Платон - Valstybė

— Taip, aš klausiu šito.

— Aš manau, kad, eidami tuo pačiu keliu, surasime, ką atsakyti. Pasakysime, kad nebus nieko nuostabaus, jei mūsų sargybiniai, šitaip gyvendami, bus labai laimingi. Beje, mes kuriame šią valstybę ne siekdami padaryti itin laimingą kurį nors vieną gyventojų sluoksnį, bet norime, kad visa valstybė ištisai būtų laiminga. Juk kaip tik tokioje valstybėje mes tikėjomės surasią teisingumą, o neteisingumą, priešingai, — blogiausiai tvarkomoje valstybėje, ir taip išspręsią mus dominantį klausimą. Dabar mes kuriame, mūsų manymu, laimingą valstybę, bet ne tokią, kurioje būtų laimingi tik kai kurie piliečiai, o tokią, kurioje būtų laimingi visi. Paskui panagrinėsime priešingą valstybę. Jei mes pieštume žmogaus figūrą ir kas nors priėjęs imtų priekaištauti, kad mes gražiausioms kūno dalims nesuteikiame gražiausių spalvų, jeigu, pavyzdžiui, akys, kurios yra gražiausias dalykas, būtų nupieštos ne purpurinės, o juodos spalvos, tai mes galėtume pasiteisinti, atsakydami: „Keistuoli, nemanyk, jog mes turėtume taip gražiai išpiešti akis, kad jos pasidarytų visai nepanašios į akis; lygiai taip pat ir kitas kūno dalis. Verčiau žiūrėk, ar išeina gražus visas kūnas, kai deramai perteikiame kiekvieną jo dalį“. Panašiai ir čia: nereikalauk sargybiniams tokios laimės, kuri padarytų juos kuo tik nori, tik ne sargybiniais. Mes galėtume ir žemdirbius apvilkti prašmatniais drabužiais, apkarstyti auksu ir leisti jiems dirbti žemę tik savo malonumui; o puodžiai tegul patogiai įsitaiso prie židinio, geria vyną ir puotauja, pasidėję šalia žiestuvą ir dirbdami savo darbą tik tada, kai užeina noras. Panašiai ir visus kitus galėtume padaryti laimingus, kad klestėtų visa valstybė. Bet neįkalbinėk mūsų, nes, jeigu tavęs paklausytume, žemdirbys jau nebebūtų žemdirbiu, puodžius puodžiumi ir apskritai nė vienas iš valstybę sudarančių žmonių nebebūtų tuo, kas jis yra. Beje, dėl kitų dar būtų ne tokia didelė bėda. Juk jeigu batsiuviai pasidarytų niekam tikę, pagestų ir dėtųsi esą ne tuo, kas jie yra iš tikrųjų, valstybei nebūtų jokios bėdos. Bet jeigu įstatymų ir valstybės sargybiniai tik atrodys esą tokie, tai pamatysi, kad jie pražudys visą valstybę ir tik jie vieni turės progą gerai įsitaisyti ir klestėti. Jei mes sargybinius padarysime tikrais sargybiniais, tai jie jokiu būdu nekenks valstybei. O tas, kuris kalba apie kažkokius žemdirbius, tarsi jie būtų ne valstybės nariai, o tik dykaduoniai ir laimingi visaliaudinių puotų dalyviai, tas, matyt, turi galvoje ne valstybę, o kažką kita. Taigi reikia nuspręsti, ar mums rūpi pačių sargybinių didžiausia gerovė, ar visos valstybės gerovė, Sargybiniai ir jų padėjėjai turi padėti šitai pasiekti, ir jiems, o ir visiems kitiems, reikia įteigti, kad jie turi puikiai išmanyti savo darbą. Žodžiu, gerai tvarkomoje ir klestinčioje mūsų valstybėje kiekvienam luomui turi tekti sava dalis, atitinkanti jo prigimtines savybes.

II.— Man atrodo, tu gerai kalbi.

— Na, o ar atrodys tau teisinga tai, ką aš pasakysiu apie su tuo labai susijusius dalykus?

— Kas gi?

— Ar tik ne šitai pagadina visus kitus amatininkus, ir jie pasidaro niekam tikę?

— Ką tu turi galvoje?

— Turtą ir neturtą.

— Kaip tai suprasti?

— Štai kaip. Ar tau atrodo, kad praturtėjęs puodžius norės rūpintis savo amatu?

— Nė kiek, — atsakė Adimantas.

— Ar jis nesidarys vis tingesnis ir nerūpestingesnis?

— Tikrai.

— Taigi jis taps blogesniu puodžiumi.

— Teisybė.

— O jeigu dėl neturto jis neįstengs įsigyti įrankių ir kitų amatui reikalingų dalykų, tai ar jo gaminiai riebus prastesni? Ar jis ne blogiau išmokys amato savo sūnus ir kitus mokinius?

