Платон - Valstybė

— Tavo nuomone, Asklepijas rūpinosi visuomene?

— Aišku, rūpinosi, — tariau. — O ir jo sūnūs įrodė, kad jis buvo kaip tik toks. Argi nematai, kaip jie pasižymėjo mūšiuose ties Troja, gydydami kaip tik taip, kaip aš sakau? Ar neatsimeni, kad Menelajui, kurį sužeidė Pandaro strėlė, jie iš žaizdos

Kraują išspaudė (...), o paskui jau švelniosiom žolelėm barstė ją117

ir, kaip ir Euripilui, nenurodė, ką po to reikia gerti ir valgyti. Mat žmonėms, kurie prieš sužeidimą buvo sveiki ir tvarkingai gyveno, užtenka vaistų, nors tuo metu jiems ir prisieitų išgerti vyno, medaus, miežinių miltų ir sutrinto sūrio mišinį. O iš prigimties liguisto, be to, dar ir nesusivaldančio žmogaus gyvenimą jie laikė esant nenaudingą nei jam pačiam, nei kitiems, todėl manė, kad neverta jo gydyti, net jei jis būtų turtingesnis už Midą118.

— Pagal tave išeina, — tarė Glaukonas, — kad Asklepijo sūnūs buvo labai protingi.

XVI.— Jiems ir dera tokiems būti, — pasakiau, — nors tragedijų rašytojai ir Pindaras yra kitokios nuomonės ir tikina, kad Asklepijas, nors ir buvęs Apolono sūnus, papirktas auksu, išgydęs mirštantį turtuolį ir už tai buvęs perkūno nutrenktas. Bet mes, laikydamiesi to, ką anksčiau pasakėme, netikėsime nei vienu, nei kitu: jei jis būtų buvęs dievo sūnus, tai nebūtų norėjęs nedorai pasipelnyti; o jeigu jis mėgo nedorai pelnytis, tai nebuvo dievo sūnus.

— Tikra, teisybė. Bet ką tu, Sokratai, manai apie šitokį dalyką: argi mūsų valstybei nereikia gerų gydytojų? O geriausi gydytojai turbūt bus tie, per kurių rankas perėjo kuo daugiau žmonių — sveikų ir ligonių, — panašiai kaip geriausi teisėjai bus tie, kurie turėjo reikalų su įvairiausios prigimties žmonėmis.

— Taip, mums iš tikrųjų reikia gerų gydytojų ir teisėjų. O ar žinai, kokius aš laikau geriausiais?

— Jei pasakysi — žinosiu.

— Pamėginsiu, — atsakiau. — Bet savo klausimu tu sujungei du visai skirtingus dalykus.

— Kaipgi?

— Geriausi gydytojai bus tie, kurie iš pat mažens ne tik mokysis savo meno, bet ir susidurs su kuo daugiau sunkiai sergančių žmonių, o ir patys bus iš prigimties silpnos sveikatos ir kamuojami visokių ligų. Juk jie kūną gydo ne kūnu, nes tokiu atveju gydytojai negalėtų būti ligoti, — jie gydo kūną siela, o ja negalima gerai gydyti, jei ji yra bloga ar pasidarė tokia.

— Teisybę sakai, — sutiko Glaukonas.

— O teisėjas, mano mielas, savo siela vadovauja kitai sielai. Todėl neleistina, kad jo siela iš jaunumės bendrautų su nedoromis sielomis ir pati išmėgintų visas nedorybes — ir visa tai tik dėl to, kad pagal savo pačios patyrimą galėtų spręsti apie kitų poelgius, panašiai kaip gydytojas taikliai sprendžia apie kitų ligas pagal savąsias. Priešingai, kad galėtų sveikai spręsti, kas yra teisinga, siela iš jaunumės turi būti nekalta ir nepatyrusi nedorybių. Todėl dori jaunuoliai atrodo naivūs ir lengvai leidžiasi nedorėlių apgaunami — juk jie neturi jokių nedoriems žmonėms giminingų bruožų.

— Jie tikrai yra tokie.

— Todėl, — tariau, — geras teisėjas bus ne jaunas, o senas žmogus, kuris tik subrendęs patyrė, kas yra nedorybė, — žinoma, patyrė ją ne savo sieloje glūdinčią ir ne kaip savo paties savybę, o priešingai — glūdinčią kitų žmonių sielose, kaip kažką jam svetima.

Daug laiko prireikė, kol jis išmoko pažinti šį blogį — juk jam tai žinojimo, o ne patyrimo dalykas.

— Šitoks teisėjas būtų tikrai idealus.

— Tai ir bus, — tariau, — tas geras teisėjas, kurio tu ieškai, nes geras tas, kuris turi gerą sielą. O mitrus ir įtarus žmogus, pats pridaręs visokių nedorybių ir manantis esąs apsukrus ir protingas, bendraudamas su į save panašiais žmonėmis, atrodo nepaprastai įžvalgus, nes visko baiminasi, pats savyje matydamas nedorybių pavyzdžius. Bet kai tenka bendrauti su gerais žmonėmis ir vyresniais už save, tada jis atrodo kvailas, nes yra nepatiklus, kai nėra pagrindo nepasitikėti, ir nesupranta sąžiningumo — juk jis savo sieloje nieko panašaus neturi. O kadangi su blogais žmonėmis jis susiduria dažniau negu su gerais, tai ir sau pačiam, ir kitiems atrodo veikiau išmintingas, o ne neišmanėlis.

