Платон - Valstybė

— Ir aš pats apie tai girdėjau, — pasakė Glaukonas.

— Šis pasakojimas rodo, kad kartais įniršis kovoja su geismais, vadinasi, skiriasi nuo jų.

— Iš tikrųjų.

XV.— Juk ir šiaip dažnai matome, — tariau, — kaip geismai įveikia žmogų prieš proto nusistatymą: jis plūsta save, niršta ant tų jame įsikūrusių prievartautojų; kovojant tiems dviem pradams, pyktis tampa proto sąjungininku. Bet kad pyktis eitų išvien su troškimais prieš protą, kai šis draudžia, to, manau, nesi pastebėjęs nei savyje, nei kituose.

— Prisiekiu Dzeusu, niekada nesu pastebėjęs.

— Kai žmogus jaučiasi pasielgęs neteisingai, tada, kuo jis kilnesnis, tuo mažiau sugeba pykti, jei nuskriaustasis pasmerkia jį kęsti badą, šaltį ir kitas panašias kančias, nes mano, jog tasai elgiasi teisingai, ir, kaip jau sakiau, jo pyktis atsisako prieš jį sukilti.

— Teisybė.

— O jeigu žmogus jaučiasi nuskriaustas, jis virte verda, pyksta ir tampa sąjungininku to, kas jam atrodo teisinga, — dėl to jis yra pasirengęs iškęsti badą, šaltį ir kitas panašias kančias, kad tik nugalėtų; jis neatsižada savo kilnių siekių — arba pasiekti savo, arba numirti, — nebent jį nuramintų protas, panašiai kaip piemuo pašaukęs nutildo šunį.

— Tavo palyginimas labai vykęs, — pagyrė Glaukonas. — Juk mūsų valstybėje sargybiniai turi būti tarsi sarginiai šunys, o valdovai — tarsi piemenys.

— Puikiai supratai mano mintį, — tariau. — Bet atkreipk dėmėsi dar štai į ką.

— Į ką?

— Kad dėl įniršio išėjo priešingai, negu mums iš pradžių atrodė. Anksčiau mes jį siejome su geidžiančiuoju pradu, o dabar jau manome visai kitaip, nes kai žmogaus sieloje vyksta kova, įniršis eina išvien su protu.

— Teisingai.

— Tai ar jis skiriasi nuo protingojo prado, ar yra tik tam tikra jo rūšis, ir sielai būdingos tik dvi rūšys pradų: protingasis ir geidžiantysis? O gal panašiai kaip valstybėje yra trys luomai — verslininkų, sargybinių ir sprendžiančių jų, — taip ir sieloje yra trečiasis pradas— aistringasis. Jei jo nesugadina blogas auklėjimas, jis būna protingojo prado padėjėjas.

— Tikrai įniršis yra trečiasis pradas.

— Taip, jeigu paaiškės, kad jis skiriasi nuo protingojo prado.

— Tuo visai nesunku įsitikinti. Tai galima pastebėti jau vaikuose: iš pat kūdikystės jie nuolat pyksta, bet proto, man rodos, daugelis iš jų visai neturi, o dauguma įgauna jo tik labai vėlai.

— Prisiekiu Dzeusu, tu čia gerai pasakei. Ir gyvulius stebint galima įsitikinti, kad tikrai yra taip, kaip tu sakai. Be to, šitai liudija ir Homero eilutės, kurias jau anksčiau citavome:

Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip:

„Reikia ištverti, širdie!“129

Šičia Homeras aiškiai pavaizdavo, kaip vienas iš dvieili skirtingų pradų priekaištauja kitam — pradas, suvokiantis, kas geriau, o kas blogiau, bara neprotingą, aistringąjį pradą.

— Tu labai teisingai kalbi.

XVI.— Vargais negalais išsiaiškinome, kad valstybėje ir kiekvieno paskiro žmogaus sieloje yra tie patys pradai ir jų yra tiek pat.

— Tai tiesa.

— Vadinasi, jeigu valstybė yra išmintinga, tai būtinai turi būti išmintingas ir paskiras žmogus, ir tuo pačiu atžvilgiu.

— Be abejo.

— Kur ir kaip pasireiškia paskiro žmogaus narsumas, ten pat ir lygiai taip pat bus narsi ir valstybė. Ir visos kitos dorybės yra vienodai būdingos abiem — ir paskiram žmogui, ir valstybei.

— Būtina, kad taip būtų.

— Aš manau, Glaukonai, kad mes pripažinsime ir lai, jog paskiro žmogaus teisingumas pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir valstybės.

— Šitai taip pat būtina.

— Bet turbūt dar neužmiršome, kad valstybė yra teisinga tada, kai kiekvienas iš trijų luomų dirba savo darbą.

