Платон - Valstybė

Už idėjų transcendentiškumą, jų nepriklausymą nuo daiktų Platonas buvo bene daugiausia kritikuotas. Jau Aristotelis nurodė, kad idėjų savarankiškumo suabsoliutinimas esąs gnoseologiškai nepagrįstas, kad esmės negalima atskirti nuo to, kieno esmė ji yra. Toks svarus Aristotelio argumentas griauna ne tik Platono teorijos, bet ir apskritai idealizmo pagrindus.

Tačiau Platono filosofijoje idėjų transcendentiškumą, matyt, ne visada reikėtų suprasti tiesiogiai. Platono idėja yra daiktą kuriantis modelis, jo konstravimo metodas. Būdama kuriančiuoju modeliu, idėja tampa ir daikto priežastimi, ji tarsi susijungia su daiktu ir skatina jį siekti tobulumo arba — jei idėjos aktyvumą nustelbia kita, stipresnė, jėga — tolti nuo jo. Todėl net ir Platono dialektikos požiūriu idėjų transcendentiškumas ir imanentiškumas yra dvi priešybės, kurios viena kitą sąlygoja, papildo ir netgi pereina viena į kitą.

Esaties kūrimo procese idėjai Platonas teikia prioritetą. Ji yra kuriančioji jėga, kurioje dialektiškai jungiasi kūrybos planas, modelis, kūrimo aktas ir šio akto atlikėjas — kūrėjas. Idėja— aktyvus kūrimo veiksnys. Ją Platonas vadino tėvu. Idėjos priešybė yra materija , kurios vaidmuo šiame procese yra antraeilis, pasyvus. Ji tik priima idėjas, idėjos joje atsispindi, tarsi palieka savo atspaudus. Materiją Platonas vadino idėjų maitintoja, jų motina. Šių dviejų priešybių— idėjos ir materijos — susijungimo rezultatas, kūdikis yra juslėmis suvokiamas daiktas.

Daiktas materialus, bet jis — ne materija. Materija Platono filosofijoje yra tikrosios būties — idėjų pasaulio — priešybė, gryna nebūtis. Kad ji taptų kažkuo, kad būtų galima kalbėti apie jos egzistavimą, reikalinga idėja. Pati materija apibrėžtumo neturi. Ji — nuolatinis tapsmas. Kiekviename materijos pasireiškime, kiekviename reiškinyje idėja tarsi žaidžia, verčia reiškinį nuolat kisti ir siekti tobulumo. Taigi materija Platonui — tik galimybė idėjai įsikūnyti, grynas esaties tapsmas. Bet tapsmas — tai ne niekas. Per tapsmą įsikūnija idėja. Vadinasi, idėja ir materija, Platono požiūriu, yra dvi priešybės, kurias sieja dialektinė priklausomybė.

Atrodytų, kad materijos ir idėjos dialektika tam tikra prasme lyg susilpnina filosofijos istorikų dažnai akcentuojamą Platono filosofijos dualizmą, esaties suskaidymą į dvi sferas: idėjų ir daiktų. Tačiau tikroji būtis Platonui — tai idėjos, daiktų esmės, o patys daiktai — tik idėjų šešėliai, jų atspindžiai. Apie juos esą net negalima pasakyti, kad jie yra. Dėl savo nuolatinės raidos, nuolatinio kitimo jie yra ir kartu jų nėra. Taigi Platonas neneigė Heraklito teorijos, kad viskas keičiasi, viskas juda. Tačiau Platonas manė, kad Heraklito amžino kitimo teorija tinka tik daiktams, tik reiškinių pasauliui, o ne idėjoms.

Idėjų reikšmė, jų prioritetas reiškinių atžvilgiu labai ryškus Platono pažinimo teorijoje. Pažinimo klausimus Platonas analizuoja „Teaitete“ ir kituose dialoguose. Graikams buvęs būdingas požiūris, kad daiktas pažįstamas, tiesiogiai jį stebint, Platono nepatenkino. Nepatenkino todėl, kad idėjos, pagal jį, pažįstamos ne juslėmis, bet protu. Daikto esmės negalima suvokti juslėmis, ją galima tik mąstyti. Tačiau suprasdamas, kad vien racionalaus pažinimo gyvenime nepakanka, Platonas neneigė ir jutimiškumo. Bet tai — vaizdinių ir įspūdžių sfera, kurioje, anot jo, galima tik nuomonė, kuri yra „labiau miglota negu pažinimas ir aiškesnė negu nežinojimas“ 9.

