Платон - Valstybė

— Aš irgi esu to nutarimo bendrininkas, — tarė Glaukonas.

— Be abejo. Žinok, Sokratai, kad mes visi taip nutarėme, — pasakė Trasimachas.

II.— Ką jūs darote? — sušukau. — Na ir prikibote prie manęs! Vėl pradedate ilgiausią pokalbį apie valstybės santvarką, tarsi viską pradėtume iš pradžių! Aš jau džiaugiausi, kad baigiau apie ją, maniau, jūs pasitenkinsite tuo, kas buvo pasakyta. Jūs nė neįtariate, kokį klausimų spiečių išjudinote savo pasiūlymu — aš tai numačiau, todėl ir praleidau tą klausimą, nenorėdamas jūsų nuvarginti.

— Tai ką, — pasakė Trasimachas, — ar tu manai, kad mes čia atėjome aukso žarstyti131, o ne kalbų pasiklausyti?

— Tik ne tokių ilgų, — atsakiau aš.

— Sokratai, — tarė Glaukonas, — protingi žmonės tokių kalbų gali klausytis visą gyvenimą. Bet dėl mūsų tu nesirūpink. Tik turėk kantrybės ir atsakyk į mūsų klausimą: išdėstyk, koks bus tas sargybinių moterų ir vaikų bendrumas. Kaip bus auginami vaikai nuo gimimo iki tol, kol pradės mokytis — šis laiko tarpas yra sunkiausias. Pamėgink parodyti, kaip visa tai turi vykti.

— Nelengva tai paaiškinti, mano mielas. Jums šitai sukels dar daugiau abejonių, negu tai, ką iki šiol svarstėme: Jūs nepatikėsite, kad tuos dalykus galima įgyvendinti, o jei ir sutiksite, kad galima, tai abejosite, ar tai pati geriausia išeitis. Todėl aš ir nesiryžau paliesti šių dalykų, kad pokalbis, mano mielas, neliktų vien tik gražiomis svajonėmis.

— Nebijok! Tavo klausytojai juk ne bukapročiai, jie patiklūs ir geranoriai.

— Tu, mielasai, turbūt šitai sakai, norėdamas mane padrąsinti?

— Taip, — atsakė Glaukonas.

— O tau išeina visai priešingai. Jei aš pasitikėčiau savimi ir būčiau tikras, kad žinau, ką sakau, tavo padrąsinimas labai tiktų: juk tas, kuris žino tiesą, protingiems ir draugiškai nusiteikusiems žmonėms drąsiai ir nedvejodamas kalba apie svarbiausius dalykus; bet kai žmogus abejoja ir ieško, kaip aš dabar, kalbėti baisu ir pavojinga — ne dėl to, kad bijočiau sukelti klausytojų juoką (tai būtų vaikiška), bet dėl to, kad, pats nuklydęs nuo tiesos, ir savo draugus suklaidinčiau dėl tokių dalykų, dėl kurių klysti yra pavojinga. Todėl, Glaukonai, aš maldauju Adrastėją132, kad neįsigeistų dėl to, ką kalbėsiu. Aš manau, kad netyčia nužudyti žmogų yra mažesnis nusikaltimas, negu apgauti jį grožio, gėrio ir teisėtumo dalykuose. Tokiais dalykais verčiau rizikuoti priešų, o ne draugų tarpe. Todėl geriau nedrąsink manęs!

— Na, Sokratai, — tarė Glaukonas, — jei dėl tavo aiškinimo pakliūsime į kokią bėdą, mes dovanosime tau kaltę, kaip daroma žmogžudystės atveju, — paskelbsime, kad esi apsivalęs nuo nusikaltimų, ir sakysime, kad tu mūsų neapgavai. Taigi drąsiai kalbėk!

— Gerai, — tariau, — Bet švarus yra tik tas, kuriam atleista kaltė, — juk taip skelbia įstatymas. Vadinasi, taip turi būti ir mano atveju.

— Be abejo, tik tu kalbėk!

— Dabar vėl reikia pradėti iš pradžių; verčiau jau būtume iškart viską iš eilės aptarę. Turbūt geriausia bus padaryti štai kaip: dabar, kai jau visiškai išsiaiškinome vyrų vaidmenį, reikia aptarti ir moterų vaidmenį, juo labiau, kad ir tu ragini mane taip daryti.

III.Geros prigimties ir išauklėtiems taip, kaip mes nutarėme, žmonėms, mano nuomone, nėra geresnio būdo pasirūpinti žmoną ir vaikų ir su jais elgtis, kaip tas kelias, kuriuo mes iš pat pradžių pradėjome eiti. Bandą saugančiais sargybiniais mes nusprendėme padaryti vyrus.

— Taip.

— Taigi eikime toliau tuo pačiu keliu, suteikime moterims tokią pačią prigimtį ir auklėjimą, kaip ir vyrams, ir pažiūrėkime, ar taip bus gerai, ar ne.

— Kaipgi? — paklausė Glaukonas.

