Платон - Valstybė

— Polemarchas prašo jo palaukti.

Aš atsisukau ir paklausiau, kur jis.

— Ana, eina iš paskos. Palaukite jo.

— Gerai, palauksime, — pasakė Glaukonas.

Netrukus atėjo Polemarchas su Glaukono broliu Adimantu, Nikijo sūnumi Nikeratu ir dar kai kuo — visi grįžo iš iškilmingų eitynių.

Polemarchas tarė:

— Man atrodo, kad jūs skubate grįžti į miestą.

— Įspėjai, — atsakiau aš.

— Ar matai, kiek čia mūsų?

— Kurgi nematysi!

— Taigi turėsite arba mus visus nugalėti, arba likti čia.

— Bet juk yra dar viena išeitis — įtikinti jus, kad reikia paleisti mus namo.

— Argi galėtumėte įtikinti tuos, kurie visai nenori jūsų klausyti?

— Jokiu būdu negalėtume, — atsakė Glaukonas.

— Tad turėkite galvoje, kad mes jūsų neklausysime.

Adimantas pridūrė:

— Ar žinote, kad šį vakarą deivės garbei bus raitelių lenktynės su deglais?

— Raitelių? — paklausiau aš. — Tai naujiena. Jie raiti lenktyniaus, perduodami vieni kitiems deglus? Ar aš teisingai supratau?

— Taip, — atsakė Polemarchas. — Be to, bus naktinės iškilmės, jas būtų verta pamatyti. Taigi po vakarienės pakilsime ir eisime pažiūrėti tų iškilmių. Ten bus daug jaunuolių, galėsime pasikalbėti. Tik pasilikite, nedvejokite.

Glaukonas tarė:

— Matyt, reikės pasilikti.

— Jei jau tu sutinki, — tariau, — tai taip ir padarykime.

II.Taigi nuėjome į Polemarcho namus. Tenai radome Polemarcho brolius Lisiją ir Eutidemą, o su jais chalkedonietį Trasimachą, peanietį Charmantidą ir Aristonimo sūnų Klitofontą. Buvo namie ir Polemarcho tėvas Kefalas. Jis man atrodė labai susenęs: mat jau seniai buvau jį matęs. Jis sėdėjo krėsle ant pagalvės su vainiku13 ant galvos, nes ką tik buvo aukojęs namų kieme. Susėdome prie jo — ten aplinkui buvo pristatyta krėslų.

Pamatęs mane, Kefalas tuojau pasisveikino ir tarė:

— Tu, Sokratai, nedažnai ateini į Pirėją mūsų atlankyti. Negerai. Jei aš dar turėčiau tiek jėgų, kad galėčiau lengvai išsiruošti į miestą, tau nereikėtų į čia vaikščioti — mes pas tave ateitume. Bet dabar jau tu turėtum dažniau mus aplankyti. Žinok, kad juo labiau nyksta kiti, kūniški, malonumai, tuo didesnis kyla noras pasikalbėti ir tuo daugiau malonumo teikia pokalbiai. Taigi neatsisakyk padaryti man šį malonumą: ir su šiais jaunuoliais bendrauk, ir mus dažniau aplankyk! Juk esame seni pažįstami ir artimi draugai.

— Kefalai, — tariau aš, — iš tikro aš mėgstu kalbėtis su senais žmonėmis. Mat jie jau yra nuėję tą kelią, kuriuo ir mums galbūt teks keliauti. Todėl, man atrodo, iš jų reikia sužinoti, koks tas kelias — ar sunkus ir duobėtas, ar lygus ir patogus. Kadangi jau esi pasiekęs tą amžių, kai, anot poetų, stovima prie “senatvės slenksčio“, tai norėčiau sužinoti, ar šis amžiaus tarpas tau atrodo sunkus, ar tu kitaip apie jį manai.

III.— Sokratai, — atsakė jis, — prisiekiu Dzeusu, aš tau pasakysiu taip, kaip man atrodo. Mes, maždaug vieno amžiaus žmonės, dažnai sueiname į draugę, pateisindami senovės priežodį14. Dauguma iš mūsų suėję dejuoja, ilgisi jaunystės malonumų, prisimena meilės džiaugsmus, išgėrimus, puotas ir kitus panašius dalykus ir kremtasi, tarsi netekę didelių gėrybių: tada tai jie gyvenę, o dabar — argi tai gyvenimas?! Kai kurie skundžiasi, kad namiškiai juos uja, ir traukia vis tą pačią giesmę, kiek nelaimių jiems atnešusi senatvė. Man atrodo, Sokratai, kad jie kaltina ne tą, kas kaltas, nes jeigu būtų kaita senatvė, tai ir aš patirčiau tas pačias nelaimes, ir visi kiti, kurie sulaukė tokio amžiaus; o aš sutikau senių, kurie buvo visai kitaip nusiteikę. Antai kartą man girdint kažkas paklausė, poeto Sofoklio15: „Sofokli, o kaip dėl meilės teikiamų smagumų? Ar dar įstengi turėti reikalų su moterimi?“ “Tylėk, žmogau, — atsakė Sofoklis, — su didžiausiu malonumu ištrūkau iš meilės, tarsi būčiau pabėgęs nuo žiauraus ir pašėlusio valdovo“.

