Платон - Dialogai

Sokratas.Kokią žinią? Bene bus grįžęs laivas iš Delo, kuriam atplaukus man reikės mirti?

Kritonas.Dar neatplaukė, bet šiandien, rodos, atplauks. Taip sako žmonės, atvykę iš Sūnijo105 ir tenai palikę laivą. Iš tų žinių aišku, kad laivas atplauks šiandien, o rytoj, Sokratai, reikės baigti gyvenimą.

2. Sokratas.Tai ir gerai, Kritonai. Jeigu dievai taip nori, tebūnie taip. Bet aš nemanau, kad jis šiandien atplauktų.

Kritonas.Kodėl taip manai?

Sokratas.Aš tau pasakysiu. Juk man reikės mirti kitą dieną, kai parplauks laivas.

Kritonas.Taip nusprendė vyresnybė.

Sokratas.Tad aš manau, kad jis grįš ne šią beauštančią, bet rytojaus dieną. Spėju tai iš sapno., kurį šią naktį, visai neseniai, sapnavau; gal ir gerai, kad manęs nežadinai.

Kritonas.Koks gi buvo tas sapnas?

Sokratas.Sapnavau, kad atėjo viena graži moteriškė, malonaus veido, baltai apsirengusi; ji pašaukė mane vardu ir tarė: „Trečią dieną, Sokratai, atvyksi į derlingąją Ftiją106.“

Kritonas.Koks keistas sapnas, Sokratai!

Sokratas.Visai aiškus, Kritonai, kaip man rodosi.

3. Kritonas.Žinoma, net ir perdaug aiškus. Bet, brangusis Sokratai, nors dabar paklausyk manęs ir gelbėkis. Juk jei numirsi, tai man bus ne viena nelaimė: be to, kad nustosiu tokio draugo, kokio niekur ir niekad nerasiu, dar daug kam, kas gerai mudviejų nepažįsta, aš rodysiuos nepasirūpinęs tave išgelbėti, nors ir galėjęs, jei būčiau nepasigailėjęs pinigų. O kas gali būti bjauresnio už tą gandą, kad pinigus daugiau branginu, nei savo bičiulius? Juk daugelis nepatikės, kad tu pats nepanorėjai iš čia išeiti, nors mes tik to ir prašėme.

Sokratas.Bet, Kritonai mielas, ko čia mums taip jau rūpintis, ką pasakys minia? Juk dorieji, protingieji žmonės, kurių vienų verta žiūrėti, manys, kad atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti.

Kritonas.Bet tu matai, Sokratai, kad mums tenka rūpintis ir minios nuomone. Iš to, kas čia dabar darosi, visai aišku, jog dauguma, patikėjusi paskalom, gali padaryti apšmeižtam žmogui ne kokį mažą blogumą, bet ir patį didžiausią.

Sokratas.Jei minia, darydama daugiausia blogo, galėtų ir gero daugiausia padaryti, tai būtų puiku! Bet ji negali padaryti nei vienaip, nei kitaip; ji negali pasielgti nei protingai, nei neprotingai: padaro, kaip pasitaiko.

4. Kritonas.Tegu ir taip. Bet pasakyk man, Sokratai, štai ką: ar tu kartais nebūkštauji dėl manęs ir dėl kitų draugų, kad, tau iš čia ištrūkus, skundikai nepridarytų mums nesmagumų, kam mes tave išvogę, ir kad mums netektų prarasti viso savo turto, ar bent daug pinigų, arba kitaip kaip nukentėti? Jei bijai tokių dalykų, tai juk čia niekai! Tave begelbėdami, mes nepabūgsime tokio pavojaus, o prireikus ir dar didesnio. Tu tik paklausyk manęs ir taip padaryk.

Sokratas.Ir tai mane sulaiko, Kritonai, ir dar daug kas.

Kritonas.Šito tu tikrai nebijok. Juk ir pinigai ne tokie jau dideli, už kuriuos kai kas sutinka tave gelbėti ir iš čionai išvesti. Pagaliau, ar nežinai tu skundikų, kaip pigiai jie paperkami ir kaip nedaug būtų išlaidų dėl jų? Naudokis mano turtu, o jo, aš manau, pakaks. Tačiau jei tu, nenorėdamas manęs nuskriausti, manai, kad nepatogu eikvoti mano turtą, tai čia yra svetimšalių, kurie mielai užmokės už tave: vienas iš jų, tebietis Simijas107, turi tam reikalui atsinešęs gana pinigų. Kebetas108 ir daugelis kitų taip pat mielu noru duotų. Todėl, sakau tau, nesikamuok dėl tų rūpesčių, sutik gelbėtis ir nesisielok, kaip sakei teisme, kad, išėjęs iš čia, nežinotum, ką su savim daryti: juk ir visur kitur, kur benuvyktum, būsi meilingai sutiktas. Jei panorėtum keliauti į Tesaliją, tenai turiu bičiulių; jie tave labai gerbs ir saugos, ir nė vienas tesalietis tavęs nenuskaus.

