Платон - Valstybė

— Prisimenu. Bet man nepatinka tai, ką tu čia dabar pasakei. Aš turiu kai ką į tai atsakyti. Beje, jei imsiu kalbėti, esu tikras, jog tu pavadinsi tai daugžodžiavimu. Taigi arba leisk man kalbėti, ką tik noriu, arba, jei nori, klausk, o aš tau, tarsi močiutėms, sekančioms pasakas, leisiu pasakoti ir arba linkčiosiu, arba purtysiu galvą.

— Tik jokiu būdu ne priešingai savo nuomonei.

— Atsakysiu taip, kad tau patiks, nes neleidi man kalbėti. Ko dar nori?

— Prisiekiu Dzeusu, — tariau, — nieko. Jei sutinki atsakinėti, tai atsakinėk, o aš klausinėsiu.

— Klausk.

— Aš tavęs paklausiu to paties, ko neseniai klausiau. Mat aš noriu, kad apsvarstytume viską iš eilės. Tad koks yra santykis tarp teisingumo ir neteisingumo? Juk buvo pasakyta, kad neteisingumas yra galingesnis ir stipresnis už teisingumą. Tačiau jei teisingumas yra išmintis ir dorybė, tai lengva bus įrodyti, kad jis yra stipresnis už neteisingumą, nes neteisingumas yra nemokšiškumas. Niekas to negalėtų paneigti. Bet aš, Trasimachai, nenoriu taip paprastai išspręsti to klausimo. Veikiau štai kaip: ar tu pripažįsti, jog valstybė gali būti neteisinga ir mėginti neteisingai pavergti kitas valstybes ir laikyti jas savo valdžioje?

— Kaipgi nepripažinsi? — atsakė jis. — Ypač tai gali padaryti geriausioji iš valstybių, tobula savo neteisingumu.

— Suprantu, — tariau, — kad tai tavo teiginys. Bet aš štai kaip į tai žiūriu: ar valstybė, užvaldžiusi kitą valstybę, savo galybę išlaikys, be teisingumo pagalbos, ar būtinai turės pasitelkti teisingumą?

— Jeigu, kaip tu ką tik pasakei, teisingumas yra išmintis, tai turės pasitelkti teisingumą, o jei yra taip, kaip aš sakiau, — tai neteisingumą.

— Puiku, Trasimachai, kad ne tik galvos linktelėjimu ar papurtymu pritari ar atmeti, bet visai gražiai atsakai.

— Noriu tau įtikti, — atsakė jis.

XXIII.— Ir gerai darai. Bet padaryk man dar tokį malonumą ir pasakyk: ar valstybė arba kariuomenė, arba plėšikų ir vagių gauja, arba kokia kita žmonių grupė, kuri bendrai imsis kokios nors neteisybės, galėtų, tavo nuomone, ką nors laimėti, jei tie žmonės vieni su kitais elgtųsi neteisingai?

— Negalėtų.

— O jeigu nesielgtų neteisingai? Tada geriau sektųsi?

— Aiškus dalykas, kad geriau.

— Mat, Trasimachai, neteisingumas sukelia tarpusavio nesantaikas, vaidus, neapykantą, o teisingumas — santarvę ir draugystę. Ar ne taip?

— Tegul bus taip, — atsakė jis, — nenoriu tau prieštarauti.

— Gerai darai, gerbiamasis. Pasakyk man dar štai ką. Jei neteisingumui, kur tik jis atsiranda, yra būdinga sukelti neapykantą, tai argi jisai, atsiradęs tarp laisvų žmonių ar vergų, neprivers jų vienas kito neapkęsti, vaidytis ir ar nepasidarys neįmanoma ką nors bendrai veikti?

— Tikrai pasidarys.

— O jeigu jis atsiras tarp dviejų žmonių, ar neišsiskirs jiedu, ar nepradės vienas kito neapkęsti, ar nepasidarys priešai ir vienas kitam, ir teisingiesiems?

— Pasidarys, — atsakė Trasimachas.

— O jeigu, nuostabus žmogau, neteisingumas atsiranda tik viename žmoguje, ar jis praras savo galią, ar turės jos nė kiek ne mažiau?

— Tegul turi jos nė kiek ne mažiau!

— O neteisingumo galia tokia, kad vis tiek, kur jis atsiranda — valstybėje, gentyje, kariuomenėje ar kokioje kitoje bendrijoje, — pirmiausia padaro neįmanoma veikti sutartinai, nes sukelia nesantaiką ir vaidus, vidaus ir išorės priešiškumą, taip pat ir teisingo priešininko atžvilgiu. Ar ne taip?

— Taip.

— Aš manau, kad ir viename žmoguje neteisingumas veikia taip, kaip reikalauja jo prigimtis: pirmiausia jis padaro jį neveiklų, nes žmogus nesutaria ir vaidijasi pats su savimi, tampa priešu ir pats sau, ir, teisingiems žmonėms. Ar ne taip.

— Taip.

— Mano mielas, bet juk teisingi yra ir dievai?

