Платон - Valstybė

— Nė kiek, — tarė Glaukonas. — Man atrodo, kad tokios nuomonės apie šiuos dalykus, kuri, nors ir yra teisinga, bet susidarė ne auklėjimo dėka, kaip, pavyzdžiui, gyvulių ar vergų nuomonė, tu nelaikai patvaria ir vadini ją ne narsumu, o kaip nors kitaip.

— Tikra teisybė.

— Taigi aš sutinku su tavo narsumo apibrėžimu.

— Sutik ir su tuo, — tariau, — kad narsumas yra pilietinė dorybė. Jei norėsi, kada nors kitą kartą galėsime ją aptarti smulkiau. Juk dabar mes norime išsiaiškinti, kas yra teisingumas, o ne narsumas. Apie narsumą, manau, jau užteks.

— Gerai sakai, — sutiko Glaukonas.

VIII.— Mums dar liko aptarti dvi mūsų valstybės ypatybes — nuosaikumą ir teisingumą, dėl kurio ir vyksta šis pokalbis.

— Teisingai.

— Kokiu būdu mes galėtume iškart surasti teisingumą, kad nebereikėtų terliotis su nuosaikumu?

— Nežinau, bet aš nenorėčiau išsiaiškinti, kas yra teisingumas, kol neaptarėme nuosaikumo. Jei nori padaryti man malonumą, pirmiau aptark jį.

— Noriu ir, man rodos, netgi privalau.

— Tai pradėk.

— Taip ir padarysiu, — pasakiau. — Nuosaikumas, mūsų požiūriu, labiau panašus į sąskambį ir harmoniją negu kitos ypatybės.

— Kaip šitai suprasti?

— Nuosaikumas, — tariau, — yra tam tikra tvarka; tai malonumų ir geismų valdymas — juk taip tvirtina, sakydami, kad reikia „įveikti save“, tik nežinau, kaip. Ir apie daug ką kita sakome, kad tai — nuosaikumo žymės. Ar ne?

— Taip, — pritarė Glaukonas.

— Ar ne juokinga sakyti „įveikti save“? Išeina, kad žmogus turi įveikti tą, kuris aiškiausiai nuolaidžiauja sau; vadinasi, tas, kuris nuolaidžiauja, ir bus tas, kuris turi įveikti: juk kalbama apie tą patį žmogų.

— Teisybė.

— Bet man atrodo, — tariau, — kad šiais žodžiais norima pasakyti, jog žmogaus sieloje yra dvi dalys — viena geresnė, kita blogesnė. Kai savo prigimtimi geresnė dalis pažaboja blogesniąją, tada sakoma, kad žmogus „įveikia save“, — tai yra pagyrimas; kai dėl blogo auklėjimo arba dėl bendravimo su blogais žmonėmis nugali blogesnio ji dalis, tada priekaištaujama, barama ir sakoma, kad žmogus „nusileidžia sau“ ir nesivaldo.

— Paprastai taip ir sakoma.

— Dabar pažiūrėk į mūsų naująją valstybę: joje rasi vieną iš tų dviejų atvejų; tu teisingai pavadinsi ją įveikusia save, nes tai, kieno geresnioji dalis valdo blogesniąją, turi būti vadinama nuosaikiu ir įveikusiu save.

— Žiūriu ir matau, kad tu sakai tiesą.

— Vis dėlto tu rasi joje ir daugybę visokių troškimu, malonumų ir kančių, ypač tarp vaikų, moterų, vergų ir daugybės vadinamųjų laisvų žmonių, kurie mažai verti.

— Be abejo.

— O paprastus ir nuosaikius troškimus, kuriems vadovauja protas ir teisinga nuomonė, turės tik nedaugelis žmonių, kurie iš prigimties yra geri ir geriausiai išauklėti.

— Teisybė.

— Ar nematai, kad ir mūsų valstybėje taip yra — daugumos žemus troškimus valdo nedaugelio dorų žmonių protingi troškimai.

— Matau.

IX.— Taigi, jeigu jau pavadinti kokią nors valstybę įveikusia ir malonumus, ir troškimus, ir pačią save, tai tik mūsų valstybę.

— Teisingai kalbi, — pritarė Glaukonas.

— O ar dėl viso to negalėtume pavadinti jos ir nuosaikia?

— Puikiausiai!

— Ir jeigu kokioje nors valstybėje valdovai ir pavaldiniai yra tos pačios nuomonės, kas turi valdyti, tai tik mūsų valstybėje. Ar tau taip neatrodo?

— Sutinku.

— O jeigu taip, tai kuriems iš jų, tavo nuomone, būdingas nuosaikumas — valdovams ar pavaldiniams?

— Ir vieniems, ir kitiems.

— Matai, — tariau, — vadinasi, mes teisingai nuspėjome, kad nuosaikumas primena harmoniją.

— Kodėl?