5.Ir dar, Sokratai, man rodos, kad, galėdamas išsigelbėti, tu neteisingai sugalvojai save pražudyti: ketini pasielgti su savimi taip, kaip stengtųsi tavo priešai ir kaip jau yra įstengę, norėdami tave pražudyti. Be to, man rodos, tu ir sūnus savo išduodi; galėdamas išmaitinti juos ir išauklėti, esi pasiryžęs apleisti. Ir tu būsi kaltas, palikęs juos atsitiktinumui. O jiems, reikia manyti, atsitiks tai, kas paprastai atsitinka netekusiems tėvo našlaičiams. Arba visai nereikia gimdyti vaikų, arba, kartą pagimdęs, turi ir vargą su jais vargti, ugdyti juos ir mokyti. Tu, man rodos, pasirenki kas lengviausia. O reikėtų pasirinkti tai, ką rinktųsi doras ir drąsus vyras; ypač taip derėtų pasielgti tau, kurs, kaip sakai, visą savo gyvenimą rūpinaisi vien dorybe.

Man gėda ir dėl tavęs, ir dėl mūsų draugų; bijau, kad nepasirodytų, jog visa nelaimė atsitiko per mūsų menkystę: byla pateko į teismą, ir reikėjo prieš jį stoti, nors buvo galima to išvengti, ir pati bylos eiga ir jos galas lyg viso to dalyko pajuokimas. Gali pasirodyti, kad mes apleidome tave dėl mūsų menkystės ir bailumo; neišgelbėjome, nė tu pats neišsigelbėjai, nors ir buvo galima, jei mes būtume kam tikę. Tad žiūrėk, Sokratai, kad be tos nelaimės nebūtų dar gėdos tau ir mums. Pagalvok!

Tačiau ne laikas galvoti: reikia veikti. Lieka tik viena: viskas turi įvykti ateinančią naktį. Jei delsime, nebebus galima nieko padaryti. Taigi, Sokratai, paklausyk manęs ir nedaryk kitaip!

6. Sokratas.Tavo uolumas, mielas Kritonai, būtų didelės vertės, jei būtų teisingas; o jei ne, tai kuo didesnis, tuo ir įkyresnis. Todėl dabar turime apsvarstyti, ar man taip daryti, ar ne. Aš ne tik dabar, bet ir visuomet prisilaikiau vien tokios pažiūros, kuri, man begalvojant, pasirodo geriausia; o nuo pirma mano skelbtų pažiūrų negaliu dabar atsisakyti, ištiktas tokio likimo; ne, jos man atrodo tokios pačios, ir aš gerbiu ir prisilaikau šiandien to pat, ko ir vakar. Jei mes dabar neturime pasakyti nieko geresnio, tai žinok, kad aš su tavim niekaip nesutiksiu, nors šita minia mus baugintų, kaip kokius vaikus dar didesne daugybe baidyklių, mesdama į kalėjimą, grasindama mirtimi ir turto atėmimu. Tad kaip galėtume geriausiai ištirti šitą dalyką? Gal pradėtume nuo to žodžio, kurį pasakei dėl nuomonių: ar gerai buvo tavo pasakyta, ar ne, kad vienur reikia rūpintis žmonių nuomone, o kitur nereikia? Ar mūsų kalbos buvo teisingos tol, kol man nereikėjo mirti, o dabar ėmė ir paaiškėjo, kad tada kalbėjome nerimtai, tik taip sau, dėl gražaus pasakymo, kad viskas buvo tik žaismas ir burnos aušinimas? Aš labai noriu drauge su tavim, Kritonai, pažiūrėti, ar man, dabar tokioj būklėj esančiam, šis dalykas atrodo kitoniškiau, ar mano nusistatymas tebėra toks pat, ir ar mes jo atsisakysime, ar laikysimės tik jo. Buvo, rodos, pasakyta žmonių, nusimanančių ką kalbą, kaip ir aš dabar pasakiau, kad vienas žmonių nuomones reikia vertinti, o kitas ne. Tai dėl dievų, Kritonai, ar tau nesirodo, jog tai išmintingai pasakyta? Tau gi, kiek žmogus gali numatyti, rytojaus dieną mirti nelemta, todėl pavojaus artumas neturėtų tau temdyti tiesos; tad pagalvok: ar tau neatrodo, kad gerai sakoma, jog ne visas žmonių nuomones reikia gerbti, bet vienas reikia gerbti, o kitų ne? Kaip manai, ar tai netiesa?

Kritonas.Tiesa.

Sokratas.Ir ar nereikia geras nuomones gerbti, o blogų ne?

Kritonas.Žinoma.

Sokratas.O rimtos nuomonės bene bus išmintingų žmonių, netikusios neišmintingų?