Платон - Dialogai

Tačiau buvau pasiryžęs verčiau laikytis įstatymų ir teisingumo, nežiūrint pavojaus, negu, pabūgus kalėjimo ar mirties, dėtis su jumis, kurie siūlėte pasielgti neteisėtai.

Tai buvo dar demokratams valdant valstybę. Atėjus oligarchijos laikams, tie trisdešimt86 tironų pasikvietė mane, kad aš drauge su keturiais kitais piliečiais ateičiau į Tolą87, ir mums įsakė pristatyti iš Salamino Leontą salaminietį, kad jį nužudytų. Nemaža panašių įsakymų duodavo jie ir daugeliui kitų piliečių, norėdami kuo daugiausia turėti savo nusižengimų bendrininkų. Tada aš — ne žodžiais, bet darbu parodžiau, kad mirties nebijau, kad nebūtų grubiai pasakyta, jog ji man niekai; niekada nedaryti nieko nedoro bei nusikalstamo — vienintelis mano rūpestis. Ana valdžia manęs neišgąsdino, nors buvo užtektinai stipri, kad būčiau galėjęs ką nors nedoro iš baimės padaryti. Taigi, išėję iš Tolo, keturi iš mūsų tuoj nukeliavo į Salaminą ir atvedė Leontą88, o aš nuėjau namo. Galimas daiktas, kad už tai būčiau buvęs nubaustas mirti, jei šita valdžia nebūtų po kiek laiko nuversta. Daug kas galės jums tai paliudyti.

21.Nejaugi jūs manote, kad būčiau galėjęs tiek metų išgyventi, jei būčiau dirbęs valstybės darbą ir dirbęs taip, kaip tinka geram piliečiui: teikęs pagalbą doriems žmonėms ir, kaip ir turi būti, daugiausia tuo rūpinęsis? Toli gražu nebūčiau galėjęs, piliečiai, ir joks kitas žmogus nebūtų įstengęs. Bet per visą savo gyvenimą, ar tai valstybinį darbą dirbdamas, jei ten ką padirbau, ar savo darbuose, — visuomet esu vienodas, nė karto niekam nenusileidau prieš teisybę, nei kam kitam, nei kam nors iš tų, kuriuos šmeižikai vadina mano mokiniais. Niekuomet nebuvau kieno nors mokytojas, tik jei kas norėjo klausyti mane kalbant ir savą darbą darant, ar tai jaunam, ar senam — niekam ir niekuomet to nedraudžiau. Be to, aš ne toks, kad už pinigus kalbėčiau, o be pinigų — ne; aš ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidžiu klausinėti mane, arba, jei kas nori, klausyti ir atsakinėti, man apie ką nors kalbant. O už tai, ar kas pasidaro per tai geresnis, ar ne, imti atsakomybę būtų neteisinga, nes nei kam žadėdavau ko nors išmokyti, nei išmokydavau. Jeigu kas sako, kad iš manęs kada nors išmoko ar išgirdo ką nors kito, ko negirdėjo visi kiti, būkite tikri, kad meluoja.

22.Bet kodėl gi kai kurie mielai leidžia su manim daug laiko? Jau girdėjote, atėniečiai, visą teisybę jums pasakiau: todėl, kad mėgsta klausyti, kaip aš kvočiu tuos, kurie laiko save išmintingais, tokie nebūdami. Juk tai labai smagu. Man gi, kaip sakau, dievo įsakyta taip daryti ir per orakulą, ir per sapnus, ir apskritai įvairiais būdais, kokiais tik pasireiškia dievo valia, norėdama žmogui pavesti kokį darbą. Tai — tiesa, atėniečiai, ir ją lengva įrodyti: jei iš tikrųjų tvirkinu jaunuolius, o kai kuriuos jau net ir pagadinęs, jie, be abejonės (kai kurie jau spėjo subręsti), turėtų suprasti, kad aš jiems, dar jauniems esant, ką nors bloga esu padaręs; dabar jie turėtų čia ateiti ir kaltinti mane; o jei patys nenorėtų, tai koks nors jų artimas žmogus — ar tėvas, ar brolis, ar kitas giminaitis — primintų man dabar ir keršytų, jei jo artimasis būtų ką nors bloga iš manęs patyręs. Iš tikrųjų, daug jų čia atėjo; matau juos: pirmiausia Kritonas89, mano vienmetis ir kaimynas, tėvas štai šito Kritobulo; paskui sfėtietis Lisanijas90, tėvas šito štai Eschino, toliau kefisietis Antifontas, Epigeno tėvas. Čia esama ir kitų, kurių broliai bendravo su manim: Nikostratas, Teozotido sūnus ir Teodoto brolis (pats Teodotas jau miręs, taigi jis čia brolio kviesti negalėjo), o štai Paralas, Demodoko sūnus, jis turėjo brolį Teagą91; štai tas — Adeimantas, Aristono sūnus, o anas — jo brolis Platonas92; antai Ajantodoras, brolis šito štai Apolodoro93. Ir daugelio kitų vardus galiu jums čia priminti. Meletas turėjo savo kalboje ypačiai nurodyti kurį nors iš jų, kaipo liudytoją; jei tada pamiršo, tenurodo dabar, aš neprieštarausiu; tesako, jei turi ką.

