Платон - Valstybė

Jo

galėsi lengvai pilnom rieškutėmis semtis;

Kelias į jį kuo lygiausias; arti jis prie mūsų gyvena.

O šaunumo dievai be prakaito niekam neduoda.

Kelias į jį gana ilgas, status40.

Įrodinėdami, kad žmonės gali dievus paveikti, ima liudininku Homerą, kuris pasakė:

Juk dievai tai ir tie atskleidžia,

Nors aukštesni jie dora ir galybe, garbės daugiau turi.

Jeigu dievam nusikalsta žmogus ar nusižengia sunkiai,

Vis dėlto juos smilkalais ir karščiausia malda arba vyno

Pilstymais, dūmais aukų, apžadais jam nulenkti pavyksta41.

Jie turi šūsnis knygų, parašytų, anot jų, Musėjo ir Orfėjo42, Selenės43 ir Mūzų sūnų. Pagal šias knygas jie atlieka savo apeigas ir ne tik paskirus žmones, bet ir ištisas tautas įtikinėja, esą aukomis ir linksmomis pramogomis galima panaikinti ir nuplauti ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų nedorybes. Tas apeigas jie vadina įšventinimais. Jos mus išvaduojančios nuo pomirtinių kentėjimų, o kurie jų neatlieka, tų po mirties laukia baisūs dalykai44.

VIII.Kiek daug tokių ir kitokių panašių dalykų, brangusis Sokratai, kalbama apie dorybę ir ydą ir apie tai, kaip jas vertina žmonės ir dievai! Ką, tavo nuomone, turi daryti jaunuoliai, paveikti tokių kalbų? Nors jų siela yra kilni ir sugeba protauti, juos suvilioja tokie samprotavimai tarsi jaukas, ir iš jų jie daro išvadas, koks turi būti žmogus ir kokiu keliu jis turi eiti, kad užsitikrintų sau kuo geriausią gyvenimą. Jaunuolis veikiausiai paklaus savęs Pindaro žodžiais:

Ar tiesa padės man užkopti į aukštą tvirtovę,

Ar apgaulė ir melas?

Pagal tuos samprotavimus išeina, kad jeigu aš būsiu teisingas, bet manęs tokiu nelaikys, tai neturėsiu jokios naudos, o tik vargus ir nuostolius, o jeigu būsiu neteisingas, bet įgysiu teisingo žmogaus šlovę, gyvensiu puikiai, tarsi koks dievas. Tad jeigu, kaip man tvirtina išminčiai, regimybė nugali net tiesa, ir yra laimės laidas, reikia pasukti kaip tik šituo keliu: aplink save nupiešiu vaizdingą dorybės paveikslą — tai padės man sukurti regimybę — ir po šia priedanga paslėpsiu gudriąją ir mitriąją išmintingojo Archilocho lapę45. Kai kas gal pasakys: nelengva visą laiką slėpti savo nedorumą. Mes atsakysime: nė vienas iš didelių dalykų nėra lengvas; jeigu norime būti laimingi, turime eiti tuo keliu, kuriuo mus veda tų samprotavimų pėdsakai. Norėdami paslėpti nedorumą, mes sudarysime sąjungas ir grupuotes; yra ir įtikinėjimo mokytojų, kad mus išmokytų kalbėti teismuose ir liaudies susirinkimuose. Pasitelkdami tai įtikinėjimus, tai prievartą, mes visada laimėsime ir nebūsime baudžiami. „Bet nuo dievų negalima nei pasislėpti, nei jų priversti“. Jeigu dievų nėra arba jeigu jiems visiškai nerūpi žmonių reikalai, tai mums nėra ko stengtis nuo jų pasislėpti. O jeigu jie yra ir rūpinasi mumis, tai juk apie juos mes žinome arba esame girdėję iš pasakojimų ir poetų, kurie aprašė jų kilmę. Tie patys poetai pasakoja, jog esą galima dievus palenkti į savo pusę aukomis, nuolankiomis maldomis ir dovanomis. Tai reikia arba tikėti ir vienu, ir kitu, arba visai netikėti. Jei tikėsime jais, tada būkime neteisingi ir iš pelno, kurį gausime per nedorybes, aukokime jiems aukas. Būdami teisingi, galėsime dievų nebijoti, bet neteksime naudos, kurią teikia neteisingumas. O būdami neteisingi, pasipelnysime ir savo maldomis įkalbėsime dievus dovanoti mums mūsų nusikaltimus ir išvengsime bausmės. “Bet Hado karalystėje būsime nubausti už čia padarytus nusikaltimus — arba mes patys, arba mūsų vaikų vaikai.“ Tačiau, mano mielas, protaujantis žmogus į lai atsakys: įšventinimai daug gali, taip pat dievai išgelbėtojai, jei tikėsime didžiausiomis valstybėmis ir dievų vaikais — poetais ir dievų pranašais, kurie sako, kad yra kaip tik taip.

