Платон - Valstybė

XVII.Tai pasakęs, Trasimachas, tarsi vanotojas, užpylęs mums ausis žodžių srautu, jau ketino išeiti, bet pokalbio dalyviai jo neišleido, privertė pasilikti ir savo žodžius pagrįsti įrodymais. Ir aš pats jo šito prašiau, sakydamas:

— Keistas tu žmogus, Trasimachai. Pabėrei mums tokius žodžius ir dabar ruošiesi išeiti, nei pakankamai įrodęs jų tikrumą, nei pats būdamas įsitikinęs, kad iš tikro taip yra, kaip tu sakei. Negi manai, kad tai menkniekis — imtis apibrėžti tokį dalyką? Juk tai taptų gyvenimo taisykle, pagal kurią gyvendamas kiekvienas iš mūsų turėtų kuo daugiausia naudos!

— Aš manau, — atsakė Trasimachas, — kad čia yra kitaip.

— Atrodo, — tariau, — kad tu mumis visai nesirūpini, tau visai nesvarbu, ar mes, nežinodami to, ką tu sakaisi žinąs, gyvensime blogiau, ar geriau. Bet, mielasis, malonėk ir mums tai atskleisti. Mūsų čia tiek daug: tau labai apsimokės, jeigu padarysi mums malonę. Dėl savęs paties aš galiu pasakyti, jog netikiu ir nemanau, kad neteisingumas būtų naudingesnis už teisingumą, net ir tuo atveju, kai neteisingumui suteikiama visiška veikimo laisvė. Mano mielas, tegul kas nors būna neteisingas, tegul jis gali slapta arba kovoje daryti skriaudas, vis tiek aš nepatikėsiu, kad neteisingumas yra naudingesnis už teisingumą. Galimas daiktas, kad ir dar kas nors iš mūsų taip galvoja, ne aš vienas. Tad, gerbiamasis, įtikink mus galutinai, kad mes, teisingumą labiau vertindami už neteisingumą, galvojame neteisingai.

— Kaipgi aš tave įtikinsiu? — pasakė Trasimachas. — Jeigu tavęs neįtikino tai, ką čia kalbėjau, ką man su tavim daryti? Juk grūste neįgrūsiu savo pažiūrų tau į sielą!

— Vardan Dzeuso, tik ne šitaip! Tu pirmiausia laikykis to, ką pasakei, o jei norėsi savo nuomonę pakeisti, pasakyk apie tai atvirai ir neapgaudinėk mūsų! O dabar, Trasimachai, grįžkime prie to, kas buvo pasakyta. Iš pradžių apibrėžęs tikrą gydytoją, tu vėliau nepagalvojai, jog to paties tikslumo reikia laikytis ir apibrėžiant tikrą piemenį. Tu manai, kad jis gano avis tik todėl, kad yra piemuo, nesirūpindamas jų gerove, o tarsi koks puotautojas, kuris ketina gerai pasivaišinti už stalo, arba tarsi pirklys, kuris ketina iš jų neblogai pasipelnyti, tik ne kaip piemuo. O juk šis menas turi atitikti ne kokį kitą, o savo tiesioginį tikslą, ir kuo geriausiu būdu — tada avys bus geriausiai užlaikomos; toks menas yra pakankamas šiam tikslui, kol jis neturi jokių trūkumų. Todėl, manau, mes visi sutiksime, kad kiekviena valdžia, kaip valdžia, rūpinasi gerove ne kieno nors kito, o tik tų, kuriuos ji valdo ir globoja, vis tiek, ar tai bus valstybė, ar paskiras asmuo. Ir nejaugi tu manai, kad tie, kurie valdo valstybes — tikri valdovai, — valdo savo noru?

— Prisiekiu Dzeusu, ne tik manau, bet ir gerai žinau.

— Betgi, Trasimachai, — tariau, — argi tu nepastebėjai, kad kitų valdžios vietų niekas nenori užimti savo noru, o reikalauja atlyginimo, nes mano, jog iš to ne jiems bus nauda, o tik pavaldiniams? Pasakyk man štai ką: ar ne todėl mes skiriame vieną meną nuo kito, kad kiekvienas iš jų turi savo paskirtį? Tik, mano mielas, nepasakyk kokios keistenybės, nes kitaip mes niekada neišsikapstysime.

— Iš tikro mes skiriame juos kaip tik dėl to, — atsakė jis.

— Argi kiekvienas menas neteikia mums tik tam tikros naudos, o ne naudą apskritai? Pavyzdžiui, gydymo menas teikia sveikatą, laivo vairavimo menas — saugumą plaukiant. Panašiai ir kiti menai.

— Iš tikrųjų.

— Taigi darbo apmokėjimo menas teikia atlyginimą. Juk jis tam ir skirtas. O gal tu gydymo meną ir vairavimo meną laikai tuo pačiu menu? Arba, jei nori tiksliai apibrėžti, kaip anksčiau siūlei, pasakyk: jei kas nors, vairuodamas laivą, tampa sveikesnis, nes jam yra naudinga plaukioti jūroje, ar dėl to laivų vairavimo meną pavadi: si gydymo menu?

