Платон - Valstybė

— Bet, — paprieštaravo Klitofontas, — stipresniajam naudingu dalyku jis vadino tai, ką stipresnysis laiko esant sau naudinga. Silpnesnysis šitai turi vykdyti — tai ir esą teisinga.

— Bet Trasimachas ne taip kalbėjo, — pasakė Polemarchas.

— Ar ne vis tiek, Polemarchai? — tariau. — Jei dabar Trasimachas kalba taip, mes taip ir suprasime jo žodžius.

XIV.— Sakyk man, Trasimachai, ar tu šitaip norėjai apibrėžti teisingumą: teisinga yra tai, kas stipresniajam atrodo esą naudinga, nesvarbu, ar tai bus iš tikro naudinga, ar ne? Ar galiu teigti, kad tu šitaip sakei?

— Visai ne. Argi tu manai, kad aš stipresniuoju vadinu tą, kuris klysta, ir kaip tik tada, kai jis klysta?

— Aš maniau, kad tu tai turėjai galvoje, kai sutikai, jog valdantieji nėra neklystantys, bet, priešingai, kartais ir klysta.

— Koks tu priekabus, Sokratai, savo samprotavimuose! Ar tu, pavyzdžiui, vadini gydytoju tą, kuris suklysta, gydydamas ligonius, kaip tik dėl to, kad jis suklysta? Arba puikiu skaičiuotoju tą, kuris skaičiuodamas suklysta, kaip tik tada, kai jis suklysta ir kaip tik dėl tos jo klaidos? Aš manau, kad mes tik taip sakome, jog gydytojas suklydo, skaičiuotojas suklydo, gramatikos mokytojas suklydo. O iš tikrųjų kiekvienas iš jų — tiek, kiek jis yra vertas to vardo, kuriuo jį vadiname, — niekuomet nesuklysta. Tad, griežtai kalbant — nes ir tu giriesi mėgstąs tikslumą, — niekas, kas gerai išmano savo darbą, neklysta, nes klystama tik tuo atveju, kai trūksta žinių, kitaip tariant, išmanymo. Taigi nei amatininkas, nei išminčius, nei valdovas niekuomet nesuklysta, kai jis puikiai išmano savo darbą, nors dažnai sakoma, kad gydytojas suklydo, valdovas suklydo. Šitokia prasme tu ir turi suprasti mano atsakymą. Štai jis kuo tiksliausiai: valdovas — kiek jis yra tikras valdovas — neklysta; jis neklysdamas nustato, kas jam geriausia, o pavaldiniai turi šitai vykdyti. Taigi, kaip jau iš pradžių sakiau, teisingumas yra daryti tai, kas naudinga stipresniajam.

XV. — Trasimachai, — tariau, — negi tau atrodo, kad aš priekabiauju?

— Ir dar kaip, — atšovė jis.

— Ar tu manai, jog aš samprotaudamas tyčia uždavinėjau tokius klausimus, kad tau pakenkčiau?

— Tuo aš esu tikras, bet tu nieko nepeši: nuo manęs nepaslėpsi savo piktų kėslų, o nepaslėpęs neįstengsi manęs sukirsti pokalbyje.

— Gerbiamasis, aš net nemėginčiau tavęs sukirsti. Bet, kad ir vėl tarp mūsų nekiltų šitoks nesusipratimas, tu man pasakyk: ar žodžius „valdovas“ ir „stipresnysis“ tu vartoji įprastine, kasdiene, ar tiksliai apibrėžta prasme, sakydamas, kad bus teisinga, jei silpnesnysis darys tai, kas naudinga stipresniajam?

— Aš turiu galvoje valdovą, — atsakė jis, — pačia tiksliausia šio žodžio prasme. Todėl juodink ir šmeižk mane, jei tik gali! Man visai nesvarbu. Bet tu neįstengsi to padaryti.

— Negi tu manai, jog aš esu toks kvailas, kad imsiuosi kirpti liūtą33 — kitaip tariant, apgauti Trasimachą?

— O vis dėlto mėginai, — atrėžė jis, — nors tai ne tavo jėgoms.

— Užteks šitokių kalbų, — tariau aš. — Geriau pasakyk man: ar gydytojas tikrąja šio žodžio prasme, kaip tu jį čia apibūdinai, rūpinasi tik pinigais, ar ligonių gydymu?

— Ligonių gydymu.

— O vairininkas? Ar tikras vairininkas yra viršesnis už irklininką, ar jis tik paprastas irklininkas?

— Viršesnis.