IX.Tad kuo dar remdamiesi pasirinktume teisingumą vietoj didžiausio neteisingumo? Jei tik mokėsime paslėpti neteisingumą po apsimestu padorumu, ir dievų, ir žmonių akyse mūsų gyvenimas atitiks mūsų norus — ir mums gyviems esant, ir po mirties; taip mums sako ir paprasti žmonės, ir mokyčiausieji. Sakyk, Sokratai, ar po viso to, kas pasakyta, dvasios stiprybe ir kūno galia apdovanotas žmogus, be to, turtingas ir kilmingas, galėtų panorėti gerbti teisingumą? Jis tik pasijuoks, išgirdęs garbinant teisingumą, o ir tas, kuris įstengia įrodyti, kad tai, ką mes pasakėme, yra melas, ir kuris pats yra visiškai įsitikinęs, kad geriausias dalykas— teisingumas, net ir tas yra labai atlaidus neteisingiesiems ir nepyksta ant jų, nes gerai žino, kad, išskyrus vieną kitą žmogų, kuris, apdovanotas dieviška prigimtimi, piktinasi neteisingumu arba, žinojimo apšviestas, susilaiko nuo nedorybių, daugiau niekas nėra teisingas savo noru ir smerkia neteisingumą tik iš bailumo arba dėl senatvės, arba dėl kokios kitos negalios, tai yra todėl, kad neįstengia nedorai elgtis. Aišku, kad iš tikrųjų taip yra. Juk pirmasis iš tokių žmonių, kuris tik įgyja galią, pirmasis ir elgiasi nedorai, kiek tik gali. Šito priežastis, Sokratai, yra tai, nuo ko mudu su broliu pradėjome visa tai su tavimi svarstyti, sakydami: „Keistas tu žmogus! Iš jūsų visų, kurie sakotės esą teisingumo gerbėjai — pradedant senovės didvyriais, kurių kalbos mums yra išlikusios, iki šiandieninių žmonių, — dar nė vienas nesmerkė nedorybės ir negarbino teisingumo dėl ko nors kito, o ne dėl garbės, aukštų vietų ir dovanų, kurias jis teikia. Tuo tarpu paties teisingumo ar neteisingumo, glūdinčio sieloje to, kam jis būdingas, nors tai būtų paslėpta ir nuo dievų, ir nuo žmonių, dar niekas nei poezijoje, nei prozoje nėra pakankamai apsvarstęs ir įrodęs, kad neteisingumas yra didžiausias blogis, koks tik gali glūdėti sieloje, o teisingumas — didžiausias gėris. Jei nuo pat pradžių jūs visi būtumėte šitaip kalbėję ir iš mažens būtumėte mus tuo įtikinę, mums nereikėtų sergėti vieniems kitų nuo nedorų darbų, o kiekvienas pats sergėtųsi, baimindamasis, kad, nedorai elgdamasis, netaptų didžiausio blogio bendrininku“.

Štai ką, o galbūt ir dar daugiau galėtų pasakyti apie teisingumą ir neteisingumą Trasimachas arba kas nors kitas, grubiai, mano nuomone, iškreipdamas jų prigimtį, o aš — nenoriu nuo tavęs slėpti — kalbėjau stipriai, kaip tik įstengiau, nes trokštu išgirsti, kaip tu šitai paneigsi. Todėl ne tik įrodyk mums, kad teisingumas yra geriau už neteisingumą, bet ir pasakyk, kokį jie padaro žmogų, patys savaime glūdėdami jame — gerą ar blogą. Apie tai, kokį žmogus turi vardą, nekalbėk — ir Glaukonas tau taip patarė. Juk jeigu tu turėsi galvoje tikrąjį vardą ir dar pridėsi tariamą, mes sakysime, kad tu giri ne teisingumą, o tik teisingumo regimybę, ir peiki ne neteisingumą, o tik neteisingumo regimybę, kad ragini mus slėpti savo nedorumą ir sutari su Trasimachu, jog teisingumas yra svetimas gėris, naudingas stipresniajam, kuriam parankus ir naudingas jo paties neteisingumas, o silpnesniajam teisingumas nereikalingas. Kadangi tu tvirtinai, jog teisingumas priklauso prie didžiausių gėrybių, kurias verta turėti dėl to, ką jos duoda, o dar labiau dėl jų pačių, — tokių, kaip regėjimas, klausa, protas, sveikata ir kitos gėrybės, tikros dėl savo pačių prigimties, o ne dėl žmonių nuomonės, — tai tu ir išgirk šitą teisingumo pusę: pasakyk, kad teisingumas pats savaime yra naudingas tam, kam jis būdingas, o neteisingumas — žalingas. Tai, kad už teisingumą atlyginama garbe ir pinigais, palik kitiems išgirti. Aš galėčiau pakęsti girdėdamas, kaip kiti giria teisingumą ir smerkia neteisingumą, iškeldami į pirmą vietą atlyginimą ir garbę, bet nepakęsiu, jei tu šitaip kalbėsi — nebent tu šito pareikalautum, — nes tu visą gyvenimą sprendei tik ši vieną klausimą. Todėl ne tik įrodyk mums, kad teisingumas geriau už neteisingumą, bet taip pat pasakyk, kokį jie padaro žmogų, patys savaime glūdėdami jame — nesvarbu, ar dievai ir žmonės tai mato, ar ne, — ir kodėl vienas iš jų yra gėris, o kitas — blogis.