Платон - Dialogai

— Taigi, ar tuomet filosofo siela visiškai nepaniekina kūno, ar nevengia jo, stengdamasi likti viena sau?

— Turbūt, taip.

— O kas toliau, Simijau? Ar pripažįstame, kad teisingumas yra savaime, ar ne?

— Žinoma, pripažįstame, prisiekiu Dzeusu.

— O grožis ir gėris?

— Kaipgi kitaip?

— O ar esi matęs kada nors ką tokio savo akimis?

— Niekados, — atsakė Simijas.

— Vadinas, suvokei tai kuriuo nors kitu savo kūno pojūčiu? Kalbu apie visas šios rūšies sąvokas, — apie didumą, sveikatą, jėgą ir taip toliau — žodžiu sakant, apie visų daiktų esmę. Ar tai, kas juose tikriausia, patiriame kūnui padedant, ar priešingai, kas iš mūsų išmoks kruopščiausiai ir atkakliausiai galvoti apie kiekvieną dalyką, kurį nori ištirti, tas labiausiai priartės prie tikro žinojimo?

— Žinoma, tas, kuris mąsto.

— Vadinasi, tokiu atveju tiksliausiai pasielgtų tas, kuris siektų kiekvieno dalyko pažinimo vien protu, nesinaudodamas mąstymui nei regėjimu, nei kokiu kitu pojūčiu ir nė vieno iš jų nejungtų į porą protui, kuris stengtųsi suvokti kiekvieno daikto esmę kaip tokią, be akių ir ausų pagalbos, vien mąstymu kaip tokiu, kiek galima pilniau atsisakęs kūno, nes jis sudrumsčia sielą, jei abu veikia kartu, neleisdamas jai pasiekti tiesą ir pažinimą. Ir jei kas nors, Simijau, gali suvokti esmę, tai ar ne toks, būtent, žmogus?

— Nuostabu, Sokratai, kaip teisingai tu kalbi, — tarė Simijas.

11.— Taigi iš viso šito, — pasakė Sokratas, — tikrieji filosofai turi susidaryti tokią nuomonę, kurią jie vienas kitam pasakytų maždaug taip: tarsi koks lakas veda mus prie minties, kad kol mes tebeturime kūną, neatskiriamą nuo ieškančio ir tiriančio proto, ir kol mūsų siela supinta su šita blogybe, mes niekados negalime pasiekti to, ko trokštame, — tiesos. Mūsų kūnas teikia mums aibes nepatogumų, reikalaudamas maisto, o jei aplanko dar kokios ligos, tai irgi kiekviena kliudo mums siekti esmės. Iš kūno kyla geiduliai, aistros, baimė, visokių tuščių svajonių ir gausybė netikusių įgeidžių, — todėl ne be pagrindo sakoma, jog dėl kūno mes niekados ir apie nieką negalime teisingai spręsti. Ir ne kas kita, o vien tik kūnas ir jo įgeidžiai sukelia karus, maištus ir muštynes, nes dėl visų karų kaltas noras įsigyti turtų, o įsigyti turtų mus verčia kūnas, kuriam mes vergiškai tarnaujame. Dėl viso šito mes neturime laiko filosofijai.

Bet visų blogiausia kad, jei trumpam atitrūkstame nuo rūpesčių kūnu ir ruošiamės ką nors ištirti, jis vis tiek nuolatos mus klaidina, drumsčia, blaško, ir mes neįstengiame pamatyti tiesos. Iš čia mums darosi aišku, kad jei norima ką tiksliai pažinti, reikia atsiskirti nuo kūno ir tik pačia siela stebėti daiktų esmę. Tik tada, turbūt, turėsime tai, ko siekiame įsimylėjusių uolumu, būtent, žinojimą, bet tik po mirties, o ne dabar, gyvenant, kaip rodo mūsų tyrinėjimas. Jeigu neatsiskyrus nuo kūno negalima nieko tobulai pažinti, tai viena iš dviejų: arba apskritai negalima pasiekti tiesos, arba galima tik po mirties, bet ne anksčiau, nes tik tuomet siela bus viena, skyrium nuo kūno. O gyvendami juo labiau priartėsime prie tiesos, juo mažiau bendrausime su kūnu, turėdami su juo santykių tik būtinuose reikaluose, ir neužsikrėsim jo prigimtim, stengdamiesi apsivalyti nuo jo, kol pats dievas mus išvaduos. Tokiu būdu išvaduoti iš neišmintingų kūno užgaidų, būsime skaistūs, bendrausime gal su panašiomis į mus būtybėmis ir patys savaimingai pažinsime tikrąją pasaulio esmę. Tai, be abejonės, tiesa; juk neskaisčiam nedera liesti skaistaus. Štai apie ką, Simijau, turi kalbėtis ir taip tikėti visi tikrieji išminties mylėtojai. Ar sutinki su manim?

— Visiškai, Sokratai.

12.— Jei tai tiesa, drauguži, — kalbėjo Sokratas, — galima tvirtai tikėtis, kad atvykus ten, kur aš einu, greičiau negu kur kitur, pasieksime tai, ko siekdami čia turime tiek daug vargti. Taigi, dabar man skirtą kelionę pradedu lydimas geros vilties, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tikisi apvalęs savo protą ir jį deramai paruošęs.

