Платон - Valstybė

— Tikrai išsipildė.

— Vadinasi, Glaukonai, mūsų tvirtinimas, kad tam, kuris pagal prigimtinius sugebėjimus tinka būti batsiuviu, yra teisinga siūti batus ir neužsiimti niekuo kitu, o tas, kuris tinka būti dailide, tegul dailidžiauja ir kiti amatininkai tegul dirba tik savo darbą, buvo tam tikras teisingumo atvaizdas, todėl jis ir padėjo mums.

— Atrodo, kad taip.

— Teisingumas iš tikrųjų yra kažkas panašaus, tik ne žmogaus išorinių veiksmų, o vidinio poveikio sau pačiam ir savo sugebėjimams prasme. Toks žmogus nė vienam iš jo sieloje glūdinčių pradų neleis atlikti svetimo darbo ar kištis į kito sritį — priešingai, jis įves savo viduje tikrą tvarką, sudrausmins ir valdys save, bus pats sau draugas; jis suderins tris savo sielos pradus kaip tris pagrindinius dermės tonus — aukščiausiąjį, žemiausiąjį ir vidurinį — ir visus galimus tarpinius tonus; visa tai jis susies ir iš daugialypio save padarys vieningą, nuosaikų ir harmoningą. Tokie yra ir jo veiksmai, nesvarbu, ar jie susiję su turto įsigijimu, ar su kūno priežiūra, ar su valstybės reikalų sprendimu, ar su asmeniniais sandėriais. Visur jis laiko ir vadina teisinga ir gražia tokią veiklą, kuri padeda sukurti ir išsaugoti šitokią sielos būseną, o išmintimi— mokėjimą vadovauti tokiai veiklai; neteisinga jis laiko tokią veiklą, kuri pažeidžia šią būseną, o nemokšiškumu — nuomonę, kuri jai vadovauja.

— Tu, Sokratai, visai teisus.

— Tai štai, — pasakiau. — Jeigu mes tvirtintume, kad apibūdinome teisingą žmogų ir teisingą valstybę bei vieno ir kito iš jų teisingumą, negalėtum pasakyti, jog labai klystame.

— Prisiekiu Dzeusu, negalėtum.

— Tai patvirtinsime šitai?

— Patvirtinsime.

XVIII.— Apie tai pakaks, — tariau. — Dabar, manau, reikia aptarti neteisingumą.

— Teisingai.

— Ar tai nebus šių trijų pradų nesantaika, trukdymas vienas kitam, kišimasis į svetimus reikalus, vieno kurio prado sukilimas prieš visą sielą, siekiant viešpatauti joje, nors jo prigimtis tokia, — kad jam dera vergauti viešpataujančiam pradui? Aš manau, šitai ir tvirtinsime apie neteisingumą: jis yra įvairių sielos dalių sumišimas ir klaidžiojimas, nesivaldymas, bailumas, nemokšiškumas — žodžiu, visokiausias blogis.

— Tai vis viena ir tas pat.

— Dabar jau aišku, — tariau, — kokie poelgiai yra teisingi, o kokie neteisingi, nes žinome, kas yra teisingumas ir kas — neteisingumas.

— Argi žinome?

— Teisingumas ir neteisingumas niekuo nesiskiria nuo sveikų ir ligas sukeliančių pradų, tik šie glūdi kūne, o anie — sieloje.

— Kokiu būdu?

— Sveikas pradas sąlygoja sveikatą, o ligas sukeliantis — ligą.

— Taip.

— Panašiai teisingi veiksmai skatina teisingumą, o neteisingi — neteisingumą.

— Be abejo.

— Suteikti sveikatą — tai sukurti tokius santykius tarp kūno pradų, kai valdo tas, kuriam pagal prigimtį dera valdyti, o sukelti ligą — tai sudaryti tokius santykius, kai valdoma arba paklūstama priešingai prigimčiai.

— Teisingai.

— Vadinasi, ir įdiegti sielai teisingumą — tai nustatyti prigimtimi paremtus pradų pavaldumo santykius, o įdiegti neteisingumą — tai nustatyti vieno kurio prado viešpatavimą kitiems arba vieno prado paklusnumą kitam priešingai prigimčiai.

— Tikra teisybė.

— Taigi dorybė, atrodo, yra tam tikra sveikata, grožis ir sielos palaima, o nedorybė — liga, bjaurumas ir silpnumas.

— Iš tikrųjų taip.

— Ar geri įpročiai neskatina dorybės, o blogi — nedorybės?

— Neišvengiamai.

XIX.— Atrodo, mums dar liko išsiaiškinti, ar naudinga teisingai elgtis, turėti gerų įpročių ir būti teisingam, nesvarbu, ar kas mato tai, ar ne, ir daryti nusikaltimus, būti neteisingam, nors ir negrėstų bausmė.

