Платон - Valstybė

Vėlei pavidalas senas, tik jausmo širdy nė krislelio66.

Ir šitą:

Vienas tik jis gyvastingas, kiti — be gyvybės šešėliai67,

ir:

Siela iš kūno išskrido ir Hado šalin nukeliavo,

Savo likimą apverkus, jaunystę ir jėgą palikus68.

Ir šitą:

Suplazdėjęs šešėlis prasmego

Žemėn kaip dūmas lengvutis69,

ir:

Kaip gūdžioje olos tamsumoj šikšnosparniai švokščia,

Ėmę plasnoti sparnais, kai vienas krinta nuo sienos,

Kur jie, sukibę eilėj, greit glaudžiasi vėlei į pulką, —

Lygiai taip švokštė tos vėlės ir skrido, pulkan susimetę70.

Mes paprašysim Homero ir kitų poetų neužsigauti, jei visus šitokius dalykus išbrauksime — ne dėl to, kad jie būtų nepoetiški ir nemalonūs daugeliui klausytojų, bet dėl to, kad, priešingai, kuo jie poetiškesni, tuo mažiau tinka klausytis vaikams ir suaugusiems, jeigu žmogus turi būti laisvas ir labiau bijotis vergijos negu mirties.

— Ir aš taip manau, — pritarė Adimantas.

II.— Taip pat reikia atmesti visus baisius ir gąsdinančius su tuo susijusius pavadinimus — Kokito, Stikso71, vėlių, vaiduoklių ir kitus, — kuriuos išgirdus žmonėms plaukai pasišiaušia. Galbūt jie tinka kur nors kitur. Bet mes būgštaujame dėl sargybinių, kad nuo tokių sukrėtimų jie nepasidarytų pernelyg nervingi ir jautrūs.

— Ir pagrįstai būgštaujame.

— Vadinasi, tokių pavadinimų reikia atsisakyti.

— Reikia.

— Ir poezijos kūriniuose reikia piešti visai priešingą vaizdą.

— Aišku.

— Taip pat išmesime iš poezijos ir didžiųjų vyrų skundus ir dejones.

— Jei išmetėm anuos, reikia išmesti ir šitai.

— Pažiūrėkime, — tariau, — ar teisingai darome, išmesdami tokius dalykus. Mes teigiame, kad tikras vyras nelaiko baisiu dalyku kito tikro vyro mirties, nors tai būtų ir jo draugas.

— Iš tikrųjų taip teigiame.

— Todėl jis neaimanuos, tarsi tą būtų ištikę kažkas baisaus.

— Neaimanuos.

— Mes taip pat teigiame, kad toks vyras, garbingai gyvendamas, yra visiškai nepriklausomas ir mažiausiai reikalingas kitų žmonių.

— Teisybė.

— Todėl jam visai nebaisu netekti sūnaus ar brolio, ar turto, ar kitų panašių dalykų.

— Visai nebaisu.

— Vadinasi, kai jį ištiks kokia nelaimė, jis nevaitos, o tyliai iškęs.

— Tylių tyliausiai.

— Todėl teisingai pasielgtume, atimdami iš didžiųjų vyrų aimanas ir palikdami jas moterims — ir tai nerimtoms — ir niekam tikusiems vyrams, kad tie, kuriuos norime išauklėti šalies sargybiniais, gėdytųsi taip elgtis.

— Teisingai, — patvirtino Adimantas.

— Ir vėl prašysime Homero ir kitų poetų nepasakoti, kad Achilas, deivės sūnus, „vertės nuo šono ant šono, aukštielninkas gulė ir kniūbsčias ir „pagaliau, atsikėlęs iš guolio, nerimo pilnas, išbėgo pajūrin“ arba kad jis „stvėrė (...) rankom abiem pajuodavusias dulkes nuo žemės, bėrė jas sau ant galvos“72, ir apskritai nevaizduoti jo verkiančio ir vaitojančio. Ir apie Priamą, kuris savo kilme buvo artimas dievams, nesakyti, kad jis

Prašė maldavo visus, atsiklaupdamas žemėj į purvą,

Vyrą kiekvieną vardu pavadindamas73.

Dar labiau prašysime jų neversti dievų sielvartauti ir kalbėti:

Oi, kokia vargšė ir kaip nelaiminga aš močia herojaus74.

O jeigu jau apskritai negalima dievų taip vaizduoti, tai kokio reikia įžūlumo, kad didžiausiąjį iš dievų parodytum tokį nepanašų į save, tariantį tokius žodžius:

Vargas! Tą mieląjį vyrą antai mano akys pamatė,

Kaip apie mūrus jį veja. Širdis man sugrudo, nes gaila75,

arba:

Vargas man! Štai Sarpedonas, kuris man brangiausias tarp vyrų,

Turi pražūti nuo rankos nūn Menetiado Patroklo76.

