Платон - Valstybė

Iš senosios graiku kalbos vertė

Jonas Dumčius

Turinys

Platono filosofijos bruožai

Pirmoji knyga

Antroji knyga

Trečioji knyga

Ketvirtoji knyga

Penktoji knyga

Šeštoji knyga

Septintoji knyga

Aštuntoji knyga

Devintoji knyga

Dešimtoji knyga

Komentarai ir išnašos

PLATONO FILOSOFIJOS BRUOŽAI

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijas, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Heraklito, pitagoriečių, elėjiečių ir kitas filosofines mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas savo viršūnę pasiekė Demokrito materializme. Idealistinio mąstymo pradmenys atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs, Platonas sukūrė savo filosofiją — objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado Demokrito ir Platono linijos.

Platonas (428/427— 348/347 m. pr. m. e.) ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui — valstybės problemų sprendimui.

Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Platono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasitenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus — timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, — jis atmetė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija, turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai.

Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu-valstybe, jos iškilimu, klestėjimu ir smukimu. Gimė jis, kai graikų — persų karai (490— 449 m. pr. m. e.) buvo sėkmingai baigti ir graikai, išsivadavę iš ilgai trukusios persų priespaudos, savo jėgas ir dėmesį galėjo skirti vidaus gyvenimui. Senieji ekonomikos ir kultūros centrai kolonijose — Miletas, Efesas ir kiti — buvo sunaikinti arba neteko pirmykštės reikšmės. Dabar iškilo metropolijos miestai — Korintas, Egina ir ypač Atėnai, kovų prieš persus hegemonas. Gyvenimas Atėnuose labai suintensyvėjo. Laisvasis atėnietis, kuris, kaip ir kiekvienas graikas, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir valstybės valdyme, dabar jautė pareigą reprezentuoti ne tik Atėnus, bet ir visą Eladą. Atėniečiui jau nebepakako mokyklinių žinių, jo nebepatenkino ir gamtos filosofija.

Į pasaulį jis dabar žvelgė per žmogų. Jis troško žinoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar gali jis pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas. Atsakymą į šiuos klausimus mėgino rasti humanistinės krypties mąstytojai — sofistai. Keliaudami iš miesto į miestą, jie mokė graikus įvairiausių dalykų, bet visų pirma — mąstyti ir reikšti savo mintis, įtikinti ir pavergti klausytoją. To meto sofistai neabejotinai buvo švietėjai plačiąja šio žodžio prasme. Jie — Protagoras, Gorgijas, Prodikas ir kiti — žadino intelektualinį nerimą, skatino kultūros ugdymą. Ypač daug jie nusipelnė kalbos mokslams — gramatikai, stilistikai. Sofistai įžvelgė žodžio grožį ir galią. Mokėjimas tinkamai vartoti žodį sofistui buvo didžiausias gėris, suteikiąs ir laisvę, ir teisę valdyti kitus. Tačiau sofistai suabsoliutino žmogaus-individo galias, ir todėl jų mąstysenoje nuo pat pradžių buvo ryškus subjektyvizmas ir reliatyvizmas. Šios pakraipos švietėjus paprastai domino ne objektyvi tiesa, o nauda ir mokėjimas įtikinti. Todėl jie lengvai nukrypdavo nuo dalyko esmės. Aristotelis teigė, kad sofistų samprotavimuose dažniausiai vyraują atsitiktiniai dalykai, kuriuos jie iškelią vietoj esminių. Toks galvojimo būdas negalėjo užtikrinti, kad žmogus, išmokęs sofistikos, nepanaudos jos savanaudiškiems ir žemiems tikslams. Pražūtingos sofistikos galimybės ypač atsiskleidė Peloponeso karo metu (431— 404 m. pr. m. e.), kai išryškėjo vergovinės santvarkos prieštaravimai, prislopinti taikos ir klestėjimo laikotarpiu. Naminio karo nelaimės neseniai buvusius galingus Atėnus smukdė ekonomiškai, politiškai, morališkai. Visuomeniniame gyvenime pradėjo įsigalėti tie, kurių noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę. Istorikai nurodo, kad tuo metu Atėnuose kiekvienas, kuris bent trumpam pasijusdavęs stipresnis už kitą, manęs, kad jam nieko nesą negalima. Krašte viešpatavęs kyšininkavimas, išdavystės ir nepasitikėjimas. Dori ir sąžiningi žmonės buvę laikomi kvailiais, o triumfuojantys skriaudikai taręsi esą išminčiai. Klestinti demokratija užleidusi vietą nuolatiniam valdančiųjų partijų keitimuisi, kurį lydėjo teroro bangos. Visų tų blogybių šaltinis buvęs valdžios troškimas.

Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir, ieškodamas jų priežasčių, priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai. Jis ryžosi parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti jų valstybė ir jos piliečiai. Iš tikrųjų tai buvo mėginimas gelbėti aristokratų (aristokratais Platonas vadino geriausius žmones ir piliečius) padėtį, teoriškai pagrindžiant jų ideologiją. Tam jis atidavė savo žinias ir gabumus. Tačiau ekonominė visuomenės struktūra, klasinis mąstytojo vienpusiškumas ir teorijos daugiaplaniškumas nulėmė jos utopiškumą ir tam tikrą prieštaringumą.

Aristokratų lūkesčiai ir jų gyvenimo suvokimas Platonui nebuvo svetimi — pats buvo kilęs iš labai senos aristokratų giminės: Platono tėvas Aristonas — legendinio karaliaus Kodro ainis, artimas Perikliui, motina — garsiojo įstatymų leidėjo Solono giminaitė. Berniukui buvo duotas senelio Aristoklio vardas. Platonas — tai slapyvardis. Taip jį pavadino gimnastikos mokytojas, o gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai ir stipriai sudėtas, plačių pečių ir krūtinės. Nuo pat vaikystės Platonas buvo rūpestingai auklėjamas ir mokomas. Ir gabumų jam netrūko — buvo gabus gimnastikai, muzikai, tapybai, literatūrai... Poetu jis liko visą gyvenimą. Filosofinėje kūryboje Platonas nuolatos vartojo palyginimus, analogijas, mitinius įvaizdžius, suteikdamas jiems simbolinę prasmę. Jaunuolis greičiausiai ir rengėsi tapti poetu ar valstybės vyru. Tačiau dvidešimties metų Platonas atsitiktinai sutiko Sokratą, kurį K. Marksas pavadino „filosofijos įsikūnijimu“. Sokratas ir išsigimusios sofistikos laikais gyveno taip, kaip mokė. Lydimas jaunų vyrų — savo šalininkų, — ir aikštėse, ir gatvėse, ir bičiulių namuose jis su kiekvienu norinčiu (nes ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidęs klausinėti, atsakinėti arba klausytis) aiškinosi, kas yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras ir t. t. Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Platoną sužavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Paskutiniuosius devynerius metus iki Sokrato mirties jis buvo vienas iš artimiausių Sokrato bičiulių ir klausytojų.