Protu suvokiamo ir jutiminio pasaulių skirtingumą Platonas atskleidė garsiuoju olos simboliu. Jis vaizduoja žmones, kurie, sukaustyti grandinėmis, sėdi tamsioje požemio oloje. Iš viršaus per įėjimą į olą patenka šviesa. Tačiau žmonės sėdi nugara į šviesą ir yra taip prirakinti, kad negali pasukti galvos. Ant prieš juos esančios sienos jie mato tik virš olos einančiu keliu nešamų daiktų šešėlius. Nesunku suprasti, kad žmogus, jei jis visą gyvenimą liktų prirakintas oloje ir matytų tik šešėlius, net nežinotų, kad virš jo yra šviesa ir kitoks gyvenimas, ir šešėlius, kuriuos mato, laikytų tikraisiais daiktais. Jeigu jam ir pavyktų išsivaduoti ir, išsiveržęs iš olos, jis staiga pažiūrėtų į šviesą, jinai tokį neįgudėlį apakintų, ir jis nieko nematytų. Tik įgudusi, prie aplinkos pripratusi akis pradeda skirti daiktų kontūrus. Taip ir racionalus pažinimas reikalauja ilgo ir įtempto darbo. Mąstyti išmokstame palaipsniui.

Racionalųjį pažinimą Platonas skirsto į diskursyvų ir intuityvų. Diskursyviu būdu tiesos ieškoma, logiškai samprotaujant. Diskursyvaus pažinimo kelias toks: priėmus pagrindinį teiginį, teisinga pripažįstama visa, kas jam neprieštarauja, ir klaidinga — visa, kas jam prieštarauja. Aišku, kad čia kalbama apie loginę tiesą, gaunamą dedukcijos būdu. Bet dedukcijai reikalingas išeities taškas — tas pagrindinis teiginys. Juo, anot Platono, galėtų būti tik bendrybė, teiginys, turintis visuotinę galią. Tad Platonui aiškiai turėjo iškilti bendrybės ir atskirybės santykio dialektikos problema, kuri tapo dar ryškesnė Aristotelio filosofijoje. Platonas šią problemą tarsi apeina. Jis hipostazuoja bendrybę, tvirtindamas, kad ji visiškai nepriklauso nuo juslėmis gautų duomenų. Ne tik nepriklauso — ji yra ankstesnė už kiekvieną jutiminį suvokimą ir net jį sąlygoja ir jam padeda. Vertindami lygius daiktus, remiamės jau turimu lygybės supratimu. Vadinasi, lygybės sąvoka, lygybės idėja sąmonėje jau turėjusi būti. Lygūs daiktai — tik akstinas surasti tą idėją sąmonėje, ją prisiminti. Platonas pateikia faktų, kurie, jo nuomone, liudija bendrybės buvimą sąmonėje iki pažinimo. Jis pasakoja apie berniuką, kuris, niekada nesimokęs geometrijos, orientavosi pagal tiksliai formuluojamus klausimus ir išsprendė geometrijos uždavinį. Šis ir kiti panašūs pavyzdžiai (apie juos kalbama „Menone“, „Fedone“ ir kituose veikaluose) rodą, kad bendrieji racionalaus pažinimo pagrindai yra aprioriniai. Platonas — griežtas racionalistas ir aprioristas.

Įžvelgti bendrybę sąmonėje galinti padėti intuicija. Šią pažinimo pakopą Platonas laiko aukštesne už diskursyvų mąstymą. Intuicija, pagal Platoną, yra tiesioginis objekto pažinimas protu, intelektinis stebėjimas. Ji nesietina su ekstaze ar mistika — toks požiūris išryškėjo vėlesnių mąstytojų, Platono sekėjų, teorijose. Platonas, atrodo, intuiciją suprato daug blaiviau. Ji esanti pasiekiama per įtemptą protinį darbą. Kai objektą ilgai analizuojame, apie jį mąstome, jis staiga lyg atsiveria tyrinėtojui, ir protas jį supranta. “(...) kas bus stebėjęs gražius dalykus palaipsniui, pagal tikslią jų eilę, tas šito kelio gale staiga išvys nuostabios prigimties grožį, (...) pamatys kažką (...) amžiną, nepažįstantį gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo“ 10.

Tačiau iš kur bendrybė atsirado sąmonėje? Griežtas racionalizmas į tą klausimą atsakyti bejėgis. Šitai Platonas puikiai suprato. Todėl apriorizmui pagrįsti jis griebėsi iracionalių argumentų, sielos nemirtingumo ir eschatologijos sampratos. Tais argumentais nelabai tikėjo ir pats Platonas. Tačiau čia yra pradžia įgimtų idėjų teorijos, kurią kartojo ne vienas vėlesnis racionalistas.

Sielą graikų mąstytojai iki Platono suprato labai plačiai: ji buvo judėjimo, gyvybės ir visų dvasinių galių priežastis ir šaltinis. Ir Platonas sielą supranta analogiškai. Tik, priešingai materialistams, jis ginčija jos materialumą. Pagal Platoną, siela esanti artima idėjoms, ji kilusi iš idėjų ir sąlygojanti bet kurį judėjimą ir gyvybę. Visa, kas gyva ir kas juda, turi sielą. Ne tik žmogus, bet ir pasaulis esąs gyvas organizmas ir turįs sielą. Pasaulio siela susijusi su visomis pasaulio dalimis, visais daiktais. Ji — toji jėga, kuri tvarko materialų pasaulį idėjų pavyzdžiu. Todėl ji ir esanti pasaulio tvarkos, harmonijos ir tikslingumo laidas.