Платон - Valstybė

eina kartu Malonioji senatvės maitintoja,

Puoselėjanti širdį viltis, —

Daugiausia ji valdo žmonių besiblaškančią dvasią.

Puikūs, nuostabūs žodžiai! Aš pridursiu, kad būti turtingam yra labai naudinga — žinoma, ne kiekvienam žmogui, o tik padoriam. Iškeliauti į aną pasaulį nesibijant, kad ką nors — net prieš savo norą — būsi apgavęs, kam nors pamelavęs ar kad kam nors lieki skolingas — ar dievui aukų, ar žmogui pinigų, — štai dėl ko labai svarbu būti turtingam. Yra daug ir kitų reikalingų dalykų, bet, juos palyginęs, aš vis dėlto manyčiau, Sokratai, kad turtas padoriam žmogui ypač reikalingas ir labai jam pravers.

— Tu puikiai kalbi, Kefalai, — pasakiau. — Bet štai teisingumas — ar teisingumu mes vadinsime tiesiog sakyti tiesą ir sugrąžinti tai, kas ką yra iš ko paėmęs, ar šiuos du dalykus kartais vadinsime teisingais, o kartais neteisingais? Pateiksiu tau pavyzdį. Jei kas iš draugo, turinčio sveiką protą, pasiskolintų ginklą, o vėliau, kai šis išprotėjęs reikalautų ginklą grąžinti, jį atiduotų, kiekvienas pasakys, kad nereikia grąžinti ir kad tas, kuris grąžintų, pasielgtų neteisingai, kaip ir tas, kuris tokiam žmogui sakytų tiesą.

— Teisingai kalbi.

— Taigi „sakyti tiesą ir grąžinti tai, ką paėmei“ dar nebus teisingumo apibrėžimas.

— Kaip tik šitai bus jo apibrėžimas, — įsiterpė Polemarchas, — jei bent kiek tikėsime Simonidu20.

— Na, — tarė Kefalas, — jūs čia svarstykite, o man jau metas pasirūpinti aukojimu.

— Vadinasi, Polemarchas bus tavo įpėdinis? — paklausiau jo.

— Kas gi daugiau, — atsakė Kefalas šypsodamasis ir tuojau išėjo aukoti.

VI.— Na, tai tu, žodžio įpėdini, — tariau, — pasakyk, ką sako Simonidas, kad tu jam pritari?

— Kad yra teisinga kiekvienam atiduoti tai, ką esi skolingas. Man atrodo, kad tai gerai pasakyta.

— Žinoma, sunku netikėti Simonidu — tai išmintingas ir dieviškas žmogus. Bet ką jis turi galvoje, taip sakydamas, tu, Polemarchai, galbūt supranti, o aš nesuprantu. Tik aišku, kad Simonidas kalba ne apie tai, ką mes ką tik svarstėme — kad viską, ką pasiskolinome, reikia grąžinti, savininkui pareikalavus, net jeigu tas būtų ir išprotėjęs, nes paimtas daiktas jau yra skola, kurią turime grąžinti. Ar ne taip?

— Taip.

— Taigi jokiu būdu nereikia atiduoti daikto, kai jį grąžinti reikalauja beprotis?

— Teisybė.

— Matyt, Simonidas, sakydamas, jog yra teisinga grąžinti skolą, turi galvoje ką kita.

— Dievaži, tikriausiai ką kita. Simonidas mano, kad draugai privalo draugams daryti gera, o bloga — niekuomet.

— Suprantu, — pasakiau. — Kai kas nors grąžins pinigus tam, kuris juos pas jį pasidėjo, tai nebebus skolos grąžinimas, jei tas grąžinimas ir grąžintojui, ir gavėjui bus žalingas, o grąžintojas ir gavėjas bus draugai. Ar ne šitai norėjo pasakyti Simonidas?

— Kaip tik šitai.

— Na, o priešams ar reikia grąžinti skolą, jei esame skolingi?

— Aišku, — atsakė Polemarchas, — ir jiems privalome grąžinti tai, kas pridera. Mano manymu, priešas privalo atsilyginti priešui kaip pridera — kuo nors bloga.

VII.— Atrodo, — tariau, — kad Simonidas, kaip poetas, mįslingai nusakė, kas yra teisinga. Matyt, jis norėjo pasakyti, kad teisingumas — tai grąžinimas kiekvienam to, kas jam pridera, o tai jis pavadino skola.

— O tu kaip manai?

— Prisiekiu Dzeusu, jei kas nors jo paklaustų: „Simonidai, ką kam reikia mokėti paskirti — žinoma, tai, kas pridera, — kad pasiteisintų gydymo meno vardas“, ką, tavo manymu, jis atsakytų?

— Aišku, kad kūnui vaistus, maistą ir gėrimą.

— O kam ką reikia suteikti — tai, kas pridera, — kad parodytum virėjo meną?

— Valgiams — skonį.

— Gerai, o kuo kam reikia atlyginti, kad meną galėtume pavadinti teisingumo menu?

— Jei laikysimės to, ką sakėme anksčiau, tai bus menas draugams daryti gera, o priešams — bloga.

— Taigi draugams daryti gera, o priešams — bloga Simonidas vadina teisingumu?

— Man taip atrodo.

— O ligos ir sveikatos atžvilgiu kas yra pajėgiausias sergantiems draugams daryti gera, o priešams — bloga?

— Gydytojas.

— O jūreiviams, kurių tyko jūreivystės pavojai?

— Vairininkas.

— O teisingas žmogus? Kokiais atvejais ir kokiais veiksmais jis yra pajėgiausias draugams padėti, o priešams kenkti?

— Man atrodo, kare, vieniems padėdamas kautis, o kitus puldamas.

— Gerai. Bet, mielas Polemarchai, nesergantiems gydytojas yra nereikalingas.

— Teisybė.

— O neplaukiantiems — vairininkas.

— Taip.

— Išeina, kad tiems, kurie nekariauja, teisingas žmogus yra nereikalingas?

— Kažin, ar taip yra.

— Tai tu manai, kad teisingumas ir taikos metu reikalingas?

— Reikalingas.

— Ir žemdirbystė? Ar ne?

— Taip.

— Kad gautume derlių?

— Taip.

— Ir batsiuvystė?

— Taip.

— Manau, sakysi, kad aprūpintų batais.

— Aišku.

— Na, o teisingumas taikos metu kokiam reikalui ir kam įsigyti, tavo nuomone, yra reikalingas.

— Kad būtų galima sudaryti sandėrius, Sokratai.

— O ką vadini sandėriais? Ar bendrus veiksmus, ar ką kita?

— Bendrus veiksmus.

— Gerai. O ar, žaidžiant šaškėmis, geru ir naudingu bendru bus tas, kuris teisingas, ar tas, kuris moka žaisti šaškėmis?

— Tas, kuris moka žaisti šaškėmis.

— O plytoms ir akmenims mūryti ar teisingasis yra geresnis ir naudingesnis bendras už mūrininką?

— Jokiu būdu ne.

— Kitaristas geriau už teisingąjį tinka groti kitara. O kur teisingojo dalyvavimas bus labiau pageidautinas negu kitaristo?

— Man atrodo, piniginiuose reikaluose.

— Išskyrus turbūt tuos atvejus, Polemarchai, kai reikia pasinaudoti pinigais, sakysim, kai reikia bendrai pirkti ar parduoti arklį. Tada, manau, naudingesnis bus prityręs raitininkas. Ar ne taip?

— Matyt, taip.

— O kai reikia pirkti laivą — laivų statytojas arba vairininkas?

— Suprantama.

— O kai reikia bendrai tvarkyti auksinius ar sidabrinius pinigus, tai kokiais atvejais teisingasis būna naudingesnis už kitus?

— Kai norime pasidėti pinigus ir atgauti juos sveikus, Sokratai.

— Tai, sakai, kai nenorime jais pasinaudoti, o tik laikyti padėtus?

— Taip.

— Vadinasi, kai pinigais nesinaudoji, tai teisingumas būna kaip tik naudingas?

— Turbūt taip.

— Kai reikia saugoti sodininko peilį, teisingumas yra naudingas ir visuomenei, ir paskiram žmogui, o kai reikia juo naudotis, tada reikalingas sodininkas.

— Taip atrodo.

— Turbūt pasakysi, kad, kai reikia saugoti skydą ir lyrą ir jais nesinaudoti, yrą naudingas teisingumas, o kai reikia jais naudotis, tada būna naudingesnis pėstininko ir muzikanto išmanymas.

— Aišku, kad taip.

— Panašiai yra ir su visais kitais daiktais: kai jais naudojamės, teisingumas būna nenaudingas, o kai nesinaudojame — naudingas?

— Matyt, taip.

VIII.— Taigi, mano mielas, teisingumas nėra jau toks vertingas dalykas, jei jis būna naudingas tik tada, kai nesinaudojama daiktais. Bet pasvarstykime štai ką: ar tas, kuris geriausiai sugeba smogti kumštynėse ar kitokiose rungtynėse, nemoka taip pat ir geriausiai apsisaugoti nuo smūgių?

— Tikriausiai moka.

— O tas, kuris sugeba apsisaugoti nuo ligos, labiausiai gali sukelti ją kitam?

— Man atrodo, gali.

— Ar tas, kuris sugeba slapta sužinoti priešų planus ir rengiamus veiksmus, nebus kartu ir geras kariuomenės saugotojas?