Платон - Valstybė

Tragišką Sokrato mirtį Platonas išgyveno skaudžiai. Po mokytojo mirties, matyt, susidarius tam tikrai politinei situacijai, Platonas išvyko iš Atėnų ir dvylika metų keliavo po pasaulį, bendraudamas su kitų kraštų mokslininkais, gilindamas savo žinias. Jis pabuvojo Megaroje, kur Euklidas, subūręs Sokrato šalininkus, įkūrė Megaros mokyklą, ir susipažino su jos filosofija, griežtai skyrusią sąvokinį pažinimą nuo jutiminio. Egipte Platonas domėjosi visuomenės susiskirstymu į kastas, darbo pasidalijimu ir t. t. Italijoje jis gilinosi į elėjiečių racionalizmą ir pitagoriečių teorijas, žavėdamasis matematiniu galvojimo būdu. Kai kurie minėtų teorijų motyvai aptinkami ir Platono filosofijoje.

387 m. pr. m. e., būdamas jau keturiasdešimties metų, Platonas sugrįžo į Atėnus ir Akademo miškelyje įkūrė filosofijos mokyklą — Akademiją, su kuria susiejo tolesnį savo gyvenimą. Šeimos jis nesukūrė, bet vienišas nebuvo: apsuptas mokinių ir vienminčių, jų garbinamas ir net dievinamas, jis gyveno iki gilios senatvės, visiškai atsidavęs filosofijai.

Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma — dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs, dažniausiai istoriniai, asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras, priešpastatydamas jas savo priešininko teiginiams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvelgia toli į praeitį, kritikuoja viską, ko pats nepripažįsta, ir gina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to, remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.

Dialoguose Platonas dažniausiai naudojosi Sokrato klausimų— atsakymų metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju. Sokrato metodas visų pirma reikalavo tiksliai formuluoti klausimą, atsakymas į kurį iš dalies paaiškintų tiriamąjį objektą ir suponuotų tolesnę jo analizę. Platonas nė vienos problemos nesprendžia iki galo iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta, kad į tą patį dalyką būtų galima pažvelgti kitame kontekste, kitu aspektu. Todėl terminai ir sąvokos čia ne visada vienareikšmiai. Jų turinys keičiasi, darosi skirtingas, o kartais net priešingas ar prieštaringas. Platono filosofija — nuolatinis ieškojimas, nuolatinė kūryba, kurią sąlygoja priešybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Platonas tiesos ieško mąstydamas. Jis derina, skaido, analizuoja ir sintetina grynas sąvokas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela „geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų — nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje“1.

Šį sąvokų derinimo ir jų analizės būdą, kuris parodo, kad sąvokos yra viena su kita susijusios, viena kitą sąlygoja, papildo ir viena į kitą pereina, Platonas vadino dialektika. Dialektika jam — tai įrankis, padedąs apvalyti sąvokas nuo jutiminės ir atsitiktinės medžiagos, išgryninti jas, padaryti tinkamas pažinimui ir mąstymui. Susieta su įvairiomis mokslų dalimis, ji turėtų būti ne kas kita, kaip filosofija, kuri, pagal Platono interpretaciją, turinti tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. To mokslo objektas turėtų būti idėjos, o metodas — sąvokų derinimas. Neabejotina, kad Platono keltas mąstymo autonomijos reikalavimas, racionalistinis sąvokų derinimas, susiejant jas su visomis filosofijos dalimis, įžvelgiant prieštaravimus ir ieškant būdo jiems įveikti bei suderinti, turėjo įtakos vėlesniems dialektikams, tarp jų ir G. Hėgeliui. Pasitelkęs dialektiką, Platonas toli pažengė teorinio mąstymo srityje, iškeldamas proto, mąstymo reikšmę pažinimui, parodydamas, kad mąstymas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo. Remdamasis tais pačiais dialektikos principais, Platonas kūrė ir valstybės teoriją.

Filosofijos istorijoje įsigalėjusi nuomonė, kad Platono filosofijos pagrindą sudaro idėjų teorija. Tačiau išaiškinti, kaip Platonas suprato idėją, nėra paprasta, ir filosofijos istorikai ją interpretuoja nevienodai. Išbaigtos idėjos sampratos jis niekur nepateikia, be to, sąvokas kuriomis dažnai žymi idėjas, vartoja nevienareikšmiškai. Platono idėjas galima aiškinti įvairiais aspektais: loginiu, gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu, estetiniu ir kitais. Visi šie aspektai susipynę, vienas kitą sąlygoja ir papildo, sudarydami neišardomą vienumą.

Platonas teigia, kad, priešingai negu materialius daiktus, kuriuos galima matyti ir liesti, idėjas galima suvokti tik protu2. Vadinasi, loginiu-gnoseologiniu aspektu idėja — tai gryna mintis, loginė abstrakcija, apimanti vienarūšių objektų aibę. Šia prasme kiekviena loginė giminė ir loginė rūšis, pagaliau ir kiekviena sąvoka yra idėja. Visos idėjos sudaro loginę sferą, idėjų pasaulį, kuriuo Platonas remiasi, aiškindamas bet kurį reiškinį.

Platonui ne mažiau svarbus ir ontologinis idėjos aspektas, kuriam tarsi pajungiami visi kiti. Platono idėja — tai savarankiška, nuo daiktų nepriklausoma būtis. Jis ją vadina „tikrąja būtimi“ 3. Tai jau ne žodis ir ne sąvoka. Ontologiniu požiūriu idėja Platonui yra savarankiška esmė, mintimi ieškoma tobulybė, kurioje dialektiškai jungiasi į visumą galimi apibrėžimai ir santykiai. Priešingai pojūčiams, kurie yra painūs, nestabilūs ir netobuli, idėja, anot Platono, yra gryna, vienalytė „ir niekuomet niekur jokiu būdu nesikeičia“ 4. Daiktų atžvilgiu idėja transcendentiška ir pirminė. Tik jos dėka daiktai yra tuo, kuo jie yra. Idėja — tai tarsi daikto modelis, jo siekiamas tikslas, jo vertinimo kriterijus. Štai, pavyzdžiui, kaip Platonas aiškina grožio idėją, kurią jis nagrinėja „Puotoje“, „Fedone“, „Timėjuje“ ir kituose dialoguose: pasaulyje yra daug gražių dalykų, tačiau kas yra grožis pats savaime? Konkretus grožis — nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis — jo nepaaiškina. Konkretus grožis santykinis ir praeinantis. O Platonui rūpi amžinas ir nepriklausomas grožis, tas, kurio dėka tampa gražu visa, su kuo tik jis susyja, — „akmuo ir medis, žmogus ir dievas, kiekvienas veiksmas ir kiekvienas žinojimas“5. Tą amžiną savarankišką grožį Platonas ir vadina grožio idėja. Ji apima visa, kas gražu. Ji yra konkretaus grožio priežastis ir tikslas, jo vertinimo kriterijus.

Panašiai Platonas aiškino ir kitas idėjas. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra ir didumo bei lygybės idėjos. Taip pat ir judėjimo, spalvos, garso, pagaliau tiesos, gėrio ir daugelis kitų idėjų. Šioms nuo daiktų abstrahuotoms bendrybėms Platonas pripažįsta savarankišką egzistenciją. „Bet argi į tai nepanašus (visiškai panašus) šiuolaikinis idealizmas, Kantas, Hegelis, dievo idėja? Stalai, kėdės ir stalo bei kėdės idėjos; pasaulis ir pasaulio idėja (dievas)“ 6, — rašė V. Leninas.

Idėjų, pagal Platoną, yra daug. Visos jos susijusios pagal subordinacijos principą ir sudaro specifinę sferą, kurią Platonas ir laikė tikrąją būtimi. Idėjų hierarchijos viršūnėje yra absoliutaus gėrio idėja. Jai pajungtos visos kitos idėjos, ji yra pažinimo, visos esaties tikslas. Tačiau kas yra gėris? Kaip jį apibrėžti? Ir pats Platonas abejojo, ar galima apibrėžti gėrį, nes kiekviena siela „nujaučia, kad yra kažkas, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti, kas tai“ 7.

Bendriausia prasme gėrį, matyt, galima būtų suprasti kaip žinojimą, protą. Tačiau jis gali reikšti ir tiesą, grožį, teisingumą. Gėrį Platonas lygino su saule ir šviesa. Panašiai kaip reiškinių pasaulyje niekas negali egzistuoti be šilumos ir negali būti skiriama be šviesos, taip esmių pasaulyje gėris sąlygojąs jų būtį ir jų pažinimą. Saulė Platonui tampa gėrio ir grožio, daiktų matymo ir pažinimo, pagaliau kiekvienos gyvybės šaltiniu. Antikoje tai nebuvo nauja mintis. Ir iki Platono filosofai tvirtino, kad šviesa ir šiluma (ją dažnai vadindavo tiesiog ugnimi) yra visos esaties pagrindas. Ji sukuria gyvybę, ją palaiko ir sudaro jai būtinas sąlygas. Be to, ji suteikia galimybę matyti ir būti matomam. Todėl Platonas ieškojo analogijos tarp šviesos ir gėrio. Gėris — taip pat šviesa. Tačiau tai šviesa, kurią suvokia žmogaus siela, protas. Platono filosofijoje gėris yra visų žemesnių jam subordinuotų idėjų šaltinis; jis — žinojimo, tiesos, grožio principas ir galutinis tikslas, „viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis“8. Tačiau pats gėris neapibrėžiamas, nepriklausomas ir atskirybių atžvilgiu transcendentiškas.