Платон - Valstybė

— Teisybė.

— Na, o kaip elgsis tavo sargybiniai? Ar atsiras tarp jų toks, kuris laikytų ir vadintų svetimu kurį nors iš savo bendrų?

— Jokiu būdu ne, — atsakė Glaukonas. — Kiekvieną sutiktąjį jis laikys broliu, seserimi, tėvu, motina, sūnumi, dukterimi arba šių vaikais ar seneliais.

— Puikus atsakymas, — tariau, — bet pasakyk dar štai ką. Ar liepsi jiems tik kreiptis vieniems į kitus kaip į giminaičius, ar ir elgtis pagal tuos kreipinius — su tėvais elgtis taip, kaip paprastai vaikai elgiasi su tėvais: gerbti juos, rūpintis jais ir jų klausyti iš baimės, kad, jeigu elgsis kitaip, nesulauks nieko gera nei iš žmonių, nei iš dievų, nes tokiu atveju jų elgesys bus ir nedoras, ir neteisingas. Ar šitai visi piliečiai kals vaikams į galvą — ir dėl tų, kuriuos jiems nurodys kaip tėvus, ir dėl kitų giminaičių?

— Šitai. Juk būtų juokinga ir giminaičių pavadinimai liktų tik tušti žodžiai, jei būtų elgiamasi kitaip!

— Vadinasi, iš visų valstybių tik mūsų valstybės piliečiai galėtų skambiai vienu balsu pasakyti: „Man gerai klojasi!“ arba „Man prastai klojasi!“, jeigu kuriam nors piliečiui einasi gerai arba prastai.

— Tikra teisybė, — sutiko Glaukonas.

— O argi mes nesakėme, kad toks požiūris ir tokie žodžiai susiję su bendru džiaugsmu ir bendru sielvartu?

— Ir teisingai sakėme.

— Vadinasi, mūsų valstybės piliečiai bendrai išgyvens įvairius įvykius, jei jie galės sakyti: „Tai mano reikalas“. Toks bendras išgyvenimas ir padarys džiaugsmus ir sielvartus bendrus.

— Žinoma.

— Be kitų nuostatų, ar ne tai yra sargybinių moterų ir vaikų bendrumo priežastis?

— Taip, visų svarbiausia.

XII.— Bet mes sutarėme, kad valstybei tai yra didžiausias gėris — gerai sutvarkytą valstybę mes prilyginome kūnui, kurio negalavimus ar sveikatą lemia jo dalių būklė144.

— Mes teisingai sutarėme, — tarė Glaukonas.

— Vadinasi, to, kas valstybei yra didžiausias gėris, priežastis yra jos sargybinių žmonų ir vaikų bendrumas.

— Be abejo.

— Tai neprieštarauja ir mūsų ankstesniems tvirtinimams. Juk sakėme, kad sargybiniai negalės turėti nei nuosavų namų, nei žemės, nei jokio turto, jie gaus maistą iš kitų piliečių kaip atlyginimą už sargybą ir viskuo naudosis bendrai, nes jie turi būti tikri sargybiniai.

— Teisingai.

— Ir tai, ką teigėme anksčiau, o dar labiau tai, ką sakome dabar, padarys juos tikrais sargybiniais ir apsaugos valstybę, kad jie nesudraskytų jos į skutus — taip paprastai atsitinka, kai žmonės savu laiko ne tą patį, o kiekvienas vis kitą dalyką: vienas tempia į savo namus viską, ką tik įstengia įsigyti, nekreipdamas dėmesio į kitus, kitas — vėl į savo namus; kiekvienas turi savo žmoną ir vaikų, dėl to atsiranda ir savų džiaugsmų bei bėdų. Priešingai, kai visi vieningai laiko savu tą patį dalyką, visi siekia to paties tikslo ir pagal galimybes patiria tuos pačius išgyvenimus — džiaugsmingus ar skaudžius.

— Be abejo, — tarė Glaukonas.

— Na, o ar neišnyks tarp jų bylos ir vienas kito kaltinimai jau vien dėl to, kad jie neturės jokios nuosavybės, išskyrus savo kūną? Visa kita jų bus bendra, todėl nekils jokių vaidų, nes žmonės paprastai vaidijasi arba dėl turto, arba dėl vaikų ir giminaičių.

— Šito tikrai nebebus, — patvirtino Glaukonas.

— Jie neturės pagrindo bylinėtis dėl prievartos ir įžeidimų, nes mes laikysime geru ir teisingu dalyku užpultiesiems gintis nuo savo bendraamžių ir liepsime jiems lavinti savo kūną.

— Teisingai.

— Šis įstatymas yra geras dar ir tuo, kad, jei kas su kuo nors susipyks, tai tuo numalšins savo įtūžį ir nekils didesnių vaidų.

— Žinoma.

— Vyresnieji valdys ir baus visus jaunesniuosius.