Man ir tada tas jo atsakymas pasirodė vykęs, ir šiandien jis ne mažiau patinka. Senatvė iš tikrųjų išlaisvina nuo tokių dalykų ir suteikia visišką ramybę. Kai aistros susilpnėja ir aprimsta, atsiranda tokia savijauta, apie kurią kalbėjo Sofoklis: žmogus jaučiasi išsivadavęs nuo daugybės siautėjančių valdovų. O jų, kaip ir kitų negerovių bei pašlijusių santykių su namiškiais, priežastis ta pati: kalta, Sokratai, ne senatvė, o žmogaus būdas. Kas gyvena tvarkingai ir yra sugyvenamas, tam ir senatvė nebūna labai sunki; o kas ne toks, tam, Sokratai, ir senatvė, ir jaunystė būna sunki.

IV.Gėrėdamasis tokiu jo atsakymu ir norėdamas jį dar labiau įtraukti į pokalbį, tariau:

— Kefalai, aš manau, kad dauguma žmonių, girdėdami tokius žodžius, nesutiks su tavimi ir manys, kad tu lengvai pakeli senatvę ne dėl savo būdo, o dėl to, kad turi didelį turtą. Juk turtingieji, kaip sakoma, turi kuo pasilengvinti senatvę.

— Teisingai sakai, — tarė Kefalas, — jie nesutiks. Iš dalies jie teisūs, bet ne tiek, kiek įsivaizduoja. Tiesa glūdi Temistoklio16 atsakyme kažkokiam serifiečiui17, kuris jį koneveikė, teigdamas, kad Temistoklis pelnęs šlovę ne savo nuopelnais, kad už ją jis esąs skolingas savo miestui: „Teisingai. Būdamas serifietis, aš nebūčiau garsus, bet tu nebūtum garsus, ir būdamas atėnietis“. Šie žodžiai tinka ir neturtingiems žmonėms, kurie sunkiai pakelia senatvę: romiam žmogui, jeigu jis beturtis, senatvė nebus labai maloni, bet prasto būdo žmogus, kad ir koks jis būtų turtingas, senatvėje niekada nesijaus patenkintas.

Aš vėl paklausiau:

— Ar tu, Kefalai, daugumą savo turtų paveldėjai, ar pats įsigijai?

— Kur aš tau įsigysiu! Turtų kaupimo atžvilgiu aš esu viduryje tarp senelio ir tėvo. Senelis, mano bendravardis, paveldėjęs maždaug tokio dydžio turtą, kokį aš dabar turiu, padidino jį keleriopai, o mano tėvas Lisanijas padarė jį mažesnį, negu aš dabar turiu. Aš esu patenkintas, kad sūnums palieku ne mažesnį, o truputį didesnį turtą negu paveldėjau.

— Šito tavęs paklausiau todėl, — tariau, — kad man atrodo, jog nesi labai prisirišęs prie savo turtų; taip elgiasi daugiausia tie, kurie ne patys įsigijo turtus. O tie, kurie patys sukaupė, dvigubai labiau prisiriša prie turtų negu kiti. Mat kaip poetai myli savo kūrinius, kaip tėvai vaikus, taip ir tie, kurie įsigijo turtų, jais rūpinasi, nes tai yra jų pačių darbo vaisius; be to, kaip kiti, taip ir jie prisiriša prie turtų ir dėl jų teikiamos naudos. Su tokiais žmonėmis sunku bendrauti, nes jie nori kalbėti tik apie turtus.

— Teisybę sakai.

V.— Tikrą teisybę. Bet dar man pasakyk: kokią didžiausią naudą, tavo nuomone, teikia turtai?

— Bijau, — tarė Kefalas, — kad daugelis manim nepatikės. Tu žinai, Sokratai, kad, kai žmogus pajunta, jog mirtis jau nebetoli, jį apima baimė ir susirūpinimas dėl tokių dalykų, kurie jam anksčiau nė į galvą neateidavo. Visokie pasakojimai apie Hadą18 — kad už šičia padarytas neteisybes tenai reikėsią atlikti bausmę, — iš kurių anksčiau jis tik juokėsi, dabar sukelia nerimą jo sieloje: o jeigu tai tiesa? Ir jis pats — ar tai dėl senatvės negalios, ar tai dėl to, kad jau yra netoli ano pasaulio, — pradeda į visa tai žiūrėti rimčiau. Apimtas baimės ir nepasitikėjimo savimi, jis peržvelgia savo gyvenimą, ar nėra kartais ko nors kuo nuskriaudęs. Tas, kuris randa savo gyvenime daug nedorybių, išsigąsta lyg vaikas, staiga pažadintas iš miego, ir gyvena, laukdamas ateityje tik bloga. O tą, kuris nesijaučia ką nors bloga padaręs, visuomet lydi, kaip sako Pindaras19, graži viltis, maloni senatvės maitintoja. Šis poetas, Sokratai, yra labai gražiai pasakęs, kad su tuo, kuris praleidžia gyvenimą teisingai ir šventai,