— Galbūt.

— Taigi, Trasimachai, neteisingasis bus priešas dievams, o teisingasis — draugas.

— Gardžiuokis savo žodžiais, — tarė jis. — Drąsiau! Aš tau neprieštarausiu, kad šitiems neįsipykčiau.

— Na, tai padėk man gardžiuotis ir toliau atsakydamas, kaip iki šiol atsakinėjai. Paaiškėjo, kad teisingi žmonės yra išmintingesni, geresni ir geriau gali veikti, o neteisingi nieko negali veikti kartu. Net jeigu sakome, kad kada nors neteisingieji sutartinai yra ką nors svarbaus nuveikę, tai, šitaip sakydami, mes esame ne visai teisūs. Juk jeigu jie būtų buvę visiškai neteisingi, tai būtų nesusilaikę ir puolę vieni kitus. Taigi aišku, kad jie turėjo šiek tiek teisingumo, kuris jiems trukdė skriausti ir vienas kitą, ir savo priešus; kaip tik dėl to jie ir įvykdė tai, ką įvykdė. Atlikti nedorus darbus juos skatino juose slypintis neteisingumas, bet jie buvo tik pusiau nedori, nes tie, kurie yra visai blogi ir neteisingi, visiškai nieko negali veikti. Štai kaip aš šitai suprantu, o ne taip, kaip tu iš pradžių teigei. Dabar pasvarstykime, ar teisingieji gyvena geriau už neteisinguosius ir yra laimingesni, nes mes žadėjome vėliau išsiaiškinti šį klausimą. Iš to, ką esame pasakę, man atrodo, jau ir dabar viskas aišku, bet vis tiek reikia apsvarstyti giliau, nes čia kalbame ne apie bet ką, o apie tai, kaip reikia gyventi.

— Tai svarstyk, — pasakė Trasimachas.

— Aš taip ir darau, — atsakiau. — Pasakyk man, ar tu manai, kad arklys turi kokią nors paskirtį?

— Turi.

— Ar ne tai tu laikai arklio ar kurio kito gyvulio paskirtimi, ką galima atlikti ar bent geriausiai atlikti tik su to gyvulio pagalba?

— Nesuprantu.

— Paklausiu kitaip: ar gali regėti kuo kitu, o ne akimis?

— Negaliu.

— O ar gali girdėti kuo kitu, ne ausimis?

— Jokiu būdu ne.

— Todėl teisinga sakyti, kad tai yra jų — akių ir ausų — paskirtis.

— Teisinga.

— Ar galėtum vynuogės šakelę nupjauti kardu, peiliu ar dar kuo kitu?

— Žinoma.

— Bet, aš manau, niekuo kitu taip gražiai nenupjausi, kaip sodininko peiliu, kuris yra kaip tik tam darbui padarytas.

— Teisybė.

— Tai ar nesakysime, kad tai yra sodininko peilio paskirtis?

— Sakysime.

XXIV.— Dabar, manau, geriau supranti, ko tavęs klausiu: ar kiekvieno daikto paskirtis nėra tai, ką galima padaryti tik su juo arba su juo padaryti geriau, negu naudojantis kuriuo nors kitu daiktu?

— Suprantu, — tarė jis, — ir manau, kad kaip tik tai ir yra kiekvieno daikto paskirtis.

— Gerai. O ar tau neatrodo, kad kiekvienas daiktas, jeigu jis turi savo paskirtį, turi ir savo ypatybių? Grįžkime prie minėtų pavyzdžių: ar sutinkame, kad akys turi savo paskirtį?

— Turi.

— Vadinasi, akys turi ir savo ypatybę?

— Turi ir tai.

— Na, o ausys ar turi savo paskirtį?

— Turi.

— Vadinasi, ir ypatybę?

— Taip, ir ypatybę.

— O ar ne taip yra ir su visais kitais daiktais?

— Taip.

— Gerai. Ar akys galėtų gerai atlikti savo paskirtį, jei neturėtų joms būdingos ypatybės, o vietoj jos turėtų ydą?

— Kaipgi jos galėtų? Matyt, vietoj regėjimo tu turi galvoje aklumą.

— Kaip tik regėjimas, — tariau, — ir yra akių ypatybė. Bet ne to aš klausiu. Aš tik klausiu, ar kas nors, turėdamas jam būdingą ypatybę, atlieka savo paskirtį gerai, o turėdamas ydą — blogai?

— Taip ir yra. Teisybę sakai.

— Ar ausys, netekusios savo ypatybės, blogai atliks savo paskirtį?

— Blogai.

— Ar šis dėsnis tinka ir visiems kitiems daiktams?

— Man atrodo, tinka.

— Na, o dabar pasvarstykime štai ką. Ar siela turi kokią nors paskirtį, kurios daugiau niekas negalėtų atlikti, — pavyzdžiui, rūpintis, valdyti, svarstyti ir panašiai? Ar galėtum visa tai pagrįstai priskirti kam nors kitam, o ne sielai? Argi nesakysim, kad tai yra būdinga sielai?