Платон - Valstybė

X. Aš visada gėrėdavausi Glaukono ir Adimanto įgimtais gabumais, bet dabar mane ypač sužavėjo jų kalbos. Jas išklausęs, tariau:

— O jūs iš tiesų savo šaunaus tėvo vaikai! Ne be pagrindo Glaukono gerbėjas savo elegiją, kuria kreipėsi į judu, pasižymėjusius mūšyje prie Megaros, pradėjo tokiais žodžiais:

Jūs, Aristono šaunuolio vaikai, dievų giminaičiai46.

Man, mielieji, atrodo, kad čia gerai pasakyta. Jūs tikrai turite kažką dieviška, jei, sugebėdami taip puikiai kalbėti apie neteisingumo naudingumą, vis dėlto nemanote, kad neteisingumas yra geriau už teisingumą. Man atrodo, kad jūs iš tikrųjų taip nemanote. Taip sprendžiu išviso jūsų elgesio, nes vien tik jūsų kalbomis aš nepatikėčiau. Bet kuo labiau aš jumis tikiu, tuo labiau nesumoju, ką daryti, nežinau, kaip jums padėti, nes jaučiuosi neįstengsiąs. Kad taip iš tikro yra, rodo štai kas: kalbėdamas prieš Trasimachą, tariausi įrodęs, jog teisingumas yra geriau už neteisingumą, bet jūsų mano įrodymas nepatenkino. Kita vertus, negaliu neginti savo nuomonės, nes, man atrodo, būtų nedora nepagelbėti tavo akivaizdoje plūstamam teisingumui, kol dar esi gyvas ir įstengi kalbėti. Taigi geriausia ginti jį, kiek išgali. Ir Glaukonas, ir kiti manęs prašė, kad pagelbėčiau kiek galėdamas ir nemesčiau svarstyti, kol neišaiškinsiu teisingumo ir neteisingumo esmės ir tikrojo vieno ir kito naudingumo. Aš jau sakiau, kaip man atrodo klausimas kurį imamės tyrinėti, yra ne lengvas; man rodos, jis pagal jėgas tik tam, kieno skvarbus žvilgsnis. Mes, mano nuomone, nesame pakankamai stiprūs ištirti tokį dalyką — tai tas pat, ką žmogų, turintį prastą regėjimą, versti iš toli skaityti smulkias raides. O jeigu staiga kas nors susiprotėtų, kad tos pačios raidės būna ir didesnės, parašytos didesnėje lentoje, tai, manau, būtų tiesiog atradimas pirmiau perskaityti tai, kas parašyta stambiomis raidėmis, o paskui ir tai, kas smulkiomis, jeigu tik parašyta tas pat.

— Žinoma, — tarė Adimantas. — Bet, Sokratai, kokį tu čia matai ryšį su teisingumo klausimu?

— Aš tau pasakysiu. Ar teisingumas yra būdingas paskiram žmogui, ar jis būna būdingas ir ištisai valstybei?

— Ir valstybei, — atsakė jis.

— Argi valstybė nėra didesnė už paskirą žmogų?

— Aišku, didesnė.

— Didesniame dalyke veikiausiai ir teisingumas yra didesnio masto ir lengviau suvokiamas. Taigi, jei norite, pirmiau panagrinėkime, kas yra teisingumas valstybėse, o paskui lygiai taip pat ištirsime jį ir paskirame žmoguje, tai yra pasistengsime mažesniajame surasti panašumą į didesnįjį.

— Man atrodo, kad tai geras pasiūlymas.

— Jei mes mintyse įsivaizduotume besikuriančią valstybę, tai pamatytume joje ir teisingumo, ir neteisingumo pradus.

— Tikriausiai.

— Yra vilties, kad tokiomis sąlygomis lengviau pastebėsime tai, ko ieškome.

— Aišku, lengviau.

— Tai, man atrodo, reikia pasistengti šitai padaryti. Čia didelis darbas. Patys spręskite.

— Jau nuspręsta, — tarė Adimantas. — Pradėk.

XI.— Mano nuomone, — tariau, — valstybė atsiranda tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs pats vienas viskuo apsirūpinti, nes reikia dar daugelio dalykų. Ar tu manai esant kokią kitą valstybės susidarymo priežastį?

— Ne, nemanau.

— Vadinasi, kiekvienas žmogus pasitelkia tai vieną, tai kitą žmogų, kad patenkintų vieną ar kitą poreikį, ir kadangi visiems daug ko trūksta, žmonės susiburia į draugę, kad bendrai gyventų ir vieni kitiems padėtų; tokią bendriją ir vadiname valstybe. Ar ne taip?

— Taip.

— Vadinasi, kiekvienas ką nors duoda kitam ir ką nors iš kito gauna, ir mano, kad taip jam yra geriau.

