Платон - Valstybė

Erifil ė — Alkmeono motina ir Argo karaliaus Amfiarajo žmona. Amfiarajas, būdamas doras, nenorėjęs žygiuoti prieš Tėbus. Erifilė išdavė savo vyrą, susiviliojusi brangiu vėriniu (Homeras. Odisėja, XI, 326— 327). Alkmeonas, keršydamas už tai, vėliau nužudė savo motiną.

“Pamėgdžiojančios“ (draminės) poezijos pradininku Homerą laikė ne tik Platonas (plg. “Teaitetą“, 152 e), bet ir Aristotelis. Jis rašė: „Homeras buvo žymiausias kilniosios poezijos kūrėjas: jis vienintelis sukūrė gražių epinių veikalų, pritaikydamas jiems draminę formą, taip pat jis pirmasis išryškino pagrindinius komedijos bruožus“ (“Poetika“, IV).

Lakedemonas — senas Spartos srities ir miesto pavadinimas. Likurgas (IX a. pr. m. e.) — menamas griežtosios spartiečių santvarkos įkūrėjas.

Charondas (V a. pr. m. e) — Sicilijoje gyvenęs garsus įstatymų leidėjas.

Solonas — žr. I kn., 12 kom.

Homeridai — rapsodai, dainavę Homero kūrinius arba pamėgdžioję jį savo pačių kūriniuose.

Talis — žr. I kn., 12 kom.

Anacharsis — legendinis skitas, kelionės į Graikiją metu pagarsėjęs savo išmintimi ir, Solono paveiktas, atsidėjęs filosofijai. Senovės graikai jam priskyrė visokius išradimus: esą jis išradęs laivo inkarą, žiestuvą ir kt.

Pitagoras (VI a. pr. m. e.) — senovės graikų filosofas. Su jo vardu susiję daug legendinių motyvų. Po daugybės kelionių į Rytus apsigyveno Italijos pietuose, Krotone. Ten įkūrė mokyklą, kurioje ypač didelis dėmesys buvo skiriamas matematikos mokslams ir asketiškiems pratimams.

Kreofilas iš Chijo salos buvęs Homero žentas, gavęs iš jo dovanų „Iliadą“ ir priėmęs poetą į savo namus. Pagal kitą versiją, samietis Kreofilas, priėmęs Homerą, gavęs iš jo poemą „Echalijos paėmimas“, kurią poetas jam leidęs laikyti sava. Pagal Kalimachą, poemos autorius buvęs pats Kreofilas; jis net buvęs laikomas Homero mokytoju.

Kreofilo vardas reiškia „kilęs iš mėsos giminės“

Protagoras Abderietis (481— 411 m. pr. m. e.) — senovės graikų filosofas, sofistas. Už bedievystę buvo išvytas iš Atėnų

Prodikas Kejietis (apie 470 m. pr. m. e.) — sofistas, kurio moraliniams pamokymams, skirtingai nuo kitų sofistų, būdingas didelis moralinis patosas. Be to, jis domėjosi kalbos filosofija — sinonimika, — kaip ir būdinga sofistams.

Poetas, Sokrato ir Platono nuomone, yra, kaip ir dailininkas, labai toli nuo juodelio, kurį pamėgdžioja; jis yra tik trečios eilės pamėgdžiotojas. Tuo tarpu fleitininkas nusimano apie savo meno teikiamą naudą, taigi jis yra arčiau pamėgdžiojamo modelio tikrojo supratimo negu poetas.

Čia turimas galvoje perspektyvos dėsnis.

Pasak mitų, Glaukas buvęs žvejys. Paragavęs stebuklingos žolės, jis tapęs nemirtingas ir šokęs į jūrą. Okeanas ir Tetija padarę jį dievu.

Užsidėjęs Hado šalmą, žmogus pasidarydavęs nematomas.

Senovės graikų bėgikai lenktyniaudami turėdavo nubėgti iki stadiono gale esančio stulpo ir grįžti atgal.

Alkinojas — fajakų karalius. Jam Odisėjas pasipasakojo apie savo klajones (Homeras. Odisėja, IX— XII).

Senovės graikai Ero vardą laikė žydišku vardu. Evangelijoje pagal Luką Eras — dailidės Juozapo protėvis (3, 28). Klemensas Aleksandrietis sutapatina jį su Zoroastru, Armėnijos sūnumi.

Tartaras — tamsi bedugnė, giliausia vieta Hade, kur Dzeusas nutrenkė Kroną, titanus ir kt.

Anankės (gr. “būtinybė“) verpstas yra šviesos stulpo viduryje. Verpsto ašis — tai pasaulio ašis. Aštuoni vienas į kitą sudėti velenai — tai aštuonios dangaus sferos.

Sferų spalvos atitinka planetų spalvas. Išorinė, didžiausioji, sfera — nejudančių žvaigždžių sfera. Ji pati margiausia, nes spinduliuoja visais ją sudarančių šviesulių atspalviais. Septintoji sfera— Saulės, ji pati ryškiausia; aštuntoji — Mėnulio ir Žemės — švyti tik atspindėta Saulės šviesa; antroji — Saturno — ir penktoji — Merkurijaus — geltonos, trečioji — Jupiterio — įkaitusi iki baltumo, ketvirtoji — Marso — raudona ir šeštoji — Veneros — balta.

Intervalai tarp aštuonių sferų sudaro oktavą, arba harmoniją, tad Platono kosmosas skamba kaip gerai suderintas instrumentas.

Moiros — likimo deivės. Lachesė — “duodanti traukti burtą“, Klota — „verpėja“, verpianti žmogaus likimo siūlą, Atropė — „nepakeičiamoji“, „nepajudinamoji“.

Čia turimas galvoje žmogaus sielos demonas („genijus“), geras arba piktas.

Tamiras — mitinis trakų dainius, varžęsis su Mūzomis ir jų apakintas (žr. Homeras. Iliada, II, 594— 599).

Žuvus Achilui, jo ginklai buvo paskirti ne narsiam achajui Ajantui, Salamino salos karaliaus Telamono sūnui, bet Odisėjui. Įtūžęs Ajantas norėjo išžudyti achajų vadus, bet Atėnė sumaišė jam protą ir nukreipė jo pyktį į achajų gyvulių kaimenę. Atsipeikėjęs po šio priepuolio, Ajantas iš gėdos nusižudė. Šią istoriją pavaizdavo Sofoklis tragedijoje „Ajantas“.

Žr. VII kn., 5 kom.

Atalantė — mitinė mergaitė medžiotoja iš Arkadijos, Jaso duktė. Ji dalyvavusi Kalidono šerno medžioklėje ir pirmoji pašovusi šerną, todėl Meleagras jai padovanojęs užmuštojo šerno galvą.

Epėjas — dailininkas, achajų karys, pastatęs medinį arklį, į kurį sulindę achajai įsiveržę į Troją.

Tersitas — išsigimėliškos išvaizdos achajų karys, šmeižęs achajų vadus ir kurstęs achajus grįžti namo (žr. Homeras. Iliada, II, 212— 277).

Odisėjas — Trojos karo didvyris, Itakės karalius, garsėjęs protu ir gudrumu.

Letė — užmaršties upė mirusiųjų karalystėje, iš kurios atsigėrusios mirusiųjų sielos užmiršdavusios savo žemiškąjį gyvenimą.

Ameleto upė — pažodžiui: „upė, nusinešanti visus rūpesčius“.