— Atrodo, kad neužmiršome.

— Todėl reikia įsiminti, kad ir kiekvienas iš mūsų bus teisingas ir atliks savo darbą tada, kai kiekvienas iš mumyse esančių pradų atliks savąjį.

— Šitai reikia gerai įsiminti, — patvirtino Glaukonas.

— Taigi protui pritinka valdyti, nes jis yra išmintingas ir rūpinasi visa siela, o įniršis turi paklusti jam ir būti jo padėjėjas.

— Žinoma.

— Ir, kaip jau sakėme, dailiųjų menų ir gimnastikos derinys padės pasiekti šių pradų harmoniją — protą jis padarys veržlesnį ir maitins jį gražiomis kalbomis ir pamokymais, o įniršį susilpnins, sušvelnins žodžiais ir nuramins harmonija ir ritmu.

— Tikra teisybė.

— Abu šie pradai, šitaip išauklėti, išlavinti ir gerai suvokę savo paskirtį, valdys geidžiantį jį, kuris sudaro didžiausią sielos dalį ir iš prigimties yra nepasotinamas turtų. Reikia žiūrėti, kad, persisotinęs vadinamaisiais kūno malonumais ir sustiprėjęs, jisai neatsisakytų atlikti savo paskirtį ir neužsimanytų pavergti ir valdyti tai, kas jam svetima, ir nesugriautų visų pradų veiklos.

— Be abejo.

— Abu pradai, — tariau, — puikiai saugotų ir sielą, ir kūną nuo išorės priešų: vienas iš jų — patarimais, o kitas — gindamas ginklu; jis paklus valdančiajam pradui ir narsiai vykdys jo nutarimus.

— Taip.

— Aš manau, kiekvieną paskirą žmogų vadinsime tiek narsiu, kiek jo įniršis ir skausme, ir malonumuose laikosi proto nurodymų dėl to, kas pavojinga, o kas ne.

— Teisingai.

— O išmintingu — tik dėl tos mažos dalies, kuri kiekviename viešpatauja ir duoda tuos nurodymus, nes ji žino, kas naudinga ir kiekvienam paskiram pradui, ir šių trijų pradų visumai.

— Be abejo.

— Na, o nuosaikiu jį pavadinsime dėl tų pradų draugystės ir santarvės, kai ir valdantysis, ir abu jam paklūstantys pradai sutaria, jog protingasis pradas turi valdyti ir negalima prieš jį sukilti. Ar ne?

— Tai ir yra ir valstybės, ir paskiro žmogaus nuosaikumas.

— Bet juk kaip tik dėl to ir kaip tik tokiu būdu, kaip jau ne kartą sakėme, žmogus bus ir teisingas.

— Be abejo.

— Na, ar dar liko bent mažiausias įtarimas, kad teisingumas gali pasirodyti esąs kažkas kita, o ne tai, ką mes pripažinome esant valstybės teisingumu?

— Man atrodo, ne, — atsakė Glaukonas.

— Jeigu mūsų sieloje dar yra kokia nors abejonė, jus galime visiškai ją išsklaidyti, pateikdami pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo.

— Kokių?

— Jeigu mums reikėtų susitarti dėl mūsų valstybės ir paskiro žmogaus, panašaus į ją savo prigimtimi ir panašiai išauklėto, galėtume pateikti štai tokį pavyzdi: ar galima manyti, kad toks žmogus pasisavintų jam patikėtą auksą ar sidabrą? Kas, tavo nuomone, pagalvotų, kad toks žmogus labiau galėtų tai padaryti negu tas, kuris ne toks, kaip jis?

— Niekas.

— Argi toks žmogus būtų tinkamas šventvagystėms, vagystėms, išdavystėms — tiek draugų, tiek valstybės?

— Aišku, netinkamas.

— Argi jis galėtų sulaužyti priesaikas ar kokius kitokius susitarimus?

— Negalėtų.

— Argi tokiam žmogui pritiktų svetimauti, nesirūpinti tėvais, negerbti dievų? Kam nori, tik ne jam!

— Tik jau ne jam, — pritarė Glaukonas.

— O viso to priežastis yra ta, kad kiekvienas jame esantis pradas atlieka savo darbą valdymo ir paklusimo atžvilgiu, ar ne?

— Taip, priežastis kaip tik ta.

— Taigi, ar dar gali abejoti, kad teisingumas yra ne kas nors kita, o toji jėga, kuri ir žmones, ir valstybes padaro kaip tik tokius, o ne kitokius?

— Prisiekiu Dzeusu, neabejoju.

XVII.— Taigi visiškai išsipildė mūsų sapnas — tai, ką mes tik numanėme: kai tik pradėjome kurti valstybę, iškart, kažkokio dievo vedami, suradome teisingumo pradą ir pavyzdį.