— Aš manau, jog negalima atsižvelgti vien tik į tai, kad jis irgi plaukia laivu — irklininku jo nepavadinsi. Jis vadinamas vairininku ne dėl to, kad plaukia, o dėl to, kad vairuoja ir vadovauja irklininkams.

— Tavo tiesa, — sutiko jis.

— Išeitų, kad kiekvienas iš jų, tai yra ir gydytojas, ir vairininkas, turi kokių nors naudingų žinių.

— Aišku, turi.

— Ar tai ir nėra meno paskirtis — surasti ir parūpinti, kas kam naudinga?

— Taip, tokia jo paskirtis, — atsakė Trasimachas.

— O ar bet kuriam menui reikia dar ko nors, be jo paties didžiausio tobulumo?

— Ką tu čia turi galvoje?

— Štai ką, — atsakiau. — Pavyzdžiui, jei tu manęs paklaustum, ar mūsų kūnui pakanka paties savęs, ar jam reikia dar ko nors, aš atsakyčiau: būtinai reikia. Todėl ir atsirado gydymo menas, kad mūsų kūnas yra netobulas ir jam nepakanka paties savęs. Meno prireikė, kad suteiktų kūnui tai, kas jam naudinga. Ar aš teisingai kalbu?

— Teisingai.

— Tai ką? Argi pats gydymo menas nėra tobulas? Ar apskritai menui būna reikalinga kokia nors papildoma ypatybė, kaip, pavyzdžiui, akims regėjimas, ausims klausa? Ar kuriam nors menui reikalingas dar koks nors menas, kuris nuspręstų ir parūpintų, kas pirmajam naudinga? O gal pačiame mene yra koks netobulumas, ir kiekvienam menui reikalingas kitas menas, kuris svarstytų, kas pirmajam naudinga, o šiam svarstančiam menui reikia vėl kito, ir taip be galo? Ar gal kiekvienas menas pats sprendžia, kas jam naudinga? O gal, kad išsiaiškintų, kas pašalins jo trūkumus, menui nereikia nei jo paties, nei kito meno? Juk menas neturi jokio trūkumo, jokios kliaudos, ir jam nereikia ieškoti to, kas naudinga, už paties savęs. Menas, jeigu jis yra teisingas, lieka nepažeidžiamas ir grynas, kol išsaugo savo nepriekaištingumą ir vientisumą. Na, ar pagal tavo nustatytą tikslią žodžio reikšmę taip išeina, ar ne?

— Atrodo, kad taip.

— Vadinasi, — tariau, — gydymo menas rūpinasi ne tuo, kas naudinga gydymo menui, o tuo, kas naudinga kūnui.

— Taip, — atsakė jis.

— Ir jojimo menas rūpinasi ne tuo, kas naudinga jojimui, o tuo, kas naudinga arkliams. Ir kiekvienas kitas menas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, nes jam nieko nereikia, o tuo, kas naudinga jo objektui.

— Atrodo, kad taip.

— Bet, Trasimachai, visi menai valdo ir pajungia sau tą sritį, kurioje jie taikomi.

Trasimachas, nors ir nenorom, su tuo sutiko.

— Taigi kiekvienam menui rūpi ne tai, kas naudinga stipresniajam, o tai, kas naudinga silpnesniajam, kuriam jis vadovauja.

Trasimachas bandė prieštarauti, bet pagaliau su tuo sutiko. Kai jis sutiko, aš tariau:

— Vadinasi, kiekvienas gydytojas — jei jis yra tikras gydytojas — rūpinasi ne tuo ir paskiria ne tai, kas yra naudinga gydytojui, bet tai, kas naudinga ligoniui. Juk sutarėme, kad gydytojas tiksliąja šio žodžio prasme yra kūnų valdytojas, o ne mėgėjas pasipelnyti. Juk šitaip sutarėme?

Jis sutiko.

— Vadinasi, ir vairininkas tiksliąja šio žodžio prasme yra irklininkų vyresnysis, o ne irklininkas.

Jis sutiko.

— Taigi toks vairininkas, kuris kartu yra ir vyresnysis, rūpinsis ne tuo ir įsakys ne tai, kas naudinga vairininkui, o tai, kas naudinga irklininkui, tai yra tam, kuris jam paklūsta.

Trasimachas vargais negalais sutiko.

— Taigi, Trasimachai, — tariau, — ir kiekvienas valdovas, kaip valdovas, vis tiek, kokią valdžią jis turėtų, rūpinasi ne tuo ir įsako ne tai, kas jam pačiam yra naudinga, o tai, kas naudinga pavaldiniui, kurio labui jis veikia; ką tik jis kalba ir ką tik jis daro, visada žiūri, kas naudinga pavaldiniui ir kas jam tinka.