III.Jeigu jaunuoliai, mielas Adimantai, tokių dalykų klausysis rimtai ir neišjuoks jų kaip dievams nepritinkančių, tai vargu ar kas nors, būdamas tik žmogus, laikys žeminančiu dalyku ir priekaištaus sau, jeigu jam šaus į galvą pasakyti ar padaryti ką nors panašaus, — priešingai, jis be jokios gėdos dėl kiekvieno menkniekio raudos ir aimanuos.

— Tikra teisybė.

— Taigi šito neturi būti, kaip mes ką tik išsiaiškinome. Šios išvados ir laikykimės, kol kas nors neįtikins mūsų pakeisti ją kita, geresne.

— Sutinku.

— Bet mūsų jaunuoliai neturi būti ir perdėm jukūs: po stipraus juoko priepuolio beveik visada apima visai priešinga nuotaika.

— Man irgi taip atrodo, — pritarė Adimantas.

— Taigi negalima vaizduoti, kaip juokas suima garbingus žmones, o juo labiau — dievus.

— Taip, šito tai juo labiau.

— Todėl mes neleisime Homerui šitaip kalbėti apie dievus:

Nebesuvaldomai juoktis pradėjo dievai laimingieji,

Šlubį Hefaistą pamatę vikriai sukinėjantis rūmuos77 .

Pagal tave išeina, kad negalima tokių dalykų pasakoti.

Taip, šito iš tikrųjų negalima pasakoti, jeigu nori žinoti mano nuomonę.

Juk tiesą reikia vertinti. Jei mes teisingai sakėme, kad dievams melas iš tikrųjų yra nenaudingas, o žmonėms jis naudingas kaip vaistas, tai aišku, kad toki vaistą reikia leisti naudoti tik gydytojams, o neiši minančių prie jo negalima prileisti.

— Aišku.

— Jau kam kam, o valstybių valdovams tikrai dera meluoti ir priešams, ir savo piliečiams — savo valstybės labui, bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks nors žmogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad lai yra toks pat — o gal dar didesnis — nusikaltimas, kaip kad jeigu ligonis meluotų gydytojui arba darantis gimnastikos pratimus slėptų nuo mokytojo tikrąją savo kūno būklę, arba irklininkas nesakytų vairininkui liesos apie laivą ir jūreivius, kaip einasi jam pačiam ir kitiems jūreiviams.

— Teisingai kalbi.

— Taigi, jei valdovas sugaus meluojant kurį nors iš tų, kurie dirba,

žynį, ar tą, kuris gydo, ar gerą dailidę78,

jis nubaus jį už tai, kad šis įveda pražūtingą paprotį, kuris apvers valstybę tarsi kokį laivą.

— Ypač jeigu po žodžių eis darbai.

— Na, o nuosaikumas ar nebus reikalingas mūsų jaunuoliams?

— Kaipgi ne! — atsakė Adimantas.

— Dauguma žmonių svarbiausiu nuosaikumo bruožu laiko ne tik paklusimą valdovams, bet ir saikingumą valgant, geriant ir meilės dalykuose.

— Ir man taip atrodo.

— Taigi, manau, mes pavadinsime vykusiais tuos žodžius, kuriuos taria Homero Diomedas:

Liaukis, nutilk. Paklausyk patarimo tu mano geriausiai79,

Taip pat ir tokias eilutes:

Vyrai achajai tylėdami žengė, rūstybe kvėpavo,

Gerbė jie savo vadus ir jų klausė80,

ir kitus panašius žodžius.

— Puiku.

— O ką tu pasakysi apie šitokius žodžius:

Vargšas girtuokli, tau akys šunies, o širdis tai kaip stirnos81

ir po jų einančius? Ar jiems pritari? Ar gerai bus, jei kas nors kalbėdamas ar eilėse bus toks įžūlus su savo valdovu?

— Visai negerai.

— Tokie žodžiai, mano nuomone, nepadės skiepyti jaunuoliams nuosaikumo. Beje, nereikia stebėtis, jeigu jie patinka. Kaip tau atrodo?

— Taip pat, kaip ir tau.

IV.— Na, o kai poetas išmintingiausio vyro lūpomis tvirtina, jog puikiausias dalykas — tai, kad

skobnys lūžta gėrybėm,

Duona, mėsų kalnais, ir vyno pylėjas nespėja

Semt iš kraterio ir pilt kiekvienam prinešęs į taurę82,