Платон - Valstybė

— Ir man taip atrodo.

— Tad ar tik nebus gimnastika mūsų ką tik aptartų dailiųjų menų sesuo?

— Ką tu turi galvoje?

— Toks auklėjimas paprastas ir patogus, ypač karo dalykuose.

— Koks tas auklėjimas?

— Šitai galima sužinoti kad ir iš Homero. Juk žinai, kad šis poetas žygiuose savo herojų nemaitina žuvimi, nors jie būtų Helesponto108 pajūryje, nei virta mėsa, o tik kepta; kariams taip yra patogiau, nes ugnis visur po ranka, ir puodų nereikia vežiotis su savimi.

— Teisybė.

— Man atrodo, Homeras niekur nemini ir prieskonių. Ir kiti atletai žino, kad, norint išlaikyti stiprų kūną, reikia nuo jų susilaikyti.

— Jie tai žino ir susilaiko, — pritarė Glaukonas.

— Atrodo, mano mielas, kad tu nepritari ir Sirakūzuose įprastam maistui109, ir siciliečių valgių gausybei— jei mūsų išvados tau atrodo teisingos.

— Nepritariu.

— Taip pat nepritari, kad vyrai, kurie nori išsaugoti stiprų kūną, pasiimtų meilužę iš Korinto110.

— Nepritariu.

— Ir kad gardžiuotųsi pagarsėjusiais Atėnų kepiniais111?

— Žinoma.

— Šitokį maitinimąsi ir gyvenimo būdą galėtume palyginti su lyrine poezija ar daina, sudėta iš visokių dermių ir ritmų.

— Galėtume.

— Ten įvairovė gimdo nesivaldymą, šičia — ligą; tuo tarpu dailiųjų menų paprastumas sukuria dvasios pusiausvyrą, o gimnastikos — kūno sveikatą.

— Tikra teisybė.

— Kai valstybėje paplis ištvirkavimas ir ligos, argi tada neprireiks teismų ir ligoninių112? Argi nebus gerbiama teisė ir gydymo menas, kai net ir daugelis laisvų garbingų žmonių jais uoliai užsiims?

— Tikriausiai.

XIV.— Tad ar galėtum rasti dar svaresnį įrodymą, jog piliečiai auklėjami blogai ir gėdingai, negu tai, kad gydytojai ir prityrę teisėjai pasidarė reikalingi ne tik prastiems žmonėms ir amatininkams, bet net ir tiems, kurie giriasi esą išauklėti garbingai? Argi ne gėda, argi tai prikišamai nerodo auklėjimo stokos, kai žmonės, neturėdami savo teisingumo supratimo, yra priversti naudotis pašalinių žmonių sprendimais ir padaryti juos savo viešpačiais ir teisėjais?

— Didžiausia gėda.

— Ar tau neatrodo, kad dar didesnė gėda, kai kas nors ne tik didesnę dalį savo gyvenimo praleidžia teismuose bylinėdamasis — tai kitus kaltindamas, tai pats kaltinamas, — bet dėl savo neišsiauklėjimo net didžiuojasi, kad sugeba daryti nusikaltimus ir, būdamas vikrus kaip vijurkas, moka visokiausiais būdais išsisukti, ištrūkti per šimtus užpakalinių durų, kad tik išvengtų bausmės — ir tai vis dėl menkniekių, nieko nevertų dalykų, nes jis nežino, jog kur kas geriau ir naudingiau savo gyvenimą tvarkyti taip, kad nereikėtų ieškoti snaudžiančio teisėjo pagalbos?

— Iš tikrųjų tai dar didesnė gėda.

— O ar ne gėda kreiptis į gydytojus ne dėl žaizdų ir kokių nors kasmet pasikartojančių ligų, bet dėl to, kad nuo tinginiavimo ir tokio gyvenimo būdo, apie kurį kalbėjome, žmonės tarsi tvenkiniai prisipildo skysčių ir garų ir priverčia šauniuosius Asklepijo113 sūnus sugalvoti toms ligoms išpūtimų ir katarų pavadinimus?

— Tai iš tikrųjų nauji ir keisti ligų pavadinimai.

— Asklepijo laikais, — tariau, — tokių ligų dar nebuvo. Aš sprendžiu iš to, kad Asklepijo sūnūs nepriekaištavo moteriai, kuri sužeistam ties Troja Euripilui davė gerti Pramno vyno, įbėrusi į jį miežinių miltų ir įtrupinusi sūrio114 — o tai, kaip atrodo, turėjo sukelti uždegimą; nepeikė jie ir Patroklo gydymo būdo.

— Iš tikrųjų keistas gėrimas tokiam ligoniui!

— Ne toks jau keistas, jei turėsi galvoje, kad iki Herodiko115 Asklepijo mokiniai dar netaikė dabartinio gydymo būdo ir nemokėjo pakreipti ligos eigos. Herodikas buvo gimnastikos mokytojas. Apsirgęs jis gydėsi gimnastika; iš pradžių taip kankino patį save, o paskui ir daugelį kitų žmonių.