Tuo tarpu, piliečiai, rasite visai ką kita: jie visi pasiruošę padėti man, tvirkintojui, kuris, kaip sako Meletas ir Anitas, tiek blogo padarė jų artimiesiems. Jei patys, mano pagadintieji, dar turėtų pagrindo užstoti mane, tai anie, nepagadintieji, senesnieji žmonės, anų giminaičiai, kokį kitą turėtų pagrindą ginti mane, jei ne teisėtumo ir teisingumo, įsitikinimo pagrindą, jog Meletas meluoja, o aš sakau teisybę.

23.Tiek to, atėniečiai. Ką turėčiau sakyti, kad apsiginčiau — tai vis tokie ir panašūs dalykai. Bet, gal būt, kas nors iš jūsų piktinsis, prisiminęs save, kad jis, ir ne tiek svarbią bylą turėdamas, kaip manoji, prašė ir ašarodamas maldavo teisėjus, atsivedęs mažus vaikus, kad sužadintų kuo didesnį pasigailėjimą, dar giminaičius ir daugybę bičiulių pasikvietęs. Aš, žinoma, taip nedarysiu, nors, kaip man atrodo, atsidūriau didžiausio pavojaus akivaizdoje. Todėl gal kas nors, tai supratęs, pasielgs su manim be jokio gailesčio ir balsuos supykęs. Jei iš tikrųjų kas nors čia iš jūsų yra taip nusistatęs, — aš tuo tikėti, žinoma, nenoriu, — vis dėlto, jei tokio esama, tai galėčiau jam, atrodo, tinkamai atsakyti tokiais žodžiais: „Ir aš, brangusai, turiu šiokių tokių giminaičių: juk, Homero žodžiais tariant, ne iš ąžuolo išaugau ir ne iš uolos, bet iš žmonių. Taigi, atėniečiai, ir šeimyną turiu, ir sūnų net trejetą: vienas jau jaunikaitis, du — dar vaikai. Tačiau nė vieno iš jų neatsivesiu ir neprašysiu jūsų pasigailėjimo.“ O kodėl taip nedarysiu? Ne iš puikybės, Atėnų vyrai, ar kad negerbčiau jūsų, — ar bijau mirties, ar ne, tai kitas klausimas, — bet todėl, jog, mano supratimu, būtų negarbė man, jums ir visai šaliai, jei taip pasielgčiau būdamas tokio amžiaus ir tokį vardą įsigijęs, vis viena, ar jis tikras, ar netikras; šiaip ar taip, beveik visiems žinoma, kad Sokratas kažin kuo skiriasi nuo daugelio kitų žmonių: juk jeigu kas nors iš jūsų, kurie laikomi pasižymėję ar išmintimi, ar drąsa, ar kita kokia dorybe, taip elgtųsi, — būtų didelė gėda. O kaip tik dažnai esu matęs tokių žmonių, kurie, nors ir atrodo turį kiek reikšmės, tačiau teisiami elgiasi labai keistai, manydami kažin kokių baisybių patirsią, netekę gyvybės; tarsi liktų nemirtingi, jei jų nepasmerktute mirti. Man rodosi, kad tokie žmonės tik gėdą daro šaliai. Paskui dar kas ir iš svetimšalių pamanys, jog pasižymėję Atėnų vyrai, kuriuos piliečiai patys išskiria, suteikdami vyriausybės ir kitas aukštas vietas, niekuo nesiskiria nuo moterų. Ne, piliečiai, kaip mums, kurie, rodos, turime šiokios tokios reikšmės, nevalia taip elgtis, taip lygiai ir jūs neprivalote leisti mums tai daryti, bet turite parodyti, kad kur kas greičiau pasmerksite žmogų, kuris naudojasi tokiais graudingais žaismais ir apjuokia miestą, negu tokį, kurs elgiasi ramiai.

24.Nekalbant jau, piliečiai, ar tai pritinka, man dar rodosi, kad ir nedora prašyti teisėjus ir maldavimais stengtis išvengti smerkimo, užuot išvedžiojimais įtikinus. Juk ne tam sėdi teisėjas, kad, norėdamas kam pasigerinti, aukotų tiesą, bet kad teistų teisingai: jis prisiekęs ne kam nuolaidžiauti, kai jam patiks, bet teisti pagal įstatymus. Todėl nei mes neprivalome pratinti jus priesaiką laužyti, nei jūs patys neprivalote pratintis: taip elgdamiesi; nei vieni, nei kiti nepatiktume dievams.

Taigi, nemanykite, piliečiai, kad jūsų akivaizdoje privalau elgtis tokiu būdu, kuris neatrodo man nei gražus, nei teisingas, nei dievui malonus, juoba, prisiekiu Dzeusu, kad šitas Meletas skundžia mane bedievybe. Visai aišku, kad jei stengčiaus palenkti jus ir veikčiau jus savo maldavimais, neatsižvelgdamas į jūsų priesaiką, tada jau iš tikrųjų mokyčiau jus bedievybės ir teisindamasis tiesiog pats save įskųsčiau, kad nepripažįstu dievų. Bet toli gražu taip nėra. Aš jus gerbiu, piliečiai, labiau, negu kitas kuris išmano kaltintojų, ir pavedu dievui bei jums teisti mane taip, kaip bus geriausia ir man, ir jums.94