— Jokiu būdu ne, — atsakė Trasimachas.

— Ir, manau, nepavadinsi atlyginimu už darbą, jei kas, pasisamdęs dirbti, pasveiks?

— Aišku, kad ne.

— Ir gydymo meno nepavadinsi menu dirbti pasisamdžius, jei gydantysis gauna atlyginimą?

— Ne.

— Argi mes nesutarėme, kad kiekvienas menas yra savaip naudingas?

— Tegul bus taip.

— Taigi, jeigu amatininkai turi kokią bendrą naudą, tai aišku, kad ją jiems teikia kokia nors bendra veikla, kurioje jie visi dalyvauja.

— Atrodo, kad taip.

— Mes teigiame, kad amatininkai tą naudą, kurią teikia atlyginimas, gauna iš apmokėjimo už darbą meno.

Trasimachas vargais negalais sutiko.

— Taigi naudą, kurią kiekvienas amatininkas gauna iš atlyginimo, teikia ne jo paties menas. Tiksliau kalbant, gydymo menas teikia sveikatą, apmokėjimo už darbą menas — atlyginimą, statymo menas — namą, o samdymo menas — atlyginimą už tai. Kiekvienas menas dirba savo darbą ir teikia naudą pagal savo paskirtį. O jei prie meno nebus pridėtas atlyginimas, ar menininkas turės iš jo naudos?

— Atrodo, kad ne.

— Vadinasi, kai jis dirba veltui, menas neteikia jam jokios naudos.

— Aš taip manau.

— Dabar, Trasimachai, jau aišku, kad joks menas ir jokia valdžia nesirūpina tuo, kas jai pačiai yra naudinga, bet, kaip jau anksčiau sakėme, parūpina ir įsako tai, kas naudinga pavaldiniui, nes žiūri tik silpnesniojo naudos. Todėl, mielas Trasimachai, aš neseniai sakiau, kad niekas savo noru nenori valdyti ir taisyti svetimų ydų, o reikalauja atlyginimo, nes tas, kuris nori tinkamai taikyti savo meną, niekuomet neveikia ir neliepia savo labui, o tik savo pavaldinių didžiausios gerovės vardan. Štai kodėl tiems, kurie imasi valdyti, reikia atlyginti — arba pinigais, arba garbe, arba bausme, jei atsisako valdyti.

— Ką tu nori tuo pasakyti, Sokratai? — paklausė Glaukonas. — Pirmąsias dvi atlyginimo rūšis aš žinau, bet nesuprantu, kodėl tu ir bausmę priskyrei prie atlyginimo.

— Vadinasi, tu nesupranti, kaip atlyginama geriausiems, — tariau. — Dėl to ir valdo dori žmonės, kai jie sutinka valdyti. Argi tu nežinai, kad garbės ir turtų troškimas yra laikomas gėdingu — toks jis iš tikrųjų ir yra.

— Aš tai žinau, — atsakė jis.

— Todėl geri žmonės nesutinka valdyti nei dėl turtų, nei dėl garbės. Mat jie nenori nei, viešai imdami atlyginimą, būti vadinami samdiniais, nei, slaptai naudodamiesi valdžios teikiamomis gėrybėmis, būti vadinami vagimis. Jų nevilioja ir garbė, nes jie nėra garbėtroškos. Kad jie sutiktų valdyti, juos reikia priversti ir uždėti bausmę. Todėl ir laikoma gėdingu dalyku savo noru siekti valdžios, nelaukiant prievartos. O didžiausia bausmė — tai būti valdomam blogesnio žmogaus, jeigu pats nesutikai valdyti. Man atrodo, kad kaip tik bijodami šitos bausmės dori žmonės ir valdo, kai yra valdžioje: jie imasi valdyti ne tikėdamiesi kokio nors gėrio ir jausdami pasitenkinimą, bet būtino reikalo verčiami, nes neturi už save geresnių nei sau lygių, kuriems galėtų pavesti tvarkyti reikalus. Jei atsirastų valstybė, kurioje gyventų tik geri žmonės, tikriausiai joje kiltų intrigų, siekiant išvengti valdžios, panašiai kaip dabar varžomasi dėl jos. Tada paaiškėtų, kad tas, kuris iš tiesų yra tikras valdovas, siekia naudos ne sau, o pavaldiniams; ir kiekvienas tai suprantantis žmogus verčiau sutiktų, kad kitas jam teiktų naudą, negu pats rūpintųsi kito nauda. Aš jokiu būdu nenusileidžiu Trasimachui, kad teisingumas esąs tai, kas naudinga stipresniajam. Bet tai mes apsvarstysime vėliau. Man atrodo, daug svarbesnis yra neseniai Trasimacho pareikštas tvirtinimas, jog neteisingo žmogaus gyvenimas esąs geresnis negu teisingo. O kaip tau, Glaukonai, atrodo? Kuris iš tų dviejų teiginių yra teisingesnis?