Платон - Valstybė

— Iš karto atsakyti būtų nelengva, bet aš tavęs paprašysiu, ir dabar prašau, kad tu atsakytum už mus ir išdėstytum visa tai, kas patvirtina mūsų teiginius.

— Kaip tik šitai ir daugelį panašių dalykų aš seniai numačiau, Glaukonai, todėl bijojau ir delsiau kalbėti apie įstatymą dėl to, kaip įsitaisyti žmoną bei vaikų ir juos auginti.

— Prisiekiu Dzeusu, atrodo, tai tikrai nelengvas dalykas!

— Nelengvas, — tariau. — Bet mat kaip yra: ar kas įkris į mažą tvenkinį, ar į didžiulę jūrą, vis tiek stengsis išplaukti.

— Be abejo.

— Todėl ir mums reikia plaukti ir pamėginti išsikapstyti iš šio svarstymo, tikintis, kad koks delfinas išneš mus ant nugaros arba išgelbės kitas koks stebuklas136.

— Reikia pamėginti.

— Na, tai žiūrėkime, — tariau, — ar nesurasime kokios išeities. Mes sutarėme, kad skirtingos prigimties žmonių užsiėmimai turi būti skirtingi ir kad vyro ir moters prigimtis yra skirtinga. O dabar mes staiga ėmėme tvirtinti, kad skirtingos prigimties žmonės gali dirbti tą patį darbą. Ar šitai mums prikiša?

— Kaip tik šitai.

— Didelė ginčijimosi meno galia, Glaukonai!

— Kodėl?

— Daugelis netgi nejučiom įsitraukia į ginčą ir tariasi samprotaują, nors iš tikrųjų ginčijasi, nes nesugeba analizuojamo dalyko suskirstyti į rūšis. Todėl jie kimba prie žodžių, stengiasi surasti prieštaravimą priešininko teiginyje ir, užuot svarstę, ima rungtyniauti ginčijimosi mene.

— Teisybė, daug kam taip atsitinka. Ar kartais ir mums čia nėra panašiai?

— Be abejo, — atsakiau. — Juk ir mes nejučiom pradėjome ginčytis dėl žodžių137.

— Kaip čia išeina?

— Mes narsiai gynėme teiginį, kad skirtingos prigimties žmonių užsiėmimai turi būti skirtingi, o ginčas kilo dėl žodžių — juk mes neišsiaiškinome, kas sudaro prigimtinių savybių rūšinį skirtumą ir panašumą ir su kuo susiję viena ir kita, kai skirtingos prigimties žmonėms paskyrėme skirtingus užsiėmimus, o panašios prigimties — tuos pačius.

— Iš tikrųjų šito mes neišsiaiškinome.

— Todėl, atrodo, mes galime užduoti sau tokį klausimą: ar nuplikusių ir plaukuotų žmonių prigimtinės savybės yra tokios pačios, ar priešingos? Jei sutarsime, kad priešingos, tada vėl paklausime: jeigu plikiai užsiima batsiuvio amatu, ar plaukuotieji gali juo užsiimti, ir, priešingai, jei plaukuotieji siuva batus, ar gali šitai daryti ir plikiai?

— Juokinga šito klausti, — tarė Glaukonas.

— Ar ne dėl to juokinga, kad tada, kai nustatėme vyrų ir moterų prigimties skirtingumą ir panašumą, nustatėme jį ne apskritai, o apsiribojome tik ta jų skirtingumo ir panašumo rūšimi, kuri susijusi su jų užsiėmimais. Pavyzdžiui, mes sakėme, kad ir gydytojas, ir tik gydytojo sielą turintis žmogus pasižymi tomis pačiomis prigimtinėmis savybėmis. Ar ne taip?

— Taip.

— Bet gydytoją ir dailidę laikėme skirtingos prigimties žmonėmis?

— Žinoma.

V.— Vadinasi, jeigu paaiškės, kad tarp vyriškos ir moteriškos lyčių yra skirtumas tikimo kuriam nors menui arba užsiėmimui atžvilgiu, sakysime, kad tokiu atveju šitai ir reikia pavesti vienai arba kitai lyčiai. Bet jei pasirodys, kad vyrai ir moterys skiriasi tik tuo, kad moterys gimdo, o vyrai apvaisina, tai sakysime, kad šitai neįrodo, jog vyrai ir moterys skiriasi tuo atžvilgiu, apie kurį mes kalbame. Priešingai, mes ir toliau manysime, kad ir sargybiniai, ir jų žmonos turi užsiimti tuo pačiu.

— Teisingai manysime, — tarė Glaukonas.

— Tada reikia paraginti mūsų priešininką paaiškinti mums, kokio meno ar užsiėmimo atžvilgiu — iš tų menų ir užsiėmimų, kurie susiję su valstybės tvarkymu, — vyro ir moters prigimtis yra skirtinga.

— Būtinai reikia!

— Tiesa, kaip tu neseniai sakei, taip ir kas nors kitas gali pasakyti, kad nelengva atsakyti iškart, bet pagalvojęs jis nesunkiai su tuo susidorosiąs.

— Galimas daiktas, kad taip ir pasakytų.

— Jei nori, paprašykime priešininko sekti mūsų samprotavimą. Gal mes įrodysime jam, kad su valstybės tvarkymu susijusių užsiėmimų atžvilgiu moterys niekuo nesiskiria.

— Sutinku.

— Tada pasakykime jam: „Atsakyk! Juk tu sakei, kad vienas žmogus yra gabus kuriam nors dalykui, o kitas — negabus; vienas greitai ką nors išmoksta, o kitas — sunkiai; vienas, truputį pasimokęs, būna labai išradingas, o kitas, ilgai mokęsis ir lavinęsis, neįsimena nė to, ko jį mokė; vieno kūnas gerai tarnauja dvasiai, o kito — trukdo. Ar ne taip tu suskirstei tuos, kurie iš prigimties gabūs kokiam nors dalykui, ir tuos, kurie negabūs?“

— Kiekvienas atsakys, kad taip.

— Ar žinai kokį žmonių užsiėmimą, kuriame vyriškoji lytis nepranoktų visais atžvilgiais moteriškosios? Negaiškime pasakodami, kad moterys audžia, kepa paplotėlius, verda viralą, — čia jos šį tą nutuokia! Todėl moterį labiausiai pajuokia, jei ji su tuo nesusidoroja.

— Teisybę sakai, — tarė Glaukonas, — kad beveik visuose dalykuose vyriškoji lytis pranoksta moteriškąją. Nors daugelis moterų įvairiais atžvilgiais yra pranašesnės už vyrus, bet apskritai yra taip, kaip tu sakai.

— Taigi, mielas drauge, negali būti, kad valstybės kūrėjai patikėtų kurį nors darbą moteriai tik todėl, kad ji moteris, arba vyrui — tik todėl, kad jis vyras. Gabumai yra paskirstyti lygiai abiem lytims, ir moteris iš prigimties tinka visoms pareigoms, kaip ir vyras, tik vyras yra stipresnis už moterį.

— Teisybė.

— Tai ar viską patikėsime tik vyrams, o moterims — nieko?

— Jokiu būdu!

— Tada turbūt sakysime, kad viena moteris iš prigimties turi sugebėjimų gydyti, o kita — neturi, viena gabi dailiesiems menams, o kita — ne.

— Be abejo.

— Viena yra gabi gimnastikai ir karo dalykams, o kita — visai nekaringa ir nemėgsta gimnastikos?

— Ir aš taip manau.

— Viena linkusi į filosofiją, o kita jos nekenčia? Viena narsi, o kita — baili?

— Yra ir tokių.

— Vadinasi, yra moterų, tinkamų saugoti valstybei ar netinkamų tam. Juk ir iš vyrų sargybiniais atrinkome tuos, kurie iš prigimties yra į tai linkę.

— Taip, atrinkome kaip tik tokius.

— Taigi valstybei saugoti pagal savo prigimtį lygiai tinka ir vyrai, ir moterys, tik moterų šie sugebėjimai silpnesni, o vyrų — stipresni.

— Atrodo, kad taip.

VI.— Todėl tokiems vyrams parinksime ir tokias moteris, kad jos būtų vyrų draugės ir kartu su jais saugotų valstybę, nes jos sugeba tai daryti ir savo prigimtimi yra giminingos sargybiniams.

— Teisingai.

— Argi toms pačioms prigimtims nereikia pavesti tų pačių darbų?

— Aišku, reikia pavesti tuos pačius.

— Štai, apsukę ratą, mes vėl grįžome į pradinį tašką ir sutariame, kad neprieštarauja prigimčiai mokyti sargybinių moteris dailiųjų menų ir gimnastikos.

— Iš tikro neprieštarauja.

— Taigi mūsų nuostatai nėra neįgyvendinami ir nepagrįsti, nes jie atitinka prigimtį. Atrodo, prigimčiai veikiau prieštarauja tai, kas dedasi dabar.

— Taip atrodo.

— Mes juk svarstėme, ar mūsų nuostatai įgyvendinami ir ar jie yra geriausi.

— Taip.

— Kad jie įgyvendinami, jau sutarėme.

— Sutarėme.

— Dabar reikia sutarti, kad jie yra geriausi.

— Taip.

— Argi, norint moterį išauklėti sargybine, netinka tas pats auklėjimas, kuris padaro sargybiniu vyrą? Juk abiejų lyčių prigimtiniai sugebėjimai tokie patys.

— Tinka.

— O ką tu manai apie tokį dalyką...

— Kokį?