— Žinoma.

— Na, tai mintyse kurkime valstybę nuo pat pradžių, — tariau. — Kaip matyti, ją kuria mūsų poreikiai.

— Be abejo.

— O pirmutinis ir svarbiausias poreikis yra apsirūpinti maistu, kad galėtum gyventi.

— Aišku.

— Antrasis poreikis — būstas, trečiasis — drabužiai, ir taip toliau.

— Taip jau yra.

— Na, o kaip valstybė gali visu tuo apsirūpinti? Matyt, vienas turės būti žemdirbiu, kitas — namų statytoju, dar kitas — audėju. Turbūt pridėsime dar ir batsiuvį ir dar kai ką iš tų, kurie padeda patenkinti mūsų kūno poreikius.

— Teisybė.

— Taigi valstybę būtinai turi sudaryti bent keturi ar penki žmonės.

— Taip atrodo.

— Tai ką? Ar nereikia, kad kiekvienas iš jų dirbtų savo darbą visos bendrijos labui — vienas žemdirbys augintų maistą keturiems ir sunaudotų keturis kartus daugiau laiko ir darbo ir dalytųsi su kitais tuo, ką jis išaugino? Ar jis turi nesirūpinti kitais, auginti tik ketvirtą dalį tos duonos sau vienam ir sunaudoti tik ketvirtą dalį laiko, o kitas tris dalis skirti būstui įsirengti, įsitaisyti drabužiams, apavui ir nevargti dėl kitų, bet pasirūpinti viską savo jėgomis ir tik sau pačiam?

— Pirmasis atvejis geresnis, Sokratai, — tarė Adimantas.

— Prisiekiu Dzeusu, — pasakiau, — čia nėra nieko nuostabaus. Ir man pačiam kilo tokia mintis, kai tu pasakei, kad iš pradžių žmonės gimsta nelabai panašūs vienas į kitą — kiekvieno prigimtis ir sugebėjimai dirbti vieną ar kitą darbą yra skirtingi. Ar ne taip?

— Taip.

— Tai ką? Kas geriau dirba — ar tas, kuris moka daug darbų, ar tas, kuris tik vieną?

— Aišku, tas, kuris moka tik vieną darbą.

— Bet, aš manau, taip pat yra aišku, kad, jei praleisi darbo laiką, nieko nepadarysi.

— Aišku.

— Mat joks darbas nelaukia, kol dirbantysis turės laiko; priešingai, jis turi visą laiką rūpintis darbu, o ne dirbti jį priešokiais.

— Būtinai.

— Išeina, kad galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to, dirba laiku, neužsiimdamas kitais darbais.

— Be abejo.

— Taigi, Adimantai, parūpinti visam tam, ką mes minėjome, reikia ne keturių, o daugiau žmonių. Juk žemdirbys, aišku, nepasidarys nei gero arklo, nei kauptuko, nei kitų žemdirbystei reikalingų įrankių. Taip pat ir statybininkas — jam irgi daug ko reikia. Lygiai taip pat ir audėjas, ir batsiuvys.

— Teisybė.

— Taigi statybininkai, kalviai ir daug kitų amatininkų, prisijungę prie mūsų mažutės valstybės, padarys ją didelę.

— Be abejo.

— Bet valstybė dar nebus labai didelė, jei net prie jų pridėsime aviganius, jaučių ir kitokių galvijų piemenis, kad žemdirbiai turėtų jaučių žemei arti, o statybininkai kartu su žemdirbiais turėtų kinkomų gyvulių kroviniams vežioti, kad audėjai ir batsiuviai turėtų vilnų ir odų.

— Sudėjus viską į krūvą, — tarė Adimantas, — išeis jau nemaža valstybė.

— Bet beveik neįmanoma įkurti valstybę tokioje vietoje, kur ji apsieitų be prekių įvežimo iš kitur.

— Aišku, neįmanoma.

— Taigi dar reikės žmonių, kurie atgabentų iš kitos šalies tai, ko reikia.

— Reikės.

— Bet toks tarpininkas grįš tuščiomis, jeigu jis nuvyks tuščiomis, tai yra nenugabens kitiems nieko iš to, ko jiems reikia. Ar ne taip?

— Manau, kad taip.

— Vadinasi, reikia gaminti ne tik tai, ko patiems reikia, bet taip pat ir tokių dalykų, už kuriuos gautum įvežamų prekių, ir tiek, kiek jų reikia.

— Reikia.

— Taigi mūsų valstybei reikės daugiau žemdirbių ir įvairių amatininkų.

— Taip, daugiau.

— Taip pat ir daugiau tarpininkų, kad jie įvežtų ir išvežtų įvairius dalykus. Tai bus pirkliai. Ar ne taip?