Платон - Valstybė

Žmonių suskirstymą į luomus Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Jis pateikia pasakojimą, esą kūrėjas, „lipdydamas“ žmones, į vienus įmaišęs aukso — tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. Į antruosius kūrėjas įmaišęs sidabro. Šie taip pat esą kilnios prigimties, pirmųjų pagalbininkai, pasižymintys narsumu, drąsa. Tai valstybės sargybinių ir karių luomo atstovai. Tretieji savyje nešioją varį arba geležį. Tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pagal Platoną, jau pačios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotus ir jiems pavaldžius Platono teorijoje sušvelnina nebent tai, kad priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės. Jei vaiko krūtinėje yra varis arba geležis, jis priskiriamas trečiajam luomui, nesvarbu, kas yra jo tėvai. Bet jei amatininko, žemdirbio ar pirklio šeimoje atsirastų jaunuolis, turintis krūtinėje aukso arba sidabro, jis turėtų būti perkeliamas į aukštesnį luomą. Kas galėtų nesavanaudiškai „rūšiuoti“ augančią kartą? Tą atsakingą darbą Platonas ketino patikėti atitinkamai organizuotai valstybei.

Platonas reikalavo mokant ir auklėjant jaunuolius įžvelgti ir įvertinti jų gabumus. Iš dvidešimtmečių turėtų būti atrenkami sargybiniai, tie, kuriems toliau būtų leidžiama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir karo dalykų. O iš trisdešimtmečių sargybinių reikėtų atrinkti tuos, kurie, dar trejus metus pasimokę dialektikos, pradėtų dirbti valstybinį darbą. Tik tokiems žmonėms ir derėtų būti idealios valstybės valdovais — išsimokslinusiems, mokantiems įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantiems juo vadovautis.

Labai ryškus platoniškojo auklėjimo ir gyvenimo bruožas — asketizmas, kuris, einant nuo žemesnių luomų prie aukštesnių, kas kartą vis didėja. Gamintojų gyvenimas dar nėra labai asketiškas. Gamintojai — žemdirbiai, amatininkai, pirkliai — pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Tačiau valstybei ji būtina. Be jos valstybė negalėtų funkcionuoti. Bet šie žmonės Platoną valstybėje mažiausiai domino, ir jis paliko jiems kai kurių laisvių. Gamintojai — ne vergai. Jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei savavališkai brautis į jų gyvenimą. Jie gamina produktus, juos parduoda, bendrauja su svetimšaliais, tvarko savo privatų gyvenimą pagal savo supratimą. Ekonomiškai jie lyg ir laisvi. Tačiau tokia laisvė — iliuzija. Jų gaminamais produktais ir jų gyvenimu disponuoja valdovai. Gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesnieji luomai.

Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Sargybinių darbas — ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų — esąs nelengvas. Jis reikalauja specialių žinių, užsigrūdinimo, pasirengimo. Todėl Platonas reikalavo sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, kurios netrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių. Valdovams, tiems, kurie nešioja savyje auksą, didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu.

Platonas taikliai įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime yra buvę du laikotarpiai. Pirmuoju žmonės valstybės neturėję. Gyvenę jie pagal prigimtį, ir gamta jiems teikusi viską. Nebuvę tada karų, nesantaikos, vaidų. Tačiau turtai ir nuosavybė suskaldę žmones į priešiškas klases. Godieji pasiskirstę žemę ir namus, paskelbę juos savo nuosavybe, o tuos žmones, kurie dirbo ir juos maitino, pavertę savo tarnais ir vergais. Pastariesiems tramdyti ir atsiradusi valstybė, kuri jau iš pat pradžių buvusi dvilypė. Ją sudariusios tarsi “dvi valstybės — turtingųjų ir vargšų“. Dėl priešiškų klasių susidūrimų keitęsi valstybės valdymo formos, bet klasės išlikdavę. Neatsisakė jų ir Platonas. Tačiau malonumą naudotis materialinėmis gėrybėmis ir nuosavybe jis paliko tik gamintojams. O valdovus ir sargybinius įspėjo, kad saugotųsi turtų, pinigų, nuosavybės. Pinigai visada esą susiję su nešvariais ir niekingais dalykais. Be to, valdovams ir sargybiniams jų, Platono nuomone, ir nereikia. Jie sieloje nešioja savo auksą ir sidabrą, gryną, nesuteptą. Todėl Platono valstybės sargybiniai neturi asmeninės nuosavybės, nes jei tik jie įsigytų žemės, nuosavus namus ir pinigų, tuoj pat iš sargybinių pasidarytų namų šeimininkais ir žemdirbiais. Tada jie nustotų rūpinęsi bendrais valstybės interesais ir žiūrėtų tik savųjų. Todėl Platono valstybės sargybiniai — vyrai ir moterys — gyvena bendrose stovyklose, bendrai maitinasi, lavinasi ir dirba. Jie sudaro tarsi vieną šeimą. Jie nežino savo vaikų, o jų vaikai — savo tėvų. Vyresniosios kartos žmogus kiekvieną jaunuolį vadina sūnumi ir juo rūpinasi. Tik taip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones, kuriais naudotųsi kaip priemonėmis. Valdovams Platonas suteikia neribotas teises. Jie skelbia karus, poruoja jaunuolius, seka jų auklėjimą. Valdovams leidžiama net meluoti— ne tik priešui, bet ir saviems piliečiams, jei to prireikia valstybei. Valdovai vadovaujasi vien savo protu, savo valia.

Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija, — sudėtinga; ne visos jos dalys gali būti vienodai vertinamos. Jo filosofija žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas genialiai įžvelgė ir iškėlė ne vieną problemą, kurios vėliau ilgai vargino žmonių protus. Jis suprato darbo pasidalijimo visuomenėje reikšmę, iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vaidmenį ir vietą valstybėje, pripažindamas moteriai lygias teises su vyrais. Nepaseno ir Platono reikalavimas rūpintis jaunimo auklėjimu arba jo kelta meno, poezijos, muzikos įtakos dorovei ir žmogaus charakteriui problema. Ir čia galbūt ne taip svarbu, ar mus patenkina Platono siūlomas problemos sprendimas. Svarbi pati problema. Tik bėda, kad teorinio mąstymo pagrindus Platonas atplėšė nuo juslėmis suvokiamos tikrovės ir priešpastatė jai. Suabsoliutinti tie pagrindai tapo iliuziški, o išvados — nutolusios nuo gyvenimo, utopiškos.

Platoną žavėjo senojo graikų polio gyvenimas, ir jis norėjo jį atstatyti, restauruoti. Tačiau graikų miesto-valstybės laikai jau buvo praėję. Artėjo imperijų laikotarpis su savo kosmopolitine pasaulėžiūra. Ir vergovinei Graikijai buvo dar labai toli iki to, kad jos gyvenimą būtų galima tvarkyti moksliškai. Platonas apeliavo į valdovo-filosofo protą, bet nenurodė jo kriterijaus. Palikus jį paties valdovo dispozicijai, liktų atviras kelias prievartai, despotizmui. Suabsoliutinęs bendrybę, Platonas tarsi užmiršo individą, jo teises, jo nepakartojamumą ir tai, kad atskirybių raida sąlygoja bendrybę. Matyt, suprasdamas tai, veikale „Įstatymai“ jis mėgino kai kurias valstybės teorijos dalis koreguoti, švelninti. „Įstatymai“, rašyti filosofo gyvenimo pabaigoje, liko neužbaigti ir neišbaigti. Šis veikalas patvirtina, kad ir į Platono filosofiją reikėtų žiūrėti kaip į nuolatinį ieškojimą.

KRISTINA RICKEVlČlŪTĖ

VALSTYBĖ

Dialogo dalyviai:

Sokratas, Glaukonas, Polemarchas, Trasimachas, Adimantas, Kefalas

PIRMOJI KNYGA

I.[ Sokratas ] . Vakar su Aristono sūnumi Glaukonu buvau nuėjęs į Pirėją. Norėjau pasimelsti deivei12 be to, pasižiūrėti, kaip jie švęs tą šventę — juk ji švenčiama pirmą kartą. Vietinių gyventojų eitynės atrodė labai gražiai, bet ne mažiau iškilmingos buvo ir trakų eitynės. Pasimeldę ir pasižiūrėję iškilmių, ėjome atgal į miestą. Iš tolo pamatęs mus einant namo, Kefalo sūnus Polemarchas paliepė tarnui mus pasivyti ir paprašyti, kad jo palauktume. Pribėgęs tarnas truktelėjo mane iš užpakalio už apsiausto ir tarė: