Платон - Dialogai

Štai, vyrai, ką aš turiu Sokratui pagirti, bet drauge čia ir mano priekaištas, nes papasakojau jums ir apie tai, kaip jis mane išneivojo. Tiesą sakant, ne su manim vienu jis yra taip pasielgęs, bet ir su Glaukono Charmidu, su Dioklėjo sūnum Eutidemu72 ir su daugeliu kitų, kuriuos jis suvedžioja, apsimesdamas įsimylėjęs, o paskui pats tapdamas mylimuoju, užuot mylėjęs juos. Taigi ir tave, Agatonai, įspėju: žiūrėk, neįkliūk į jo spąstus, bet, mūsų patyrimo pamokytas, saugokis ir nepavirsk vaiku, kuris, anot patarlės, gudrus po bėdos73.

38.Alkibiadui baigus, visi nusijuokė iš jo atvirumo, nes atrodė, kad jis vis dar įsimylėjęs Sokratą. O Sokratas prašneko:

— Tu man atrodai visai blaivus, Alkibiadai! Antraip nebūtum toks vikrus sukti aplink, mėgindamas nuslėpti tai, dėl ko tiek prišnekėjai, ir lyg tarp kitko pabaigoje pridūrei, kad visa tai esi pasakęs ne tam, kad sukiršintum mane su Agatonu. Manai, kad aš turiu mylėti tik tave vieną ir nieko daugiau, o Agatoną — tik tu ir niekas kitas. Bet manęs tu neprigavai, ir šita tavo drama su satyrais bei silėnais aiški kaip ant delno. Tad žiūrėk, mielas Agatonai, kad jis nieko nepeštų ir niekas mudviejų nesupykdytų.

— Bene teisybę sakai, Sokratai, — atsiliepė Agatonas. — Jis, matyti, todėl ir atsigulė tarp mūsų, kad perskirtų. Bet iš to jam nieko neišeis: aš tyčia ateisiu pas tave ir atsigulsiu greta.

— Puiku, — tarė Sokratas, — eikš ir tieskis žemiau manęs!

— O Dzeusai! — sušuko Alkibiadas. — Ką jis vėl su manim daro! Tiesiog pareigą randa visur mane nugalėti! Ką gi, bent jau leisk Agatonui išsitiesti tarp mūsų, tu neregėtas žmogau!

— Nieko nebus, — atsakė Sokratas. — Juk tu sakei giriamąją kalbą man, o aš savo ruožtu turiu pagirti kaimyną iš dešinės. Jei Agatonas užims vietą žemiau tavęs, jis turės girti mane antrą kartą, neišgirdęs manojo pagyrimo. Tad liaukis, mielasis, ir nepavyduliauk šitam jaunuoliui, kada jį girsiu. O aš nekantrauju pasakyti jam giriamąją kalbą.

— Oi, oi, — sušuko Agatonas, — aš čia, Alkibiadai, neliksiu, būtinai pereisiu į kitą vietą, kad tik mane Sokratas pagirtų.

— Visada šitaip, — tarė Alkibiadas. — Kur pasisuka Sokratas, niekam kitam neverta spoksoti į gražuolį. Kad ir dabar — kokią gudrią ir įtikinančią priežastį surado, kad tik šitas atsigultų greta jo!

39.Tada Agatonas atsikėlė užimti vietos greta Sokrato. Staiga prie durų priėjo didelis būrys linksmų įkaušusių vyrų. Radę atidarytas duris — kažkas išeidamas neuždarė, — įsibrovė tiesiai į vidų ir sugriuvo tarp puotaujančių. Kilo didžiausias triukšmas ir gerti teko be jokios tvarkos, be saiko. Eriksimachas, Fedras ir dar vienas kitas išėję namo, pasakojo Aristodemas, o jis pats užsnūdęs ir gerokai numigęs, kadangi naktys tada buvusios ilgos. Atsibudęs švintant, jau su gaidgyste, pamatė, kad vieni miega, kiti išėję, o Agatonas, Aristofanas ir Sokratas tebesėdi vien ir geria iš didelės taurės, siųsdami ją ratu į dešinę. Jiems kalbėjo Sokratas. Tos kalbos Aristodemas sakėsi ištisai neatmenąs: ir iš pradžių jos negirdėjęs, ir, be to, snūduriavęs. Tačiau svarbiausia buvę tai kad Sokratas palaipsniui prispyręs juos pripažinti, jog tas pat žmogus turįs mokėti kurti ir komedijas, ir tragedijas, jog geras poetas tragikas turįs būti ir komediografu. Abu norom nenorom sutikę, bet nelabai jau nė klausęsi, snaudę, kinkuodami galvomis, ir pirmas užmigęs Aristofanas, o jau visai išaušus — ir Agatonas.

Tada Sokratas, suguldęs juos, atsikėlė ir išėjo, o Aristodemas, kaip paprastai, nusekė iš paskos. Atėjęs į Likėją74 ir nusiprausęs, Sokratas, dienos likutį praleidęs kaip visuomet, vakarop nuėjęs pailsėti.

