Платон - Valstybė

— Ką tu turi galvoje?

— Kai kas nors, kalbėdamas apie dievus ir didvyrius, neigiamai vaizduoja jų savybes, tai yra lygiai tas pat, kaip kad jeigu dailininkas nupieštų ką nors visai nepanašų į tai, ką jis norėjo nupiešti.

— Tokius dalykus iš tiesų reikia peikti, tik kuriuo atžvilgiu?

— Visų pirma, — tariau, — didžiausią melą apie didžiausius dievus išgalvojo tas, kuris negražiai pasakoja, jog Uranas padaręs tai, ką jam priskiria Heziodas, ir kad Kronas jam už tai atsikeršijęs49. Net jei visa tai, kas pasakojama apie Krono darbus ir kančias, kurias jis patyrė iš sūnaus, būtų teisybė, vis dėlto nereikėtų šito lengva širdimi pasakoti kvailiukams vaikams— verčiau apie tai nutylėti. O jeigu jau būtinai reikia papasakoti, tai bent tegul tik nedaugelis slapta tai išgirsta, paaukoję ne paršelį50, o kokią nors didelę ir sunkiai įgyjamą auką, kad tik vienas kitas galėtų girdėti pasakojimą.

— Šitokie mitai iš tikrųjų nekokie.

— Mūsų valstybėje, Adimantai, jų nereikėtų pasakoti. Negalima pasakoti jaunam žmogui, esą, darydamas didžiausius nusikaltimus ir visokiais būdais keršydamas savo tėvui už nedorybes, jis nepadarytų nieko ypatinga, o tik pasielgtų taip, kaip darė pirmieji, didieji dievai.

— Prisiekiu Dzeusu, — tarė jis, — ir man pačiam atrodo, kad tokių dalykų nereikia pasakoti.

— Apskritai nereikia pasakoti, kad dievai su dievais kariauja, spendžia vieni kitiems spąstus, vaidijasi, — juk visa tai netiesa. Jei norime, kad tie, kurie saugos mūsų valstybę, laikytų didžiausia gėda vaidytis tarpusavyje, tuo labiau nereikia jiems pasakoti nei smulkiai aprašinėti milžinų mūšių ir kitokių dievų ir didvyrių vaidų su savo artimaisiais ir giminaičiais — priešingai, jeigu norime juos įtikinti, kad nė vienas pilietis niekuomet nejautė neapykantos kitam ir kad tai būtų nedora, tai seniai ir senutės iš mažens turi vaikams apie tai pasakoti, o ir vėliau, kai vaikai paūgės; ir poetus reikia priversti, kad jie kurdami laikytųsi šių taisyklių. O pasakojimų apie tai, kaip Herą sukaustė grandinėmis jos sūnus Hefaistas, kurį jo tėvas nutrenkė į žemę už tai, kad šis mėgino užstoti motiną51, arba apie dievų kovas, sukurtų Homero, negalima įsileisti į mūsų valstybę, nesvarbu, ar jie būtų alegoriniai, ar ne. Juk vaikai nesugeba atskirti, kur alegorija, o kur — ne: nuomonės, kurias jie įsisąmonina tokiame amžiuje, lieka visam laikui, neišdildomos ir nepajudinamos. Todėl nepaprastai svarbu žiūrėti, kad mitai, kuriuos vaikai pirmiausia išgirsta, kuo rūpestingiausiai diegtų jiems dorybes.

XVIII.— Tai suprantama. Bet jei kas mūsų paklaustų, kas tai per mitai ir apie ką jie, ką mes jiems atsakytume?

— Adimantai, — tariau, — dabar mudu ne poetai, o valstybės kūrėjai. O valstybės kūrėjams pakanka žinoti, kokie turi būti mitai, ir žiūrėti, kad šito būtų laikomasi. Kurti mitus — ne jų reikalas.

— Teisybę sakai. Bet norėčiau žinoti, kokie turėtų būti mitai apie dievus.

— Štai kokie: dievą visuomet reikia vaizduoti tokį, koks jis yra, — vis tiek, ar epe, ar lyrikoje, ar tragedijoje.

— Iš tikrųjų.

— Argi dievas nėra iš esmės geras? Argi ne tokį jį ir reikia vaizduoti?

— Kaipgi kitaip?!

— Juk joks gėris nėra žalingas. Ar ne taip?

— Taip.

— Argi tai, kas nežalinga, kenkia?

— Jokiu būdu ne.

— O kas nekenkia, argi daro ką nors bloga?

— Nedaro.

— Kas nedaro nieko bloga, tas negali būti ir kokio nors blogio priežastis.

— Negali.

— Tai ką? Gėris yra naudingas?

— Naudingas.

— Vadinasi, gėris yra teisingo veikimo priežastis.

— Taip.

— Taigi gėris yra ne bet kokių, o tik teisingų veiksmų priežastis. Dėl blogio jis niekuo dėtas.

