Платон - Valstybė

Pasaulio siela — aktyvi jėga. Jos veikla — visa apimantis mąstymas. Pasaulio siela mąstanti apie savo pačios veiklą. Mąstydama ji nuolatos sugrįžtanti į save ir įsisąmoninanti, ką yra atlikusi. Abstrahuojantis nuo Platono fantazijos diktuojamų analogijų, pasaulio sielą galima būtų suprasti kaip žmonių dvasinį gyvenimą, pažinimą ir jo rezultatų įgyvendinimą.

Žmogaus siela susijusi su pasaulio siela, ji — pasaulio sielos dalis. Todėl ji taip pat artima idėjoms; ji vientisa, amžina ir nemirtinga. Kiekvienas individas turi savo individualią sielą. Ji — žmogaus esmė. Ji padaranti žmogų tuo, kuo jis yra. Tai ji suteikianti kūnui gyvybę, o kūnui mirus, nuo jo atsiskirianti. Kūnas, anot Platono, yra sielos kalėjimas. Atėjusi iš idėjų pasaulio, siela ilgisi tiesos, grožio ir harmonijos. Ji veržiasi prie idėjų tobulumo, siekia aukščiausiojo gėrio. Tačiau kelias į jį nelengvas, nes kūniškoji prigimtis turi savo teisių, ir siela privalanti į jas atsižvelgti. Todėl ir žmogaus siela, Platono supratimu, nėra vienalytė. Ją sudarantys trys pradai — trys sielos funkcijos, arba galios: protingoji, aistringoji ir geidžiančio ji . Sielos funkcijos — nevienareikšmės, jos tarpusavyje susijusios pagal subordinacijos principą. Svarbiausia yra protingoji siela. Ji savarankiška ir tvarko kitas dvi sielos dalis. Jai neretai tenka tramdyti temperamentą, ginčyti nepagrįstus norus ir panašiai. Platonas siekė parodyti, kad gyvenime svarbiausia paklusti protui, įveikti kūniškumą. Todėl visoje Platono filosofijoje ir jo idėjų sampratoje ryškus etinis aspektas.

Prieš žmogų, nurodė Platonas, visada yra du keliai: kelias aukštyn, paklūstant protui ir dorybei, ir kelias žemyn, nepaisant dorybės ir proto, pervertinant kūniškuosius malonumus, kurie dažnai nepagrįstai vadinami laime. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Platonas visą dėmesį buvo sutelkęs į intelektines galias — gėrio ir kitų idėjų pažinimą. Tuo metu jis kūrė labai griežtą, asketišką etiką, tapatindamas dorovę su žinojimu. Protas, žinojimas jam ir vėliau buvo svarbiausias, lemiantis dorovingumo požymis. Tačiau vienpusiškumo vėliau jis lyg ir išvengė, mėgindamas suderinti įvairias žmogaus galias, kiekvienai pripažindamas jai priklausančią sritį. Kiekvienai sielos galiai jis numatė idealą, dorybę, kuria ji turėtų vadovautis ir jos siekti. Protingosios sielos dorybė — išmintis. Aistringosios, tos, kurios buveinė krūtinėje, — narsumas, o geidžiančiosios — nuosaikumas. Šias tris dorybes susiejanti ketvirtoji dorybė — teisingumas. Taip atsirado keturių pagrindinių dorybių teorija, suvaidinusi nemažą vaidmenį etikos istorijoje.

Dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, o ją lemia teisingumas — kai kiekvienas sielos pradas rūpinasi tuo, kas jam priklauso: protingoji siela siekia išminties, aistringoji — garbės, geidžiančioji — malonumų, turtų, naudos ir pan. Protas nustato saiką, reikalaudamas tvardyti godumą, geismus, afektus. Sielos harmonija, pagal Platoną, primena sveiką organizmą, kurio visos dalys veikia darniai. Kai ima viešpatauti tas sielos pradas, kuris pagal savo prigimtį tam netinka, pažeidžiama harmonija ir teisingumas. Dėl to atsirandantis blogis yra tarsi sielos liga. Todėl dorovė, pagal Platoną, — tai sielos sveikata, jos grožis, jos gerovė. O nedorovingumas— sielos liga, silpnumas, jos gėda. Elgtis dorovingai ir elgtis teisingai čia reiškia tą patį. Tuo tarpu dorovės principų nepaisymas yra nusikaltimas. Baisiausia, kad nedorovingumas, blogis gali reikštis įvairiausiomis formomis, o dorovės kelias esąs vienas — paklusti protui. Vadovaujantis protu turėtų būti sprendžiama, kam reikia ryžtis, ko vengti; protas įgalina suprasti, kas gera, kas naudinga ir kas žmogų padaro laimingą.

Laimės problema buvo viena iš svarbiausių visoje graikų etikoje. Ir Platonas ėjo eudemonistinės etikos keliu. Jis neginčijo, kad žmogus nori būti laimingas. Tačiau kas yra laimė? Hedonistų teorija, skatinusi žmogų siekti trumpalaikių malonumų, Platonui buvo nepriimtina. Jis teigė, kad žmogų laimingą padaro meilė, kurią suprato kaip siekimą to, ko žmogui trūksta, nes „būtinai taip esti, kad geidžiame to, ko stokojame...“11. Todėl žmogus ir siekia tobulumo, geidžia nemirtingumo. Vadinasi, nėra pagrindo stebėtis tuo, kad kiekviena būtybė iš prigimties rūpinasi savo palikuonimis. Jie tarsi pratęsia trumpalaikės prigimties egzistenciją. Taip mirtinga dalyvauja nemirtingume.

Meilės objektas — tobulybė, pasireiškianti kaip grožis, kurį graikai (ir ne tik graikai) labai intymiai siejo, net tapatino su gėriu. Reiškinių pasaulyje per grožį atsiskleidžia gėris. Grožis žavi ir stipriai jaudina sielą, tuo sužadindamas, anot Platono, atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis, kaip Ariadnės siūlas, padedąs išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti iki esmės pažinimo. Todėl ir meilė tik palaipsniui atsiskleidžia, kildama nuo žemesniųjų gėrio formų prie aukštesniųjų. Pirmiausia ji įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio. Tačiau pamažu imama suprasti, kad sielos grožis vertingesnis už kūniškąjį grožį. Taip meilė ima aprėpti visą pasaulį, pamažu kildama iki grynojo grožio ir gėrio.

Laimės, dorybės, pagaliau ir gyvenimo tikslo žmogus negali pasiekti, gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama visuomenėje, kurioje žmogus gyvena, kurioje jis užima atitinkamą vietą ir kuriai jaučiasi įsipareigojęs. Platonas visa tai puikiai suprato ir individo dorovę glaudžiai susiejo su visuomenės gyvenimu. Platono etika — socialinė. Ji neatskiriama nuo valstybės teorijos, į kurią tarsi įsilieja visi svarbiausi Platono filosofijos motyvai. Valstybės teorijoje susieti su konkrečiais dalykais, jie, šalia pranašumų, išryškina ir Platono filosofijos iliuziškumą bei klasinę jos orientaciją.

Platono valstybė — politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas — aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieškojo panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys — individai ir jų grupės— paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiami valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti, siedamas jas su trimis sielos pradais ir keturių dorybių teorija.

Numatomas valstybės valdymo principas — teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems — parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems — ginti kraštą arba jį valdyti. Tačiau, veikiamas vergovinės santvarkos, Platonas darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis suskirstė į tris luomus: valdovų -filosofų, sargybinių ir gamintojų.