Платон - Valstybė

— Šiai rūšiai tikrai šitai būdinga.

— Visi poetai ir apskritai kalbėtojai pasakoja arba vienu, arba kitu būdu, arba derina juos abu.

— Be abejo.

— Tai ką mums daryti? Ar į savo valstybę įsileisime abi tas rūšis, ar tik vieną katrą iš jų, o gal mišrią?

— Jei mano nuomonė nusvertų, įsileis tume tik tą nemišrią rūšį, kai poetas pamėgdžioja dorą žmogų.

— Bet, Adimantai, malonus ir mišrus pasakojimas, o vaikams, auklėtojams ir daugumai paprastų žmonių maloniausia yra pasakojimo rūšis, priešinga tai, kurią tu siūlai.

— Taip, jiems ji iš tikro malonesnė.

— Bet gal tu pasakysi, — tariau, — kad ji netinka mūsų valstybei, nes mes neturėsime nei dvilypio, nei daugialypio žmogaus. Kiekvienas darys tik ką nors viena.

— Pasakysiu.

— Todėl tik mūsų valstybėje batsiuvys bus tik batsiuvys, o ne batsiuvys ir kartu vairininkas, žemdirbys — tik žemdirbys, o ne kartu dar ir teisėjas, karys bus tik karys, o ne kartu dar ir prekiautojas ir t. t.

— Teisybę sakai.

— Taigi, jeigu į mūsų valstybę atvyktų žmogus, sugebąs pasiversti kuo tik nori ir viską pamėgdžioti, ir norėtų mums parodyti savo kūrinius, mes ji pagerbtume kaip šventą, nuostabų, žavų žmogų, bet pasakytume, kad mūsų valstybėje tokių žmonių nėra ir neleidžiama jiems atsirasti, ir išsiųstume jį į kitą valstybę, ištepę galvą mira ir apvainikavę vilnoniais kaspinais, o patys tenkintumės griežtesniu poetu bei pasakotoju, nors ir ne tokiu žaviu, bet tinkamu mūsų tikslui, kuris pamėgdžiotų dorovingo žmogaus kalbėjimo būdą ir kalbėtų taip, kaip mes nustatėme iš pradžių, kai aptarėme karių auklėjimą.

— Jei tai nuo mūsų priklausytų, mes šitaip elgtumėmės.

— Atrodo, mano mielas, kad mes jau baigėme aptarti tą dailiųjų menų dalį, kuriai priklauso pasakojimai ir mitai: išsiaiškinome, ką ir kaip reikia kalbėti.

— Ir man taip atrodo.

X.— Ar nereikėtų, — tariau, — dabar pakalbėti apie dainas ir lyrinę poeziją?

— Tikrai reikėtų.

— Kiekvienas galėtų pasakyti, ką apie tai turėtume kalbėti ir kokios jos turėtų būti, kad atitiktų mūsų anksčiau nustatytas taisykles.

Glaukonas nusišypsojęs tarė:

— Aš, Sokratai, matyt, esu ne iš tų žmonių, nes dabar negalėčiau pasakyti, ką apie tai turėtume tvirtinti. Beje, šį tą numanau.

— Vis dėlto, — tariau, — tu visų pirma gali drąsiai tvirtinti, kad lyriką sudaro trys dalys — žodžiai, harmonija ir ritmas.

— Taip, šitai galiu tvirtinti, — sutiko Glaukonas.

— Kadangi lyriką sudaro ir žodžiai, šiuo atžvilgiu ji niekuo nesiskiria nuo nedainuojamų žodžių, jai galioja tos taisyklės, apie kurias ką tik kalbėjome.

— Teisybę sakai.

— Harmonija ir ritmas turi prisiderinti prie žodžių.

— Be abejo.

— Bet mes pripažinome, kad raudų ir aimanų poezijoje negali būti.

— O kokios būna raudų dermės? Pasakyk, juk tu nusimanai apie muziką.

— Mišri lydinė, griežta lydinė ir kitos panašios.

— Tad turėtume jų atsisakyti — tariau. — Jos netinka net moterims, kurios turi būti padorios, o ką jau kalbėti apie vyrus!

— Teisingai.

— Sargybiniams visiškai netinka girtumas, išglebimas ir tingėjimas.

— Aišku.

— O kurios dermės glebina ir yra būdingos užstalės dainoms?

— Joninė, — atsakė Glaukonas, — ir lydinė — jas vadina palaidomis.

— Ar šitokios, mano mielas, tinka kariams?

— Ne. Atrodo, kad lieka tik dorinė ir fryginė.