— Visiškai teisingai, — pritarė Adimantas.

— Kadangi dievas yra geras, — pasakiau, — tai jis negali būti viso ko priežastis, kaip tvirtina dauguma; jis yra tik nedaugelio dalykų priežastis, o dėl daugelio dalykų jis nėra kaltas: juk gėrio būna mažiau negu blogio. Gėrio priežastimi negalima laikyti nieko kito, kaip tik dievą, o blogio priežasties reikia ieškoti kur nors kitur.

— Man atrodo, kad tu labai teisingai kalbi.

— Todėl negalima priimti nei Homero, nei kitų poetų suklydimų apie dievus, kai jie neteisingai teigia, jog esą

Rūmuose Dzeuso prie slenksčio du kubilu stovi didžiausiu Su dovanom: viename jų nelaimės, antrajame— gėriai,

ir tam, kuriam Dzeusas duoda iš abiejų,

Tam atsitinka nelaimių, bet kartais ir laimė ateina,

o tą, kuriam tik iš antrojo,

Skurdas ir badas per šventąją žemę jį vejasi nuolat52.

Taip pat netiesa, kad Dzeusas esąs dalytojas

ir gėrybių visų, ir nelaimių53.

XIX.Mes nepritarsime, jei kas sakys, jog Atėnė ir Dzeusas paragino Pandarą sulaužyti priesaiką ir nutraukti paliaubas54; atmesime ir pasakojimą, kad Temidė ir Dzeusas sukėlę vaidą tarp dievų55. Negalima leisti jaunuoliams klausytis ir šių Eschilo žodžių:

Nusikaltimą dievas pasiunčia žmonėms,

Kai nori jų namus sugriaut iš pamatų56.

Jeigu kokiame nors kūrinyje bus tokios jambinės eilutės ar bus aprašyta Niobės nelaimės arba Pelopo ainių kančios57, arba trojiečių vargai, tai arba reikia nepripažinti, kad tai yra dievo darbas, arba, jeigu vis dėlto dievo, tai sugalvoti maždaug tokį paaiškinimą, kokį mes čia norime surasti: poetas turės sakyti, kad dievas daro tik tai, kas teisinga ir gera, o bausmė, krintanti tiems žmonėms, yra jiems į naudą. Bet negalima leisti poetui tvirtinti, kad nubaustieji kenčia, ir dar dievo valia. O jei poetai sakys, kad tuos žmones reikėjo nubausti ir kad vargsta tik nedorieji, kuriems dievas daro gera, juos bausdamas, šitai galima leisti sakyti. Bet negalima leisti sakyti, jog dievas, kuris yra geras, esąs kaltas dėl kieno nors nelaimių, — tam turime iš visų jėgų priešintis: mūsų valstybėje tokių dalykų niekas — nei jaunas, nei senas, jeigu jis nori, kad valstybėje viešpatautų teisėtumas, — neturi nei kalbėti, nei klausytis pasakojant eilėmis ar proza, nes toks tvirtinimas ir nedoras, ir nenaudingas, ir, be to, prieštaringas.

— Aš kartu su tavimi balsuosiu už šį įstatymą, jis man patinka.

— Tai bus pirmasis įstatymas ir pirmoji taisyklė dėl dievų: pagal ją, ir kalbose, ir poetiniuose kūriniuose reikia teigti, kad dievas yra ne viso ko, o tik gėrio priežastis.

— Tai visiškai priimtina, — tarė Adimantas.

— O koks bus antrasis įstatymas? —paklausiau. — Argi tu manai, kad dievas yra burtininkas, kuris tyčia pasirodo mums tai vienu, tai kitu pavidalu: čia jis pats keičiasi, įgydamas įvairius kitus pavidalus, čia tik klaidina mus, versdamas manyti apie jį tai viena, tai kita? O gal dievas yra kažkas paprasta, ir jis niekad neišeina už savo pavidalo ribų?

— Negaliu taip iš karto atsakyti.

— O jeigu kas peržengia savo pavidalo ribas, tai jis kinta arba savaime, arba dėl kieno nors kito poveikio.

— Be abejo.

— Bet tai, kieno būklė kuo geriausia, mažiausiai pasiduoda įvairiems poveikiams. Juk, pavyzdžiui sveiko ir stipraus kūno neįstengia pakeisti valgis, gėrimas, sunkus darbas arba augalų — saulės kaitra, vėjai ir kiti panašūs dalykai.

— Be abejo.

— Narsiausios ir protingiausios sielos išoriniai įvykiai taip pat negali sudrumsti ir pakeisti.

— Žinoma.

— Net ir sudėtiniai daiktai — rykai, namai, drabužiai, — jeigu jie gerai padaryti ir tvarkingai užlaikomi, dėl tos pačios priežasties taip pat mažai kinta dėl laiko ir kitokių išorinių dalykų poveikio.