— Tikra teisybė, — sutiko Glaukonas.

XVII.— Vadinasi, — tariau, — ne tokio teisėjo mums reikia ieškoti, jei norime, kad jis būtų geras ir išmintingas, o tokio, kokį prieš tai nurodėme. Mat nedorybė niekuomet nepažins nei dorybės, nei savęs pačios, o dorybė, jeigu ji ugdoma, pažins ir nedorybę, ir pačią save. Man atrodo, kad toks žmogus tampa išmintingas, o ne nedorėlis.

— Ir man taip atrodo.

— Taigi kartu su tokia teisėtvarka tu įvesi mūsų valstybėje ir tokį gydymo meną, kokį čia aptarėme. Abu šie menai rūpinsis tais piliečiais, kurie ir kūnu, ir siela bus pilnaverčiai; tiems kurie ne tokie, kurie silpno kūno, leis numirti, o tuos, kurių nedora siela ir kurie, be to, yra nepagydomi, nužudys.

— Šitaip bus geriau ir tiems nelaimingiesiems, ir valstybei.

— Aišku, — tariau, — jog jauni žmonės saugosis, kad tik nereikėtų pasinaudoti teisėjo paslaugomis, jeigu jie bus išauklėti tų paprastų dailiųjų menų, kurie, kaip sakėme, įskiepija nuosaikumą, dvasia.

— Be abejo.

— Tuo pačiu keliu eidamas, nusimanantis apie dailiuosius menus žmogus panorėjęs pasitelks gimnastiką, kad galėtų apsieiti be gydytojo pagalbos — išskyrus tik būtinus atvejus.

— Ir man taip atrodo.

— Jis gimnastikuos ir įveiks sunkumus, kad pažadintų įgimtą sielos narsumą ir smarkumą, o ne tam, kad įgytų jėgos, kaip kiti atletai, kurie ir maitinasi, ir laikosi ypatingo režimo tik norėdami išvystyti kūno jėgą.

— Tu visiškai teisus.

— Ar tu, Glaukonai, manai, jog tie, kurie nutarė, kad auklėti reikia dailiaisiais menais ir gimnastika, šitaip padarė dėl to, jog, kaip mano daugelis, vienu iš jų lavintų kūną, o kitu — sielą?

— O kaipgi kitaip?

— Man atrodo, — tariau, — kad ir viena, ir kita yra skirta sielai.

— Na jau!

— Ar nesi pastebėjęs, kokio būdo būna tie, kurie visą gyvenimą skiria gimnastikai ir visai nesidomi dailiaisiais menais arba priešingai?

— Ką tu turi galvoje?

— Vienų žiaurumą ir grubumą, — atsakiau, — o kitų švelnumą ir romumą.

— Taip, tie, kurie užsiima tik gimnastika, tampa grubesni negu dera, o tie, kurie domisi tik dailiaisiais menais, pasidaro perdaug švelnūs — tai jų nepuošia, — patvirtino Glaukonas.

— O juk grubumas galėtų skatinti įgimtą sielos aršumą ir, teisingai ugdomas, virstų narsumu; bet, žinoma, per didelis grubumas pasidaro nepakenčiamas.

— Ir man taip atrodo.

— Na, o romumas būdingas į filosofiją linkusiai prigimčiai; tiesa, perdėtas romumas skatina pernelyg didelį būdo minkštumą, bet jeigu gerai auklėjama, jis lieka romumu ir kuklumu.

— Taip ir yra.

— Mes teigiame, kad sargybiniai turi turėti abi šias įgimtas ypatybes.

— Turi.

— Bet jos turi būti suderintos viena su kita.

— Be abejo.

— Jeigu jos suderintos, siela yra nuosaiki ir narsi.

— Iš tikrųjų.

— O jeigu nesuderintos — grubi ir baili.

— Teisybė.

XVIII.— Jeigu žmogus leisis žavimas fleitos garsų ir per ausis tarsi per piltuvą leis lieti į savo sielą saldžias, švelnias ir graudžias harmonijas, apie kurias neseniai kalbėjome, jeigu jis visą gyvenimą čia gailiai vaitos, čia džiūgaus, veikiamas tų dainų, tai, jeigu jis turi aršią sielą, iš pradžių jos aršumas suminkštės, panašiai kaip suminkštėja kaitinama geležis, ir anksčiau buvęs nenaudingas kietas jo būdas dabar gali išeiti jam į naudą; bet jeigu jis be paliovos atsiduos tiems kerams, tai jo dvasios stiprybė pradės tirpti, kol jis visai ją susilpnins, tarsi išpjaus iš sielos “visas sausgysles, ir pasidarys jis tada „menkas kovotojas“119.