— Narsumas ir išmintis, glūdėdami tik kurioje nors vienoje valstybės dalyje, visą valstybę padaro narsią arba išmintingą, o nuosaikumas pasireiškia kitaip: jis viską derina pagal save ir sukuria tobulą visų piliečių santaiką — vis tiek, ar jie būtų silpni, ar stiprūs, ar vidutinio stiprumo, ar, jei nori, pasižymintys protu arba kūno jėga, arba gausumu, arba turtais, arba kitais dalykais. Todėl pagrįstai galėtume sakyti, kad ši darna ir yra nuosaikumas, kitaip sakant, geresniosios ir blogesniosios dalių natūrali dermė tuo atžvilgiu, kuri iš jų turi vyrauti ir valstybėje, ir kiekviename paskirame žmoguje.

— Ir man taip atrodo.

— Gerai, — tariau. — Tris valstybės ypatybes jau apžvelgėme. Dar liko ketvirtoji ypatybė, kurios dėka valstybė susyja su dorybe. Aišku, jog tai yra teisingumas.

— Aišku.

— Dabar, Glaukonai, mes turime tarsi medžiotojai apstoti šį tankumyną ir žiūrėti, kad teisingumas neištrūktų ir nepaspruktų nuo mūsų. Juk aišku, kad jis slepiasi kur nors čia. Gerai žiūrėk, gal tu pirmas jį pamatysi ir man parodysi.

— O, kad aš galėčiau jį pamatyti! Bet aš tam reikalui nelabai tinku: būsiu patenkintas, jei galėsiu sekti paskui tave ir pamatyti, kai tu jį man parodysi.

— Na, tai pasimelsk dievams ir sek paskui mane!

— Taip ir padarysiu. Tik tu eik pirmas.

— Čia iš tikrųjų neįžengiamas tankumynas, aplinkui tamsu, nieko negali įžiūrėti. Bet vis tiek reikia eiti.

— Reikia.

Aš pažiūrėjęs tariau:

— Žiūrėk, Glaukonai! Man rodos, užtikome jo pėdsakus. Dabar jis iš mūsų neištrūks.

— Gera žinia! — pasakė Glaukonas.

— Na ir žiopliai mudu!

— Kodėl?

Ogi, mano mielas, jis jau seniai painiojasi mums po kojomis, o mes vis nematėme! Tai bent žiopliai! Kaip kartais žmogus ieško to, ką turi rankoje, taip ir mes žiūrėjome ne į jį, o dairėmės tolyn. Todėl ir nepastebėjome.

— Kaip čia išeina?

— Štai kaip, — tariau. — Man atrodo, mes nepastebėjome, kad jau seniai tam tikra prasme kalbame apie teisingumą!

— Per ilga tavo įžanga. Aš nekantrauju išgirsti apie teisingumą.

X.— Na, tai klausyk, — tariau, — ar aš teisingai kalbėsiu. Kai kūrėme valstybę, jau iš pat pradžių nustatėme vieną pareigą. O toji pareiga ir yra teisingumas arba kokia nors jo atmaina. Jei prisimeni, mes nustatėme ir daug kartų kartojome, kad kiekvienas pilietis privalo dirbti kurį nors vieną visuomenei reikalingą darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka.

— Iš tikrųjų taip sakėme.

— O kad dirbti savo darbą ir nesikišti į kitus kaip tik ir yra teisingumas, tai mes iš daug ko esame girdėję ir net patys esame tai sakę.

— Esame sakę.

— Taigi, mano mielas, kiekvienam dirbti savo darbą, matyt, ir bus teisingumas. Ar žinai, iš ko aš taip sprendžiu?

— Nežinau, — atsakė Glaukonas. — Pasakyk.

— Man atrodo, — tariau, — kad tai, kas liko, aptarus tris mūsų valstybės ypatybes — nuosaikumą, narsumą ir išmintingumą, — suteikia joms galimybę atsirasti ir išlikti. Bet juk sakėme, kad tai, kas liks, suradus šias tris ypatybes, ir bus teisingumas.

— Be abejo.

— Bet jeigu reikėtų nuspręsti, kuri iš šių ypatybių valstybę labiausiai daro tobulą, būtų sunku pasakyti, ar tai bus valdančiųjų ir pavaldinių nuomonių sutapimas, ar įstatymus atitinkanti karių nuomonė apie tai, kas pavojinga, o kas — ne, ir jos išsaugojimas, ar valdovų protingumas ir budrumas, o gal toji ypatybė, kuri yra būdinga ir vaikams, ir moterims, ir vergams, ir laisviems žmonėms, ir amatininkams, ir valdantiesiems, ir pavaldiniams, — tai, kad kiekvienas dirba savo darbą, nesigriebdamas jokių pašalinių darbų.

— Būtų sunku šitai nuspręsti, — pritarė Glaukonas.