Платон - Dialogai

Jeigu žmogus, mielas Sokratai, — kalbėjo viešnia iš Mantinėjos, — tokį pažinimą pasiekė gyvas būdamas, jis drąsiai gali sakyti gerai gyvenęs, nes jis regi tikrąjį grožį. Jei kada nors jį pamatysi, tu nepalyginsi jo nei su auksu ataustu rūbu, nei su gražiais berniukais ir jaunuoliais, kurių išvaizdos sužavėtas — ir tu, ir daugelis kitų — grožiesi mylimuoju, nori nuolat su juo bendrauti ir, jei tik būtų galima, nei valgytum, nei gertum, tik žiūrėtum į jį ir drauge su juo būtum. O kas tada, — paklausė ji, — jei kam atsitiktų išvysti tikrąjį grožį gryną, neiškreiptą ir be dėmės, laisvą nuo žmogaus kūno su visomis jo spalvomis ir gausybe kitų mirtingų menkniekių, jei jam būtų lemta išvysti tikrąjį, dieviškąjį, vienalytį grožį? Ar tu manai, — sako, — kad žmogaus gyvenimas būtų netikęs, jeigu įsižiūrėtų į tą grožį, deramai jį kontempliuotų ir nesiskirtų su juo? Ar nepagalvojai, kad tiktai ten, žiūrėdamas į grožį tomis akimis, kuriomis reikia į jį žiūrėti, jis galės gimdyti ne dorybės šešėlius, bet — kadangi jis ne šešėlį palietė — tikrąją dorybę, nes jis palietė Liesą. O pagimdęs ir išmaitinęs tikrąją dorybę, gali pasidaryti dievams malonus, ir jei kas iš žmonių esti nemirtingas, tai pirmutinis jis.

Štai, Fedrai ir kiti bičiuliai, ką man kalbėjo Diotima ir aš patikėjau. O tikėdamas stengiuosi ir kitus įtikinti, kad, žmogaus prigimčiai siekiant šito gėrio, nelengva rasti geresnį padėjėją kaip Erotas. Todėl aš teigiu, kad kiekvienas žmogus turi garbinti Erotą, ir pats gerbiu Eroto dalykus, ypatingai juose lavindamasis bei kitus ragindamas. Ir dabar, ir visados, kiek galėdamas, garbinu Eroto galybę ir narsumą.

Šitą mano kalbą, Fedrai, laikyk, jei nori, pagiriamuoju žodžiu Erotui, o jei ne — vadink ją, kaip tau patinka.

30.Sokratui pabaigus kalbėti, visi ėmė jį girti, o Aristofanas bandė kažką pasakyti, nes Sokratas buvo paminėjęs ir vieną jo kalbos vietą, — tik staiga pasigirdo didelis triukšmas: į lauko duris ėmė belstis kažkokie lėbautojai, pasigirdo ir fleitos garsai.

— Tarnai, pažiūrėkite, — tarė Agatonas, — jei ten kas iš savų, kvieskite į vidų, o jei ne, pasakykite, kad mes jau negeriam ir sugulėme miego.

Netrukus kieme pasigirdo Alkibiado balsas: buvo smarkiai įgėręs ir garsiai rėkavo, klausdamas, kur Agatonas, ir reikalaudamas vesti jį pas Agatoną. Fleitininkės ir kelių savo palydovų palaikomas, Alkibiadas įžengė į vidų ir, sustojęs tarpduryje su didžiuliu gebenės vainiku, pakaišytu žibuoklėmis ir apkarstytu kaspinais, pasakė:

— Sveiki, vyrai! Ar priimsite į savo puotą girtą, visai girtą žmogų? Jei ne, mums teks išsinešdinti! Tik pirma mes apvainikuosim Agatoną, nes to ir atėjom. Aš, — sako, — vakar negalėjau ateiti, užtat šiandien ateinu, kaspinais galvą pasipuošęs. Nuimsiu aš juos nuo savo galvos ir apvainikuosiu šito, sakykime, išmintingiausio ir šauniausio vyro galvą. Jūs juokiatės iš manęs, kad aš girtas? Nors jūs ir juokiatės, aš vis tiek gerai žinau, kad sakau tiesą. Tik sakykit man iš karto: tokiomis sąlygomis įeinu, ar ne? Gersite su manim, ar ne?

Visi vienu balsu suūžė, kvietė įeiti ir išsitiesti užstalėje, kvietė ir Agatonas.

Tada Alkibiadas įžengė, palaikomas savo palydovų, ir tuoj ėmė traukti nuo galvos kaspinus, norėdamas padabinti jais Agatoną, bet per tuos kaspinus nepamatė Sokrato ir atsisėdo prie Agatono, vidury tarp Sokrato ir jo. Sokratas kiek pasitraukė, kad jam būtų kur sėsti. Atsisėdęs pasveikino Agatoną ir apkarstė jį kaspinais. Tada Agatonas tarė:

— Nuaukite, tarnai, Alkibiadą, kad galėtų trečias greta mūsų išsitiesti.

— Labai gerai, — tarė Alkibiadas, — bet kas čia trečias mūsų sugėrovas?