XVI.Kai svarstydami priėjome šitą vietą ir visiems dalyviams pasidarė aišku, kad teisingumo apibrėžimas virto savo priešingybe, Trasimachas, užuot atsakęs, paklausė:

— Sakyk, Sokratai, ar tu turi auklę?

— Ką? — pasakiau. — Tu verčiau atsakytum, o ne šitokių dalykų klaustum.

— Juk tavo auklė užmiršta netgi nušluostyti tau nosį. O reikėtų. Ji tavęs neišmokė skirti avies nuo piemens.

— Ką tu čia dabar paistai?

— Mat tu galvoji, kad aviganiai arba jaučiaganiai prižiūri savo avis ir jaučius, juos šeria, jais rūpinasi, turėdami kokį kitą tikslą, o ne šeimininkų ir savo pačių gerovę. Tu manai, kad ir valstybių valdovai — tie, kurie iš tikrųjų valdo, — žiūri į savo pavaldinius kažkaip kitaip, negu piemenys į avis, ir kad jie dieną naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo daugiau naudos. „Teisinga“, „teisingumas“, „neteisinga“, „neteisingumas“— visa tai tau taip tolima, jog tu net nežinai, kad teisingumas ir tai, kas teisinga, iš tikrųjų yra svetimas gėris: stipresniajam ir valdančiajam tai teikia naudą, o tam, kuris paklūsta ir tarnauja, gryniausią žalą. Neteisingumas — priešingai: jis valdo, tiesą sakant, naivius ir todėl teisingus žmones, o pavaldiniai daro tai, kas naudinga valdovui, nes jis turi galią. Dėl jų uolumo valdovas klesti, o jie patys neturi iš to jokios naudos. Naivuoli Sokratai, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisingas žmogus, palyginti su neteisingu, visur pralaimi. Pirmiausia sandėriuose, kai vienas su kitu imasi kokio bendro reikalo: tu niekur nerasi, kad, galutinai atsiskaitant, teisingasis gautų daugiau negu neteisingasis — jis visada pralaimi. Toliau— santykiuose su valstybe: kai reikia mokėti mokesčius, teisingasis, tokį patį turtą turėdamas, įneša daugiau pinigų, o neteisingasis — mažiau; o kai reikia gauti, teisingasis nieko negauna, o neteisingasis gerai pasipelno. Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių, nukenčia jo namų reikalai, nes jis neturi laiko jais užsiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasipelnyti, nes yra teisingas. Be to, jis sukelia giminaičių ir pažįstamų nepasitenkinimą, nes, nenorėdamas pažeisti teisingumo, atsisako jiems padėti. O neteisingam žmogui viskas klostosi priešingai. Aš kartoju tai, ką tik ką sakiau: valdžios turėjimas suteikia daug pranašumų. Jeigu nori nuspręsti, kiek asmeniškai naudingiau yra būti neteisingam negu teisingam, turi šitai turėti galvoje. Lengviausiai tai suprasi, jeigu imsi neteisingumą labiausiai išbaigtu pavidalu, kai klesti kaip tik tas, kuris pažeidė teisingumą, o neteisingumo auka, vis dėlto nesiryžusi nusižengti teisingumui, yra itin apgailėtinoje būklėje. Tokia yra tironija. Jinai čia iš pasalų, čia jėga grobia tai, kas jai nepriklauso — šventyklų ir valstybės, asmeninį ir visuomeninį turtą, — ir ne palaipsniui, bet vienu kirčiu. Jei paskiras asmuo padaro tik dalį šių nusikaltimų, jis yra baudžiamas ir užsitraukia didžiausią gėdą. Tokius žmones vadina šventvagiais, vergų grobikais, įsilaužėliais, plėšikais, vagimis— pagal tai, kokį nusikaltimą jie padarė. O jei kas ne tik atima iš piliečių turtą, bet ir juos pačius paverčia vergais, tokius žmones, užuot pavadinę kuriuo nors gėdingu vardu, vadina klestinčiais ir laimingai gyvenančiais ne tik tėvynainiai, bet ir svetimtaučiai kaip tik todėl, kad žino: toksai žmogus visiškai įgyvendino neteisingumą. Mat tie, kurie smerkia neteisingumą, bijosi ne elgtis neteisingai, o patys patirti neteisingumą. Tad neteisingumas, Sokratai, jei jis didelio masto, yra stipresnis už teisingumą, jame daugiau laisvės, jėgos ir valdingumo; teisingumas, kaip jau iš pradžių sakiau, yra tai, kas naudinga stipresniajam, o neteisingumas yra naudingas ir pravartus pats savaime.