— Štai kaip. Ar mes manome, kad sarginės kalės turi saugoti kaimenes kartu su šunimis, kartu su jais medžioti ir daryti visa kita, ar jos netinka tam, nes veda ir augina šuniukus ir, vadinasi, turi nesitraukti nuo namų, o kaimenių priežiūra reikia rūpintis šunims?

— Jos viską turi daryti kartu, tik, žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad jos yra silpnesnės už šunis.

— Ar galima reikalauti, kad kokie nors gyvi padarai atliktų tą patį darbą, jeigu jie nevienodai auginami ir auklėjami?

— Negalima.

— Taigi, jei moterims pavesime tuos pačius darbus, kaip ir vyrams, tai jas reikės lygiai taip pat mokyti.

— Taip.

— Vyrus mokėme dailiųjų menų ir gimnastikos.

— Taigi ir moteris reikės mokyti tų dviejų menų, taip pat ir karo dalykų; ir naudosime jas lygiai taip pat, kaip vyrus.

— Taip jau išeina pagal tavo žodžius.

— Bet daugelis dalykų tikriausiai nesiderins su papročiais ir atrodys juokingi, jei mėginsime juos įgyvendinti.

— Be abejo.

— O kas tau atrodytų juokingiausia? — paklausiau. — Turbūt tai, kad moterys nuogos mankštinsis palestrose133 kartu su vyrais — ne tik jaunos, bet ir pagyvenusios, panašiai kaip seniai mankštinasi gimnazijose134: nors jų veidas raukšlėtas ir išvaizda nemaloni, jie vis dėlto noriai mankštinasi.

— Prisiekiu Dzeusu, šitai tikrai atrodytų juokingai— bent jau pagal dabartinius papročius, — atsakė Glaukonas.

— Jeigu jau pradėjome kalbėti, — tariau, — nesibijokime šaipūnų pajuokų, kad ir ką jie sakytų apie šitokį pasikeitimą — apie moterų mokymą gimnastikos ir dailiųjų menų, o ypač valdyti ginklą ir jodinėti.

— Teisybę sakai.

— Kadangi jau pradėjome kalbėti, reikia išpeikti dabartinio papročio griežtumą ir paprašyti šaipūnų susilaikyti nuo pašaipų ir prisiminti, kad dar visai neseniai graikai, panašiai kaip ligi šiolei dauguma barbarų, laikė gėdingu ir juokingu dalyku pasirodyti vyrui nuogam ir, kai kretiečiai pirmieji pradėjo mankštintis135, o paskui ir lakedemoniečiai, tų laikų šaipūnai irgi galėjo iš to pasijuokti. Ar ne taip?

— Taip.

— Bet kai žmonės patyrė, kad patogiau mankštintis išsirengus, negu prisidengus visą kūną, akims šitai paliovė atrodyti juokinga, nes protas įtikinėjo, kad šitaip kur kas geriau. Tai parodė, kad tuščias yra tas žmogus, kuris juokingu dalyku laiko ne blogį, o ką nors kita; norėdamas ką nors išjuokti, jis tyčiojasi ne iš kvailumo ir blogio, o visai iš ko kito.

— Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.

IV.— Taigi pirmiausia mums reikėtų susitarti, ar galima tuos dalykus įgyvendinti, ar ne, o paskui išspręsti ginčytiną klausimą — juokais arba rimtai, kaip kam patinka, — ar žmonių giminės moteriškoji pusė gali dalyvauti visuose vyrų reikaluose, ar negali dalyvauti nė viename iš jų, o gal vienuose gali, o kituose — ne ir prie kurių priskirtume karo reikalus. Ar ne geriausia nuo to pradėti, kad sėkmingiausiai pasiektume savo tikslą?

— Žinoma.

— Jei sutinki, užuot ginčijęsi su kitais, mes ginčysimės patys su savimi, kad priešininkų teiginiai, mūsų puolami, neliktų be apsaugos — kad neapgultume neginamos tvirtovės.

— Mielu noru, — sutiko Glaukonas.

— Taigi jų vardu pasakysime: „Sokratai ir Glaukonai! Jums visai nereikia, kad kiti užginčytų jūsų teiginius. Juk, pradėję kurti valstybę, jūs sutarėte, kad kiekvienas turi dirbti tik vieną darbą, atitinkantį jo prigimtį“.

— Aš manau, sutarėme — kaipgi kitaip?

— „O ar galima paneigti, kad moteris iš prigimties labai skiriasi nuo vyro?“

— Kurgi nesiskirs!

— „Taigi, ar nereikia, kad kiekviena lytis dirbtų skirtingą darbą, atitinkantį jos prigimtį?“

— Be abejo.

— „Tai argi jūs neklystate, argi neprieštaraujate patys sau, tvirtindami, kad vyrai ir moterys turi dirbti tuos pačius darbus, nors jų prigimtis yra labai skirtinga?“ Ar turėsi ką jiems į tai atsakyti, keistuoli?