Платон - Valstybė

Herodikas — Hipokrato mokytojas. Įvedė gimnastiką kaip gydymo priemonę. Prailgindavo ligonio gyvenimą, jo neišgydydamas.

Fokilidas Miletietis (VI a. pr. m. e.) — poetas, rašęs moralinius pamokymus eleginio disticho forma.

„Iliada“, IV, 218— 219.

Midas — mitinis Frygijos karalius, garsėjęs turtingumu

Žr. „Iliadą“, XVII, 588. Apolonas priekaištauja Hektorui, kad šis bėgąs nuo Menelajo, kuris visuomet buvęs „menkas kovotojas“.

Finikiečių prasimanymas — t. y. labai senas prasimanymas, sukurtas svetimoje šalyje, kurį sumanūs įstatymų leidėjai panaudojo liaudies labui.

Turimas galvoje žaidimas šachmatais, kuriame „miestas“ (“valstybė“) padalijamas į dvi priešiškas dalis.

Homeras. Odisėja, I, 351— 352.

Palyginimas su devyngalve Lernos hidra, kuriai vietoj Heraklio nukirstos vienos galvos ataugdavusios dvi.

Apolonas buvo laikomas valstybinės santvarkos, įstatymų ir visuomeninės santaikos globėju (žr., pavyzdžiui, Eschilo tragediją „Eumenides“).

Čia turimas galvoje dievas Apolonas. Atėniečiai jį laikė savu, vietiniu dievu, nes, pagal padavimą, jis buvęs jonėnų — taigi ir atėniečių — protėvio Jono tėvas.

Delfuose, prie Apolono šventyklos, gulėjo akmuo, kurį, pagal padavimą, Rėja davusi praryti Kronui vietoj kūdikio Dzeuso. Kai Kronas jį išspjovęs atgal, jį padėję Delfuose, Parnaso kalno papėdėje, kaip šventenybę, žymėjusią Žemės vidurį ( Heziodas. Dievų kilmė, 497— 500).

Trakija — šalis Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose.

Skitija — šalis Juodosios jūros pakrantėje (šių dienų Ukrainos TSR teritorijoje).

Homeras. Odisėja, XX, 17— 18.

Atsakymas į šį klausimą pateikiamas „Valstybės“ VIII knygoje, kurioje kritikuojamos iškreiptos valdymo formos — timokratija, oligarchija, demokratija ir tironija.

Priežodis, reiškiantis lengvabūdišką užsiėmimą.

Adrastėja, dar vadinama Nemezide, — likimo ir keršto deivė.

Palestra — gimnastikos mokykla.

Gimnazija — fizinio lavinimo mokykla, kurią lankė palestrą baigę jaunuoliai. Be gimnastikos, jie ten mokydavosi politikos, filosofijos ir literatūros.

Kretiečiai ir spartiečiai, garsėję savo įstatymų griežtumu, anksčiau už kitus graikus atkreipė dėmesį į piliečių fizinio lavinimo nuo mažens iki pat senatvės sistemą. Kretoje ir Spartoje mankštindavosi nuogi.

Pagal padavimą, delfinai visada išgelbėdavę į nelaimę patekusį žmogų.

Platonas ginčijimosi meną (eristiką) . priešpastatė filosofinėms diskusijoms — dialektikai. Dialektika siekia objektyvios tiesos, o eristika — kiekvieno iš besiginčijančių subjektyvaus teisumo. Fristika esanti neverta tikro filosofo.

Galimas daiktas, čia slypi užuomina į Aristofano komediją „Moterys tautos susirinkime“, kurioje išjuokiamos įvairios socialinės teorijos. Šioje komedijoje moterys įveda nuosavybės, pinigų, vergų, drabužių, žmonų, vaikų ir kitų dalykų bendrumą.

Geometrinė būtinybė — t. y. protu pagrįsta būtinybė.

Šventomis santuokomis buvo vadinamos Dzeuso ir Heros ir apskritai dievų santuokos. Platonas šventomis vadina tas santuokas, kurios sudaromos pagal įstatymus ir yra neišardomos.

Čia Platonas, kaip ir toliau (461 c), matyt, pasmerkia mirti vaikus, turinčius fizinių trūkumų. Tai Spartoje įsigalėjusio papročio atgarsiai.

Kad vaikus reikia gimdyti „žydėjimo“ amžiuje (moterims nuo 20 iki 30 metų, o vyrams maždaug nuo 25 iki 50 metų), Platonas nustato pagal analogiją su spartiečių įstatymais.

Pitiįa — Apolono žynė Delfuose.

Antikai būdinga valstybės kaip kūno samprata. Netgi žmogus antikos laikais buvo suprantamas pirmiausia kaip kūnas, o ne kaip asmenybė vėlesne šio žodžio prasme.