— Taip iš tiesų, — tarė Simijas.

— O apsivalymas ar nebus toks dalykas (kaip sako senas padavimas): kuo labiau atskirti sielą nuo kūno ir pripratinti ją, iš visų pusių nuo kūno atsitvėrus, susitelkti savyje ir kiek galint atskiriau gyventi — ir dabar, ir paskui, atsipalaidavus nuo kūno, tartum nuo pančių?

— Visiškai taip, — pasakė Simijas.

— O sielos atsiskyrimas ir išsivadavimas nuo kūno ar vadinamas mirtimi?

— Be abejonės, taip, — pritarė jis.

— Bet atskirti sielą nuo kūno, kaip sakome, visuomet ir uoliausiai stengiasi vien tie, kuriems tikrai rūpi filosofija, ir tai kaip tik yra filosofų darbas: išvaduoti ir atskirti sielą nuo kūno. Ar ne tiesa?

— Atrodytų.

— Ar nebūtų juokinga, kaip jau sakiau iš pradžių, kad žmogus, visą amžių mokydamasis gyventi taip, kad būtų kuo arčiau mirties, jai pagaliau atėjus imtų purkštauti?

— Kaipgi ne.

— Iš tiesų, Simijau, — kalbėjo Sokratas, — tikri filosofai daug galvoja apie mirtį, ir mirti jiems nėra taip baisu, kaip kam kitam. Žiūrėk pats: jei jie visiškai niekina kūną, stengdamiesi turėti vien tik sielą, ar jiems, mirčiai atėjus, derėtų bijoti ir niurzgėti — juk tai tikra kvailystė! Kaip jie nesidžiaugs, keliaudami tenai, kur tikisi rasti, ko ieškojo gyvendami, — o ieškojo išminties, — ir atsikratyti tuo, ko nekentė turėdami? Tuo tarpu daug kas, mylimiesiems — ir žmonoms, ir sūnums — mirus, mielai sutiko keliauti į Hadą, tikėdamiesi tenai pamatyti mylimuosius ir daugiau su jais nebesiskirti. Nejaugi kas, tikrai mylėdamas išmintį ir tvirtai tikėdamasis ją pasieksiąs tik aname pasauly, o ne kur kitur, mirdamas purkštaus ir numirs sielvarte?

Štai kaip reikia galvoti, bičiuli, kai kalbame apie tikrą filosofą, nes jis tvirtai įsitikinęs, jog tobulą išmintį gali pasiekti tik tenai, ir niekur kitur. Jei tat iš tiesų taip, kartoju vėl, ar nebūtų kvailystė, jei toks žmogus bijotų mirties?

— Tikra kvailystė, prisiekiu Dzeusu, — pasakė Simijas.

13.— Vadinasi, jei pamatysi žmogų, kuris bijo ir niurna mirties valandai atėjus, ar tat nebus tau pakankamas įrodymas, kad mylėjo ne išmintį, bet kūną? O gal jis bus ir pinigų mėgėjas arba garbėtroška, arba vienas ir kitas drauge.

— Tikra teisybė, — tarė Simijas.

— Tokiu būdu, Simijau, — kalbėjo toliau Sokratas, — ir tai, kas vadinama narsumu, ar nėra būdinga labiau nei kam kitam šitokiems žmonėms?

— Be abejonės, — atsakė Simijas.

— O sveikas protas, kuriuo vardu žmonės vadina aistrų suvaldymą: sugebėjimą nepasiduoti aistroms, bet tramdyti jas ir valdyti, ar nebūdingas žmonėms, labiausiai paniekinusiems kūną ir gyvenantiems meile filosofijai?

— Kitaip ir būti negali, — pritarė Simijas.

— Toliau, — kalbėjo Sokratas, — jei norėsi pagalvoti apie visų kitų žmonių narsumą ir sveiką protą, atrasi šiokio tokio prieštaringumo.

— Kaip tat, Sokratai?

— Tu žinai, — atsakė Sokratas, — kad kiti žmonės laiko mirtį didele blogybe.

— Ir dar kokia!

— Taigi, ar tik ne iš dar didesnių blogybių baimės kai kurie narsiai eina mirti?

— Teisingai.

— Vadinasi, visi kiti, išskyrus filosofus, drąsūs todėl, kad bijo, iš baimės drąsūs. Betgi tai prieštaringa — būti drąsiam iš baimės.

— Aišku.

— Na, o susivaldantiems iš jų tarpo ar ne tas pat atsitinka? Ar ne dėl nesusivaldymo jie yra susivaldą? Pasakytume, kad taip negali būti, bet vis dėlto taip yra su bukoku sveiku protu: kas jo turi, atsisako nuo vieno malonumo, bijodami netekti kitų, susilaiko nuo vieno, būdami antro valdžioje. Pasidavimą aistrai jie vadina nesusivaldymu. Tuo tarpu jiems atsitinka taip, kad, pasiduodami vienam malonumui, patys nugali kitą. Tai ir yra, kaip tik ką sakėme: tam tikra prasme jie susivaldo iš nesusivaldymo.