— Aišku.

— O jaunesnieji niekada nesiryš — tai suprantama — panaudoti prievartą prieš vyresniuosius arba pakelti prieš juos ranką, arba įžeisti, nebent valdovams įsakius. Jiems sukliudys du geri sargai — baimė ir pagarba: pagarba neleidžia užgauti to, kuris gali būti tėvu, o baimė verčia nuogąstauti, kad nukentėjusiam neateitų į pagalbą jo sūnūs arba broliai, arba tėvai.

— Taip būna.

— Vadinasi, tokie įstatymai užtikrins taiką tarp žmonių.

— Užtikrins.

— Kadangi tarp šių žmonių nebus nesutarimų, tai nereikės bijoti, kad kiti piliečiai su jais vaidysis ir kad tarp jų kils nesantaika.

— Žinoma, nereikės.

— Apie įvairias mažas blogybes, nuo kurių jie taip pat išsivaduos, aš nenoriu kalbėti — šitai net ir nepritiktų: pavyzdžiui, apie vargšų pataikavimą turtuoliams, apie bėdas ir sunkumus, susijusius su vaikų auginimu, apie ieškojimą pinigų šeimynai išlaikyti, kai žmonėms prisieina tai skolintis, tai kitiems atsakyti, tai, kokiu nors būdų įsigijus pinigų, patikėti juos saugoti ir tvarkyti žmonoms ir šeimynykščiams, — kaip matai, mano mielas, rūpesčių čia per akis, tai kiekvienam aišku, bet neverta kalbėti apie tokius žemus dalykus.

XIII.— Taip, šitai ir aklam aišku, — pritarė Glaukonas.

— Išsivadavę nuo visų tų vargų, jie gyvens laimingiau negu olimpinių žaidynių nugalėtojai145.

— Kuriuo atžvilgiu?

— Pastariesiems tenka tik maža dalelė to, ką turės šie žmonės. Juk šių pergalė yra gražesnė, ir valstybė geriau juos aprūpina: savo pergale jie išgelbsti visą valstybę, o vietoj vainiko jie patys ir jų vaikai gauna išlaikymą ir visa kita, kas reikalinga; dar gyvi būdami, jie gauna iš valstybės visokių dovanų, o numirę deramai palaidojami.

— Tai puiku.

— Ar prisimeni, — tariau, — anksčiau — nebežinau, kurioje vietoje, — kažkas mums prikišo, kad sargybiniai nebus laimingi, nes jie nieko neturi, nors ir gali pasisavinti visą piliečių turtą. Mes tada atsakėme, kad šį klausimą aptarsime vėliau, pasitaikius progai; pirmiausia sargybinius reikia padaryti tikrais sargybiniais, o valstybę — kuo laimingesnę, bet ne turint galvoje kurio nors vieno luomo gerovę.

— Prisimenu.

— Dabar grįžkime prie sargybinių gyvenimo. Jei jis yra daug gražesnis ir geresnis negu olimpinių žaidynių nugalėtojų gyvenimas, tai ar galima jį lyginti su batsiuvių ir kitų amatininkų arba žemdirbių gyvenimu?

— Man atrodo, kad jokiu būdu negalima, — atsakė Glaukonas.

— Bet — čia verta pakartoti tai, ką aš tada sakiau, — jeigu sargybinis ims laikyti laime nebūti sargybiniu, jeigu jis nepasitenkins tuo kukliu ir pastoviu gyvenimu, kurį mes laikome geriausiu, bet pasiduos neprotingai ir vaikiškai nuomonei apie laimę, kuri skatins jį jėga pasisavinti visą valstybės turtą, tada jis pamatys, kad Heziodas buvo teisus, sakydamas, jog tam tikra prasme pusė yra daugiau už visumą146.

— Jei toks sargybinis paklausytų mano patarimo, jis neatsisakytų tokio gyvenimo.

— Vadinasi, — tariau, — mūsų aptartą šių vyrų moterų bendrumą tu laikai galimu dalyku. Tai liečia ir vaikus bei jų auklėjimą, ir kitų piliečių apsaugą. Ar moterys lieka mieste, ar eina į karą, jos kartu su vyrais saugo valstybę, kartu su jais medžioja tarsi šunys; pagal išgales jos dalyvauja visur. Šitoks jų elgesys yra pats geriausias ir nė kiek neprieštarauja patelės ir patino santykių prigimčiai.

— Sutinku.

XIV.— Dar mums liko nustatyti, — tariau, — ar tarp žmonių galimas toks bendrumas, koks yra tarp kitų gyvų būtybių, ir kaip jis pasiekiamas.

— Aš kaip tik norėjau šitai pridurti, bet tu mane aplenkei.

— Kai dėl karo reikalų, — tariau, — tai, manau, ir taip aišku, kaip kariaus moterys.