— Bet, Sokratai, man atrodo, kad dabar būtų juokinga šitai aiškintis: jeigu, pažeidus kūno prigimtį, gyvenimas žmogui pasidaro nepakenčiamas, net jei jis iki soties turėtų visokiausių valgių, gėrimų, turtų ir neribotą valdžią, tai koks bus jo gyvenimas, jeigu sudarkyta ir pažeista prigimtis to, kuo mes gyvename, jeigu žmogus daro ką tik panori, išskyrus tai, kas galėtų padėti jam išsivaduoti iš nedorybės ir neteisingumo ir įgyti teisingumą ir dorybę? Juk mes gerai išsiaiškinome, kas yra ir viena, ir kita.

— Iš tikrųjų šitai būtų juokinga. Bet vis dėlto, kadangi mes jau pasiekėme tokį tašką, iš kurio aiškiausiai matyti, jog yra kaip tik taip, negalime trauktis.

— Prisiekiu Dzeusu, trauktis — blogiau už viską.

— Na, tai eikš šen, — tariau, — pažiūrėk, kiek yra nedorybės rūšių, — tai verta pamatyti.

— Ateinu, o tu tęsk.

— Iš tikrųjų, žiūrint iš čia tarsi iš stebėjimo bokšto, į kurį užkopėme svarstydami, man atrodo, kad yra tik viena dorybės rūšis, o nedorybės rūšių — nesuskaičiuojama daugybė; keturias iš jų verta paminėti.

— Apie ką tu kalbi? — paklausė Glaukonas.

— Kiek yra valstybės santvarkos rūšių, tiek, atrodo, yra ir sielos rūšių.

— O kiek jų yra?

— Penkios valstybės santvarkos rūšys, — atsakiau, — ir penkios sielos rūšys.

— Sakyk, kokios?

— Viena iš santvarkos rūšių yra ta, kurią ką tik aptarėme; pavadinti ją galima dvejopai: kai tarp valdančiųjų iškyla vienas žmogus, šitai vadinama monarchija, o kai valdžią dalijasi keletas — aristokratija.

— Teisybę sakai, — tarė Glaukonas.

— Vis dėlto tai viena rūšis, — pasakiau, — nes ar bus daug valdovų, ar vienas, jie nepažeis svarbiausių įstatymų, jeigu remsis tuo auklėjimu ir išsilavinimu, kurį mes aptarėme.

— Be abejo, nepažeis.

PENKTOJI KNYGA

I.— Šitokią valstybę ir valdymo formą aš vadinu teisinga ir gera. Tokiu laikau ir ją atitinkantį paskirą žmogų. O jei šitokia valstybė yra teisinga, tai visos kitos yra blogos ir neteisingos. Jos ne tik blogai valdomos, bet ir piliečių sielos jose blogai ugdomos. Jų yra keturios rūšys.

— Kokios? — paklausė Glaukonas130.

Aš jau rengiausi iš eilės išvardyti jas pagal tai, kaip jos, mano nuomone, pereina viena į kitą, kai Polemarchas, sėdėjęs kiek tolėliau nuo Adimanto, ištiesė ranką, sugriebė jį už apsiausto ties petimi, prisitraukė prie savęs ir pasilenkęs pradėjo kažką sakyti jam į ausį. Mes išgirdome tik šiuos žodžius: “Ką darysime? Ar paliksime jį ramybėje?“

Adimantas atsakė jau garsiai:

— Jokiu būdu.

— Ko jūs neketinate palikti ramybėje? — paklausiau.

— Tavęs, — atsakė Adimantas.

— Manęs? Kodėl?

— Mums atrodo, — pasakė jis, — kad tu nenori vargintis ir vogčiomis praleidi ištisą pokalbio dalį — ir gana svarbią, kad tik tau nereikėtų aiškinti. O gal manai, kad mes užmiršome, kaip tu prabėgomis pasakei dėl moterų ir vaikų, jog draugų viskas bus bendra?

— Argi aš negerai pasakiau, Adimantai?

— Gerai, bet šitai, kaip ir kitus dalykus, reikia paaiškinti. Koks bus tas bendrumas? Juk gali būti visokių bendrumo rūšių. Taigi nesididžiuok ir pasakyk, apie kokį bendrumą tu kalbi. Mes jau seniai laukiame, kad tu pagaliau imsi kalbėti apie vaikų gimdymą, apie tai, kaip gimę jie bus auginami, ir apskritai apie tą, kaip tu sakei, moterų ir vaikų bendrumą. Mat mes manome, kad valstybės santvarkai turi didžiulę reikšmę, ar tai gerai tvarkoma, ar blogai. O tu, dar neišaiškinęs šio klausimo, jau pradėjai kalbėti apie kitą valstybės santvarką. Todėl mes ir nutarėme, kaip pats girdėjai, neleisti tau eiti toliau, kol neišaiškinsi visų šitų dalykų, kaip išaiškinai kitus.