Tai sakydamas, atsigręžė, pamatė Sokratą ir pažinęs jį pašoko ir sušuko:

— O Herakli, čia kas dabar? Sokratai, tu? Ir čia man spąstus paspendei. Taip jau tu pratęs — visuomet staiga pasirodai ten, kur mažiausiai tavęs tikiuosi. O dabar ko atėjai? Ir kodėl, būtent, čia įsitaisei, o ne greta Aristofano arba kito kurio juokdario, tikro arba apsimetusio? Kur tau: susiradai vietą šalia gražiausio iš visos draugės.

O Sokratas pasakė:

— Pasistenk, Agatonai, mane apginti. Man šito žmogaus meilė nėra menkas daiktas: nuo to laiko, kai jį pamilau, man jau nebegalima nei pasižiūrėti į gražų jaunuolį, nei pasikalbėti su tokiu, nes jį tuoj pagauna baisus pavydas, daro galai žino ką, keikiasi ir vos ne su kumščiais mane puola. Taigi žiūrėk, kad ir dabar ko nepridarytų, verčiau sutaikyk mus arba, jei griebtų jėga, apgink, nes aš labai bijau šito žmogaus siautulingo įsimylėjimo.

— Ne, — tarė Alkibiadas, — negali būti taikos tarp manęs ir tavęs, o už tai tau atsilyginsiu kitą kartą. Dabar, — pridūrė, — duok man, Agatonai, keletą kaspinų, apvainikuokime ir šitą nuostabią galvą, kad neprikaišiotų man, kam tave papuošiau, o jo, nugalinčio visus žmones savo iškalbos galybe, ir ne tik užvakar, kaip tu, bet visados, — nepuošiau.

Tai sakydamas, paėmė keletą kaspinų, apvainikavo Sokratą ir pagaliau įsitaisė užstalėj.

31.O atsigulęs tarė:

— Na ką gi, vyrai, man rodos, kad jūs blaivūs. Šitaip visai nedera, reikia gerti: juk taip buvo sutarta. Puotos vadovu, kol jūs pakankamai pasigersite, skiriu pats save. Agatonai, įsakyk atnešti kokią didesnę taurę, jeigu turi. Bet ne, nereikia: atnešk, vaike, aną šaldytuvą58, — liepė Alkibiadas, nužiūrėjęs, kad jame tilps geri aštuoni kotilai. Jį pripylęs, pirma pats išgėrė, paskui liepė įpilti Sokratui ir tarė:

— Sokratui, vyrai, mano išmonė niekai: kiek jam sakysi, tiek išgers ir vis tiek niekad neįkauš.

Tuo tarpu berniukas įpylė Sokratui, ir šis ėmė gerti.

Tada prabilo Eriksimachas:

— Kas gi čia bus, Alkibiadai? Taip jau nei kalbėsimės prie taurės, nei dainuosime, tik gersime ir tiek, tartum labai ištroškę?

— O, Eriksimachas! — sušuko Alkibiadas. — Doriausio ir išmintingiausio tėvo dorasis sūnau, sveikas!

— Sveikas, — atsakė Eriksimachas. — Tai ką gi darysime?

— Ką tu įsakysi. Juk tavęs reikia klausyti:

Vyras, kurs gydyti moka, atstoja nemokančių pulką59.

Todėl tvarkykis kaip tinkamas.

— Na, tai klausyk, — tarė Eriksimachas. — Iki tau ateinant mes buvome nutarę, kad, pradedant iš dešinės, kiekvienas paeiliui turi pasakyti kiek galint gražesnę kalbą apie Erotą ir išgirti jį. Visi mes jau pasakėme, ką turėjome. O tu savosios dar nepasakei, bet jau suskubai įsigerti. Taigi bus teisinga tau dabar kalbėti, paskui įsakyk Sokratui ką tinkamas, o Sokratas įsakys savo kaimynui iš dešinės ir taip toliau.

— Puikiai sugalvojai, Eriksimachai, — atsakė Alkibiadas, bet kaipgi lyginsi girto žmogaus kalbą su blaivių vyrų kalbomis? O be to, mielasai, argi tiki tuo, ką dabar kalbėjo Sokratas? Lyg nežinai, kad viskas yra priešingai, negu jis pasakė? Juk Sokratas, jei aš jam girdint girčiau ne jį, o ką nors kitą, vis tiek, dievą ar žmogų, nesusilaikytų manęs neapkūlęs.

— Liaukis tokius niekus plepėjęs, — atsiliepė Sokratas.

— Prisiekiu Poseidonu, — atkirto Alkibiadas, kad aš tau esant nieko kito negirsiu. Ir tau draudžiu prieštarauti.

— Na, gerai, — sutikęs Eriksimachas, — daryk taip, kaip nori — girk Sokratą.

— Ką tu, Eriksimachai! — atsikirto Alkibiadas. — Argi nori, kad jūsų akyse užpulčiau šitą vyrą, atkeršyčiau jam?

— Še tau, — įsikišo Sokratas, — ką tu čia sugalvojai? Ar tik nežadi išjuokti manęs savo pagyrimo kalboje?