Olimpinių žaidynių nugalėtojai turėdavo daug privilegijų — pavyzdžiui, jie visą gyvenimą maitindavosi valstybės sąskaita arba kaudavosi pirmoje gretoje, petys į petį su valdovais.

Heziodas rašo: „ Jie nesupranta, kvailiai, kad pusė verčiau, negu visa “. („Darbai ir dienos“, 40).

Homeras. Iliada, VII, 321.

Žr. Homeras. Iliada, VIII, 162.

Heziodas. Darbai ir dienos, 122— 123.

Graikijoje nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys nuimti nuo nugalėto priešo lavono ginklus ir kabinti juos šventykloje.

Graikai buvo giliai įsitikinę, kad jie skiriasi nuo „barbarų“ ir savo prigimtimi, ir įstatymais, kad „barbarai — vergų padermė, o graikai — laisvi“ (žr. Euripidas. Ifigenija Aulidėje, 1397— 1401).

Šią garsiąją tezę Platonas mėgino įgyvendinti Sicilijoje. Jis triskart keliavo pas jos tironus Dionisiją Vyresnįjį ir Dionisiją Jaunesnįjį, vildamasis padaryti juos apsišvietusiais valdovais.

T. y. kaip imtynininkai palestroje.

Demokratiniuose Atėnuose buvo 10 filių; kiekviena iš jų buvo padalyta į tris dalis— tritijas, kurios savo ruožtu buvo dalijamos į fratrijas. Kiekviena tritija turėjo savo vadą — tritiarchą.

Momas — senovės graikų pašaipos dievas, Nakties sūnus.

Mandragora — augalas, kurio šaknis primena žmogaus figūrą ir, jos užvalgius, sukelia miegą.

Taip Sokratą pavadino jo kaltintojai.

Aristotelis žodžius, kad „turtuoliai nuolat kiūto prie turtuolių durų“, priskyrė poetui Simonidui. Diogenas Laertietis pasakoja, kad į Sirakūzų tirono Dionisijo klausimą, kodėl filosofai einą prie turtuolių durų, o ne turtuoliai — prie filosofų durų, filosofas Aristipas atsakęs: „Todėl, kad vieni žino, ko jiems reikia, o kiti — ne“ („Apie garsiųjų filosofų gyvenimą ir pažiūras“, II, 8, 69).

Pagal Platoną, dievo malonė dalijama nepriklausomai nuo auklėjimo. Pavyzdžiui, „Menone“ sakoma, kad valstybės vyrai ne išmokomi dorybių, bet gauną išmintį „iš dievo“.

Grįždami iš Trojos, Diomedas su Odisėju slapta pagrobę paladijų (Atėnės statulą). Achajų stovykloje Odisėjas mėginęs nužudyti Diomedą, tačiau jam nepasisekę. Tada Diomedas supykęs, surišęs Odisėjui rankas ir, mušdamas bukąja kardo puse, parsivaręs jį į stovyklą.

Teagas minimas „Sokrato apologijoje“ kaip vienas iš Sokrato mokinių. Jo vardu pavadintas vienas Platono dialogas.

Sokratas pasakodavęs, kad kažkoks vidinis balsas (jis jį vadinęs demonu) įspėdavęs jį visuomet, kai jis ketindavęs daryti ką nors nederama (plačiau apie tai žr. „Sokrato apologijoje“).

Šis posakis priskiriamas Solonui.

Heraklitas Eiesietis (apie 544 — apie 483 m. pr. m. e.) — senovės graikų filosofas materialistas, vienas iš dialektikos pradininkų. Jis teigė, kad viso, kas egzistuoja, pagrindas — amžinai judanti ir kintanti ugnis. Jo saulė — ne tik kasdien nauja saulė, bet ir nuolat, be paliovos atsinaujinanti.

Lentelė — lentelė pastaboms pasižymėti.

Tėvas — čia: aukščiausias gėris, kurį įkūnija pasaulio kūjas

Aukščiausias gėris, pagal Platoną, nuo nieko nepriklauso, jis yra už būties ribų, pats save sąlygoja ir yra pradas, neturintis jokių prielaidų.

Mąstymą ir nuovoką Platonas priskiria protu suvokiamai sričiai, o tikėjimą ir spėjimą — juslėmis suvokiamai sričiai.

Homeras. Odisėja, XI, 489— 490.

Apie Palaimintųjų salas, kur be jokių rūpesčių, ramūs ir laimingi gyvena po mirties teisuoliai, kalbama Heziodo poemoje „Darbai ir dienos“ (167— 173).

Čia kaliniai — žemdirbių ir amatininkų luomas, kuriems neprieinama „šviesa“.