SOKRATO APOLOGIJA

Tai vienas pirmųjų Platono kūrinių. Jo turinį sudaro Sokrato kalba, kuria jis gynėsi teisme nuo neteisingų kaltinimų, iškeltų jo priešininkų, daugiausia Meleto, Anito ir Likono. 399 prieš m. e. metais trys Atėnų piliečiai, nepripažintas poetas Meletas, pralobęs odininkas Anitas ir nevykęs oratorius Likonas apskundė teismui Sokratą, kad šis nepripažįstąs oficialiųjų dievų ir tvirkinąs jaunuolius. Jie reikalavo bausti kaltinamąjį mirties bausme.

1.Kokį jums, piliečiai, padarė įspūdį mano kaltintojai, nežinau: juk aš pats, jų beklausydamas, beveik užsimiršau — taip įtikinamai kalbėjo. Tiktai, atvirai sakant, jokios teisybės iš jų neišgirdau. Bet iš to, ką jie čia taip daug primelavo, mane ypač nustebino vienas dalykas, būtent, jų pasakymas, jog turite saugotis, kad jūsų neapgaučiau, nes aš puikiai mokąs kalbėti. O kad jie nesigėdino taip sakyti, atrodė man didžiausiu jų begėdiškumu, nes aš tuoj iš pagrindų sugriausiu jų teigimą, kai pasirodys, jog visai nemoku kalbėti. Tačiau galimas daiktas, kad jie vadina geru kalbėtoju tokį žmogų, kuris sako teisybę. Jei jie iš tikrųjų taip mano, tai ir aš sutikčiau, kad esu oratorius, tik ne jų plauko.

Taigi jie, kartoju, nepasakė nė vieno teisingo žodžio. Visą teisybę jūs sužinosite iš manęs.

Tiktai, prisiekiu Dzeusu, Atėnų vyrai, išgirsite ne tokią kalbą, kaip jų, posakiais bei įmantriais žodžiais žodeliais išgražintą ir išpuoštą, ne, išgirsite paprastą kalbą ir tokius žodžius, kurie pirmieji ateis į galvą. Aš esu tikras, kad tai, ką sakau, teisinga, ir nė vienas iš jūsų tenesitiki kitką iš manęs išgirsti. Juk nė netiktų, atėniečiai, kad aš, tokio amžiaus susilaukęs, kaip koks jaunikaitis eičiau į teismą, susidėstęs kalbą. Bet vieno daikto labai prašau jus, Atėnų vyrai, ir meldžiu: jei išgirsite mane teisinantis tais pačiais žodžiais, kuriais paprastai kalbu ir aikštėje prie prekystalių, kur daugelis esate mane girdėję, ir kitur kur, nesistebėkit ir nekelkit dėl to triukšmo. Bėda, matote, tokia: dabar aš pirmą kartą atsidūriau teisme, sulaukęs septynių dešimtų. Taigi man svetima čionykštė kalba. Todėl, jei iš tiesų būčiau svetimšalis, jūs, be abejonės, atleistumėt už tokią kalbą ir tokį jos būdą, kaip esu pripratęs nuo kūdikystės; lygiai ir dabar būtų teisinga, — taip bent man atrodo, — jei leistumėt man kalbėti savo būdu, ar jis bus geresnis, ar blogesnis, ir atidžiai žiūrėtumėt vien tik to, ar teisingai kalbu, ar ne; šito ir prašau jus. Juk taip dera elgtis teisėjui, o kalbėtojas turi sakyti teisybę.

2.Taigi pirmiausia turiu apsiginti, atėniečiai, nuo pirmo melagingo kaltinimo ir nuo pirmųjų skundikų, o paskui nuo paskesniųjų. Mane daugelis skundė jums nuo seniai, jau daug metų, bet jokios teisybės nepasakė; anų aš daugiau bijau, kaip Anito su jo bendrais75, nors ir šitie baisūs. Tačiau anie baisesni, atėniečiai, jie didžiumą jūsų nuo pat mažens įtikinėdavo ir neteisingai skųsdavo mane, kad esąs kažin koks Sokratas, vyras išmintingas, ir apie žvaigždes nusimanąs, ir kas yra po žeme viską ištyręs, ir iš netiesos darąs tiesą. Atėniečiai, tai anie žmonės, paskleidę apie mane panašias kalbas, yra baisiausi mano kaltintojai, nes kas jų klausosi, tas mano, kad panašūs tyrinėtojai net dievus netiki. Be to, šitokių kaltintojų daug, ir kaltina jau seniai; o kalbėjo jums dar tokiame amžiuje, kada jūs viskam lengvai tikėdavote, būdami vaikai ar paaugliai. Ir kaltino už akių, kai nebuvo kam teisintis. Bet visų kebliausia tai, kad net jų vardų nesužinosi ir nepasakysi, nebent tarp jų pasitaikytų koks komedijų autorius. Visi gi tie, kurie iš pavydo ar piktumo priplepėjo jums nebūtų dalykų, lygiai kaip ir tie, kurie patikėję kitus nuteikia prieš mane, man visai nepasiekiami. Jų negalima nei į teismą pakviesti, nei įrodyti kurį nors meluojant; lieka kovoti su šešėliais: teisintis, kai niekas neprieštarauja.