— Kaip? — paklausė Glaukonas.

— Jis atitolino savo mirtį. Sirgdamas mirtina liga ir neįstengdamas išsigydyti, jis metė viską į šalį ir gyveno vien tik gydydamasis ir žiūrėdamas, kad nė kiek nenukryptų nuo įprasto gyvenimo būdo, ir savo išminties dėka sulaukė senatvės. Bet tai buvo mirtininko gyvenimas.

— Puikiai jam atsilygino jo menas!

— Pagal nuopelnus, — tariau, — nes žmogus nežinojo, jog Asklepijas neparodė savo palikuonims šitokio gydymo būdo ne dėl to, kad būtų jo nežinojęs arba neturėjęs patyrimo, o dėl to, kad žinojo, jog visose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmogui yra skirtas koks nors darbas ir jis turi jį atlikti, o ne visą gyvenimą gydyti savo ligas. Įdomu, kad šitai savo elgesiu patvirtina amatininkai, o tarp turtingųjų ir laikomų pasiturinčiais šito nepamatysi.

— Ką tu nori tuo pasakyti?

XV.— Dailidė susirgęs prašo gydytojo, kad duotų jam vimdomųjų arba vidurius paleidžiančių vaistų, kurie padėtų atsikratyti ligos, arba kad pridegintų ar išpjautų ligą. O jeigu jam paskirs ilgą gydymą, lieps apsirišti galvą vilnoniais skudurais ir taip toliau, jis iškart pasakys, kad neturi laiko sirgti, be to, kas iš tokio gyvenimo, jei visą laiką galvosi tik apie ligą ir nedirbsi savo darbo. Jis numoja ranka į tokį gydytoją ir, grįžęs prie įprasto gyvenimo, arba pasveiksta ir toliau dirba savo darbą, arba, jeigu jo kūnas yra per silpnas įveikti ligą, miršta ir išsivaduoja iš bėdų.

— Šitokiam žmogui, — tarė Glaukonas, — kaip tik taip reikia naudotis gydymu.

— Ar ne todėl, — paklausiau, — kad jis turi darbą, kurio nedirbant jam neverta nė gyventi?

— Tikriausiai todėl.

— O turtuolis, kaip sakėme, neturi tokio darbo, kurio priverstas atsisakyti, nebegalėtų gyventi.

— Bet šito paprastai neprisipažįstama.

— Ar esi girdėjęs, — paklausiau, — Fokilido116 posakį, kad kūno tvirtumu reikia rūpintis tik tada, kai turi iš ko gyventi.

— Manau, kad šituo reikia rūpintis jau ir anksčiau.

— Dėl šito dalyko nesiginčykim su Fokilidu, o verčiau patys išsiaiškinkime, ar turtuoliui reikia mankštinti savo kūną ir ar be šito jam gyvenimas — ne gyvenimas? O gal tik dailidėms ir kitiems amatininkams rūpinimasis ligomis trukdo dirbti savo darbą, bet apskritai Fokilido patarimas niekam nekliudo?

— Prisiekiu Dzeusu, — atsakė Glaukonas, — labiausiai trukdo per didelis rūpinimasis kūnu, kai nesitenkinama paprasta gimnastika: šitai erzina ir namų reikaluose, ir karo žygiuose, ir nemalonu, kai tuo užsiima mieste sėdintys valdžios atstovai. Bet blogiausia, kad toks perdėtas rūpinimasis kūnu kliudo įgyti žinių, mąstyti ir užsiimti saviaukla; mat žmonės mano, jog nuo to per daug įtempiamas protas, ima svaigti galva, ir kaltina dėl to filosofiją, kuri padeda ugdyti ir patikrinti dorybes, tarytum ji būtų kliūtis viskam ir tarytum kaip tik ji verstų žmogų be paliovos galvoti tik apie ligas ir visą laiką kankintis dėl savo sveikatos.

— Taip jau yra, — sutiko Glaukonas.

— Todėl, matyt, galima teigti, kad ir Asklepijas šitai žinojo: tiems, kurie iš prigimties turi sveiką kūną ir tvarkingai gyvena, bet gauna kokią neįprastą ligą, — tokiems žmonėms ir tokiais atvejais jis nurodė, kaip reikia gydytis: ligą reikia išvaryti vaistais arba išpjauti, tačiau reikia laikytis įprasto gyvenimo būdo, kad nenukentėtų visuomeniniai reikalai. Bet liguistiems ir silpniems žmonėms, visą gyvenimą sergantiems vidaus ligomis, jis nemėgino palengvinti, keisdamas jų gyvenimo būdą ir šitaip tik užvilkindamas ligą, ir pratęsti vargingą tokių žmonių gyvenimą, suteikti jiems galimybę turėti palikuonių, suprantama, tokių pat silpnų, kaip ir jie patys. Žmogų, kuris neįstengia išgyventi prigimties jam skirto amžiaus, Asklepijas laikė nevertu gydyti, nes toks žmogus nenaudingas nei sau pačiam, nei visuomenei.