antra, negarbinga nusileisti dėl pinigų ar dėl politinės mylėtojo įtakos, — vis tiek, ar tas nuolaidumas iš skurdo baimės, ar iš negalėjimo atsispirti turtams bei politinei karjerai. Juk tie dalykai nepatikimi ir nepastovūs, nebekalbant apie tai, kad iš jų negali gimti kilni draugystė.

Taigi, mūsų papročiu tėra vienas būdas, kaip mylimasis galėtų gražiai įtikti mylėtojui. Paprotys sako: jeigu mylėtojo, nors jis savo noru tarnautų mylimajam kaip paskutinis vergas, niekas nepeikia už pataikavimą, tai lygiai ir kitai pusei lieka vienintelė nepeiktina tik savanoriškos vergystės rūšis, būtent — vergystė vardan tobulėjimo.

11.Iš tikrųjų, pas mus vyrauja tokia pažiūra, kad jei kas savo noru atsiduoda, tikėdamasis tokiu būdu pasidaryti tobulesnis išmintimi ar kuria nors kita dorybe, tai tokia savanoriška vergystė nei teršia, nei žemina. Štai ir reikia sujungti į vieną abi tas pažiūras — meilę jaunuoliams ir meilę filosofijai bei visoms kitoms dorybėms, jeigu manome, kad mylimojo dvasios turtėjimas yra jo palankumo mylėtojui vaisius.

Juk jei susieina mylėtojas ir mylimasis, kiekvienas turi savo įstatymą: pirmasis tiki, kad dera visokeriopai tarnauti jam įtikusiam mylimajam, antrasis tiki privaląs visu kuo priklausyti tam kas jį daro išmintingą ir gerą; pirmasis, kaip galįs mokyti antrąjį išminties bei kitokių dorybių, antrasis, kaipo norįs lavėti ir augti išmintimi, — tada, jei šitie abu požiūriai sutampa, mylėtojui įtikti gražu, o visais kitais atvejais — ne. Šituo atveju ir nusivilti ne gėda, o visais kitais — ta pati gėda ir apsigavus, ir neapsigavus. Sakysime, jei kas, tikėdamas mylėtoją esant turtingą ir, atsidavęs jam, nusivils ir pinigų negaus, nes pasirodys, kad anas žmogus neturtingas, tai jaunuoliui vis tiek nešlovė, nes jis jau pasirodė, kad dėl pinigų darys bet kam ir bet ką, o tai negražu. Taip protaukime ir toliau: jei kas įsiteikė iš pažiūros doram žmogui, tikėdamasis ir pats pasidaryti geresnis bičiuliaudamasis su tokiu mylėtoju, bet ištyrus pasirodė, kad tas žmogus netikęs ir negarbingas, — šitoks nusivylimas irgi bus gražus. Juk jis įrodė dėl dorybių ir tobulumo esąs pasiryžęs daryti bet ką ir bet kam, — o nėra gražesnio dalyko kaip šitas. Tad stengtis įtikti vardan dorybės visada gražu.

Šitoks dangiškosios deivės Erotas; dangiškas ir pats, brangintinas ir valstybei, ir žmonėms, verčiąs ir mylėtoją, ir mylimąjį uoliai tobulėti. O visi kiti Erotai priklauso antrajai deivei, žemiškajai. Štai tiek, Fedrai, — baigė Pausanijas, — tegalėjau pridurti, deja, nesiruošęs, prie to, ką tu pasakei apie Erotą.

— Pausanijas padarė pauzę — kalbėti tokiais sąskambiais mane moko sofistai, — tarė Aristodemas, — dabar buvo Aristofano eilė, bet gal nuo persivalgymo ar gal nuo ko kito jį užpuolė žagsulys, ir negalėjo kalbėti; tada kreipėsi į Eriksimachą, gydytoją, kuris gulėjo gretimai:

— Tu, Eriksimachai, turėtum arba mano žagsulį suvaldyti, arba kalbėti vietoj manęs, kol nustosiu žagsėjęs.

O Eriksimachas atsakė:

— Ką gi, padarysiu ir viena, ir antra: aš kalbesiu vietoj tavęs, o tu, kai žagsulys liausis, vietoj manęs. Kol aš kalbėsiu, tu gerokai pabūk nekvėpavęs, ir žagsulys praeis; o jei vis tiek nepraeis, praskalauk gerklę vandeniu. Jeigu ir taip nepadėtų, pakutenk kuo nors nosį ir nusičiaudėk; jei taip padarysi porą kartų, tikrai praeis, nors ir kaip būtum įsižagsėjęs.

— Na, tik negaišk, kalbėk, — tarė Aristofanas, — o aš padarysiu, kaip tu sakai.

12.Tada Eriksimachas prabilęs taip:

— Kadangi Pausanijas, pradėjęs savo kalbą gražiai, ne visai vykusiai pabaigė, man rodos, privalau pridurti, ko jai trūksta. Kad Erotas dvejopas, man rodosi, puikiai nusakyta. Tačiau kad jis gyvena ne tiktai žmonių sielose bei jų palinkime į gražius jaunuolius, bet ir daugely kitų jų siekimų ir dalykų, tikslų, ir visų gyvių kūnuose bei augaluose, ir geriau sakant, visame, kas tik yra pasauly, — šito, manau, aš išmokau iš medicinos, mūsų mokslo, kuris įrodo, koks tas dievas yra didis, koks nuostabus, kaip visur pasireiškia — tiek žmonių, tiek ir dievų dalykuose.

Pradėsiu savo kalbą nuo medicinos, kad tokiu būdu pagerbtume ir šitą meną.