— Aš, — tariau, — nenusimanau apie dermes, bet tu mums palik tą, kuri tinkamai pamėgdžiotų narsaus vyro, atsidūrusio karinių veiksmų įkarštyje ir priversto įveikti visokiausius sunkumus, balsą ir tartį. Kai jam nesiseka, kai jis sužeistas ar eina į mirtį, arba jį ištinka kokia kita nelaimė, jis drąsiai ir ištvermingai pakelia savo likimą. Palik mums ir kitą dermę, kuri pamėgdžiotų žmogų, taikiu metu užsiėmusį ne priverstine, o savanoriška veikla, kai jis arba stengiasi ką nors įtikinti, prašo, meldžia dievus arba pamoko ir pataria žmogui, arba, priešingai, kai pats išklauso kitų prašymų, pamokymų arba įtikinėjimų, žmogų, kuriam sekasi, bet kuris nesikelia į puikybę, o visada elgiasi išmintingai ir santūriai, atsižvelgdamas į padarinius. Tad palik mums šias dvi dermes — jos puikiausiai pamėgdžioja prievartą ir savanoriškumą, laimę ir nelaimę, nuosaikumą ir narsumą.

— Tai kaip tik tos dermės, apie kurias aš ką tik kalbėjau, — pasakė Glaukonas.

— Taigi dainose ir lyrinėje poezijoje mums nereikės nei daugiabalsiškumo, nei visų dermių sumaišymo.

— Atrodo, kad nereikės.

— Taigi mums nereikės trigonų, pektidų103 ir kitokių daugiastygių instrumentų su daugybe dermių dirbėjų.

— Matyt, kad ne.

— O fleitų dirbėjus ir fleitininkus ar priimsi į mūsų valstybę? Juk fleita turi daugiausia balsų, ir visų dermių maišymas — tai tik fleitos pamėgdžiojimas.

— Teisingai.

— Taigi, — tariau — valstybei lieka reikalingos tik lyra ir kitara, o piemenims laukuose — birbynė.

— Pagal šį samprotavimą taip išeina.

— Čia nėra nieko ypatinga, mano mielas, — pasakiau, — kad Apoloną ir jo instrumentą mes vertiname labiau negu Marsiją ir jo instrumentą104.

— Prisiekiu Dzeusu, nieko ypatinga.

— Po šimts! — tariau. — Nė nepastebėjome, kaip vėl apvalėme mūsų valstybę nuo prabangos, kuria ją sakėme esant užsikrėtusią!

— Mes pasielgėme protingai, — pasakė jis.

XI.— Na, — tariau, — tai apvalykime ją ir nuo viso kito. Po harmonijų iš eilės reikia kalbėti apie ritmus. Mums reikia ieškoti ne įvairių, iš visokiausių pėdų sudarytų ritmų, bet tokių, kurie atspindėtų doro ir narsaus žmogaus gyvenimą, o juos suradus, reikia ritmą ir melodiją priderinti prie atitinkamų žodžių, bet ne žodžius derinti prie ritmo ir melodijos. Kokie yra tie ritmai, turėsi tu nurodyti, panašiai kaip nurodei dermes.

— Prisiekiu Dzeusu, aš nežinau, ką sakyti. Iš patyrimo žinau, kad yra trys pėdų rūšys, iš kurių sudaromi metrai, panašiai kaip yra keturi sąskambiai, iš kurių sudaromos visos dermės. Bet negalėčiau pasakyti, kokį gyvenimą kurie iš jų pamėgdžioja105.

— Tuo klausimu, — pasakiau aš, — pasitarsime su Damonu106 — koks metras tinka žemam elgesiui, koks įžūlumui, beprotybei ir kitokioms ydoms reikšti ir koks — priešingiems dalykams pamėgdžioti. Man rodos, aš esu girdėjęs, kaip jis kalbėjo apie kažkokį sudėtinį metrą, kurį vadino enopliju, kartu daktilinį ir herojinį metrą, tik nežinau, kaip jį sudarinėjo ir kaip tolygiai išdėstydavo pakilimus ir nuleidimus eilutėje, sudarytoje iš ilgų ir trumpų skiemenų. Be to, jis, kiek pamenu, minėjo jambą ir kažkokį kitą metrą, rodos, trochėją, kurį sudaro ilgų ir trumpų skiemenų derinys. Kai kuriais atvejais jis ne mažiau peikė arba gyrė tempą negu patį ritmą, o kartais ir vieną, ir kitą drauge, bet aš nesugebu to atpasakoti. Tuos dalykus, kaip sakiau, palikime Damonui, nes juos aptarti ilgai užtruktų. O gal tu kitaip manai?

— Prisiekiu Dzeusu, ne, — atsakė Glaukonas.

— Bet tu galėtum bent jau pasakyti, kad grakštumas ir grakštumo stoka priklauso nuo ritmo tobulumo ir netobulumo.

— Be abejo.

— Panašiai ritmiškumas atitinka gerą kalbėjimo stilių, o neritmiškumas — jo priešingybę. Taip pat ir gera bei prasta harmonija, jeigu, kaip ką tik sakėme, ritmas ir harmonija derinasi prie žodžių, o ne žodžiai prie jų.

— Jie tikrai turi taikytis prie žodžių.