— Taip ir bus.

— Taigi ir dėl neturto, ir dėl turto tampa prastesni ir patys amatininkai, ir jų gaminiai.

— Atrodo, kad taip.

— Vadinasi, suradome dar kai ką, ko visokiais būdais reikia saugotis, — sargybiniai turi žiūrėti, kad tie dalykai nepastebimai neprasiskverbtų į valstybę.

— Kokie dalykai?

— Turtas ir neturtas: vienas iš jų gimdo ištižimą, tinginystę ir naujovių troškimą, o kitas, be naujovių troškimo, dar ir niekšiškumą ir piktadarybes.

— Visai teisingai, — sutiko Adimantas. — Bet, Sokratai, pagalvok ir apie štai ką: kaip mūsų valstybė galės kariauti, jei neturės pinigų, ypač jei teks susiremti su galinga ir turtinga valstybe?

— Aišku, — atsakiau, — kad prieš vieną tokią valstybę bus sunkiau kariauti, o prieš dvi — lengviau.

— Kaip čia išeina?

— Pirmiausia dėl to, kad, jeigu jau prisieis kariauti, tai mūsų vyrai, prityrę kariai, kausis su turtingais žmonėmis.

— Žinoma.

— Tai ką, Adimantai? — tariau. — Ar tau neatrodo, kad vienas kumštininkas, būdamas gerai išsimankštinęs, lengvai galės kovoti su dviem nesimankštinusiais turtingais ir nutukusiais žmonėmis?

— Iš karto su abiem būtų sunkoka, — atsakė Adimantas.

— O jeigu jis truputį pabėgėtų atgal, o paskui atsisukęs smogtų pirmajam, kuris prie jo prisiartins? Jeigu jis dažniau pavartotų šį būdą, ir dar saulei kepinant? Ar toks karys neįveiks net ir daugiau kaip dviejų tokių priešininkų?

— Tikrai, čia nebūtų nieko nuostabaus.

— Negi tu manai, kad turtingieji yra vikresni ir labiau prityrę kumščiuotis negu kariauti?

— Nemanau, — atsakė Adimantas.

— Vadinasi, mūsų kariai lengvai galės kautis su dukart ir net triskart gausesniu priešu.

— Sutinku. Man atrodo, kad tu teisingai kalbi.

— Na, o jeigu, nusiuntę pasiuntinius į kitą valstybę, jie pasakytų teisybę: „Mes neturime nei aukso, nei sidabro, nes mums tai uždrausta, bet jums juk neuždrausta. Todėl, jei kartu su mumis kariausite, galėsite pasiimti visas priešų gėrybes“, ar tu manai, kad, šitai išgirdę, šie verčiau pasirinks kovoti su stipriais ir liesais šunimis, negu kartu su jais kovoti prieš riebias ir minkštakūnes avis?

— Nemanau, kad šitaip pasirinktų. Bet jeigu į vieną valstybę suplauktų ir kitų turtai, tai kažin, ar nebūtų pavojaus neturtingai valstybei?

— Tu esi laimingas, — tariau, — jei manai, jog galima ir kitas valstybes vadinti valstybėmis, o ne tik tą, kurią mes kuriame.

— Kodėl?

— Kitas valstybes, — tariau, — reikia vadinti ilgesniu vardu, nes kiekvienoje iš jų yra daug valstybių, kaip tame vaikų žaidime121 . Šiaip ar taip, jose yra dvi viena kitai priešiškos valstybės: viena vargšų, kita — turtingųjų, o kiekvienoje iš šių dviejų — vėl daug valstybių. Jei į tas valstybes žiūrėsi kaip į vieningą valstybę, pralaimėsi, o jei žiūrėsi į jas kaip į daug valstybių ir vieniems atiduosi kitų turtus ir galybę ir net juos pačius perkelsi iš vienos grupės į kitą, visada turėsi daug sąjungininkų, o priešų — mažai! Kol mūsų valstybė bus gerai tvarkoma — taip, kaip mes nutarėme, — ji bus labai galinga; aš kalbu ne apie tariamą, bet apie tikrąją galią, net jeigu valstybę gintų tik tūkstantis karių. Vargu ar tarp graikų ar barbarų tu rasi nors vieną valstybę, kuri būtų didelė šia prasme, tuo tarpu tariamai didelių — daugybė, ir jos keliskart didesnės už mūsiškę. Ar ne taip?

— Prisiekiu Dzeusu, taip, — atsakė Adimantas.

III.— Kaip tik šitai mūsų valdovai ir laikytų ta riba, iki kurios reikia plėsti kuriamą valstybę; pagal ją jie nustatys teritorijos dydį ir nesikėsins į kitas žemes.

— Apie kokią ribą tu kalbi? — paklausė Adimantas.

— Mano manymu, štai apie kokią: valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau.