Платон - Valstybė

— Koks?

— Štai ir priėjome tai, ką palyginome su didžiausia banga. Vis dėlto pasakysiu, net jei banga paskandintų mane patyčiose ir negarbėje. Klausyk, ką ketinu pasakyti.

— Kalbėk, — tarė Glaukonas.

— Kol valstybėse nekaraliaus filosofai arba vadinamieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtais filosofais, kol valstybinė valdžia ir filosofija nesusilies į viena ir kol iš valdžios nebus prievarta pašalinti tie žmonės — o jų daug, — kurie iš prigimties linksta tik į vieną kurį iš tų dviejų dalykų, tol, mielas Glaukonai, nebus galo valstybių vargams152, tol toji valstybės santvarka, kurią nusakėme žodžiais, žmonių giminei bus nepasiekiama ir neišvys dienos šviesos. Štai kodėl aš ilgai delsiau — aš numačiau, kad tie žodžiai prieštaraus įprastai nuomonei. Juk sunku pripažinti, kad kitaip neįmanoma nei asmeninė, nei visuomeninė gerovė.

— Sokratai, — tarė Glaukonas, — po tokių tavo žodžių ir juose slypinčios minties tik ir lauk, kad daugelis net ir neblogų žmonių, nusimetę apsiaustus ir pasigriebę į rankas, kas paklius, nuogi153 puls tave, pasirengę viskam. Ir jeigu tu neatsiginsi įrodymais, bet pulsi bėgti, jie pasityčiodami tave nubaus!

— Argi ne tu būsi dėl viso to kaltas?

— Ir jausiuosi esąs visiškai teisus. Bet aš tavęs nepaliksiu vieno — savo palankumu ir padrąsinimu ginsiu kiek galėdamas. Be to, aš galbūt geriau sugebėsiu atsakinėti į tavo klausimus negu kas nors kitas. Todėl, turėdamas tokį pagalbininką, pamėgink tiems, kurie netiki, įrodyti, kad iš tikro yra taip, kaip tu sakai.

— Pamėginsiu, — tariau, — jeigu jau tu pažadi man tokią didelę pagalbą. Jei norime išvengti tų žmonių, apie kuriuos tu kalbėjai, antpuolio, tai, man rodos, būtina paaiškinti jiems, ką mes vadiname filosofais, jeigu išdrįstame teigti, jog filosofams reikia patikėti valdžią. Kai šitai pasidarys aišku, tada galėsime gintis, įrodinėdami, kad kai kuriems žmonėms iš prigimties yra skirta būti filosofais ir valdyti valstybę, o visiems kitiems nedera tuo užsiimti, jie turi klausyti valdovų.

— Pats laikas tai paaiškinti.

— Na, tai sek paskui mane ir žiūrėk, ar būsiu geras vedlys.

— Vesk!

— Ar reikia tau priminti, o gal pats prisimeni, jog kai sakome, kad žmogus ką nors myli, tai, jei sakome apie jį teisybę, yra aišku, kad jis myli ne kurią nors vieną mylimo dalyko pusę, bet jį visą?

XIX.— Matyt, reikia priminti, nes man šitai nelabai aišku.

— Kam kam, o tau tai jau tikrai nepritiktų šitaip kalbėti, Glaukonai. Vyras, kuris yra prityręs meilėje, neturėtų užmiršti, kad linkusio įsimylėti ir jaunuoliams neabejingo žmogaus širdį vienaip ar kitaip žeidžia ir jaudina visi jauni žmonės — jie visi jam atrodo verti jo dėmesio ir meilės. Argi ne taip jūs žiūrite į gražuolius? Vieną vadinate žaviu dėl to, kad jis riestanosis, ir visaip jį liaupsinate, kumpanosį laikote turinčiu kažką karališka, o tą, kurio nosis vidutinio didumo, — proporcingai sudėtu žmogumi; juodbruviai jums atrodo esą narsios išvaizdos, o baltaplaukius vadinate dievų vaikais; „medaus geltonumo“ spalvą bus sugalvojęs ne kas kitas, kaip tik įsimylėjėlis pagražinti ir pagirti mylimojo blyškumui, jei tik jaunuolis yra pačiame žydėjime. Vienu žodžiu, jūs išsigalvojate visokių dingsčių, visokių žodžių ir neatstumiate nė vieno iš tų, kurie yra pačiame žydėjime.

— Jeigu, imdamas mane pavyzdžiu, nori parodyti, kaip elgiasi įsimylėjėliai, aš nusileidžiu, bet tik mūsų pokalbio labui.

— O ką? — tariau. — Ar ne panašiai elgiasi tie, kuru mėgsta vyną? Kiekviena dingstimi jie giria bet kokį vyną.

— Taip ir yra.

— Lygiai taip pat, aš manau, ir garbėtroškos. Tu pastebėjai, kad jeigu jie negali vadovauti visai kariuomenei, pasidaro bent tritijų154 vadais; jeigu negali būti gerbiami didžių ir žymių žmonių, jie pasitenkina mažesnių ir nereikšmingų žmonių pagarba, tačiau trokšta garbės bet kokia kaina.

— Tikra teisybė.

— O dabar priimk arba paneik štai ką. Kai sakome, kad žmogus ko nors trokšta, tai ar turime galvoje, kad jis trokšta visų tos rūšies dalykų, ar vienų iš jų trokšta, o kitų — ne?

— Aišku, kad visų, — atsakė Glaukonas.

— Taigi sakysime, kad išminties mylėtojas siekia ne kurios nors vienos jos rūšies, bet apskritai išminties, ar ne?

— Tai tiesa.

— O jei žmogus bodisi mokslais, ypač kai yra dar jaunas ir nesupranta, kas naudinga, o kas — ne, nepavadinsime jo nei smalsiu, nei filosofu, lygiai kaip to, kuris bjaurisi maistu, nelaikysime nei išalkusiu, nei norinčiu valgyti: šiuo atveju jis yra ne mėgėjas pavalgyti, bet, priešingai, bodisi maistu.

— Nė kiek nesuklysime, taip sakydami.

— O tą, kuris trokšta paragauti visokių mokslų, mėgsta mokytis ir šiuo atžvilgiu yra nepasotinamas, tą mes pagrįstai vadinsime filosofu.

Čia Glaukonas tarė:

— Tokių žmonių atsiras daug, be to, gana paikų. Juk tokie, man atrodo, yra reginių mėgėjai: jie džiaugiasi, sužinoję ką nors nauja. Būtų kvaila prie filosofų priskirti ir tuos, kurie mėgsta pasiklausyti: jų visai netraukia tokie pokalbiai, kuriuose kas nors svarstoma, bet užtat jie bėga į visas šventes, rengiamas Dioniso garbei, nepraleisdami nei miesto, nei kaimo dionisijų, tarsi kas būtų pasamdęs juos išklausyti visus chorus. Argi visus tuos žmones ir kitus, kurie siekia sužinoti ką nors panašaus ir užsiima visokiais niekais, vadinsime filosofais?

Jokiu būdu, nebent tik panašiais į juos.

XX.— O ką tu laikai tikrais filosofais? — paklausa Glaukonas.

— Tuos, kurie trokšta įžvelgti tiesą.

— Teisingai. Bet paaiškink, kaip tu šitai supranti.

— Kitam būtų nelengva paaiškinti, bet tu, manau, sutiksi su manim...

— Dėl ko?

— Kadangi grožis ir bjaurumas yra vienas kitam priešingi, vadinasi, tai yra du skirtingi dalykai.

— Žinoma.

— O jeigu tai yra du dalykai, tai kiekvienas iš jų yra vienas.

— Aišku.

— Tą patį galima pasakyti apie teisingumą ir neteisingumą, gėrį ir blogį ir visas kitas rūšis: kiekviena iš jų yra viena, bet kadangi ji visur reiškiasi, būdama susijusi su kitomis, ir, be to, skirtinguose veiksmuose ir žmonėse, tai atrodo esanti dauginė.

— Tu teisus.

— Pagal tai aš ir skiriu: atskiriu tuos, kurie, kaip sakei, mėgsta reginius, taip pat amatininkus ir verslo žmones, ir tuos, apie kuriuos dabar kalbame ir kuriuos pagrįstai galėtume pavadinti filosofais.

— O kam tu šitai darai? — paklausė Glaukonas.

— Mėgėjai klausytis ir žiūrėti gėrisi gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jo pamilti.

— Taip jau yra.

— O tokių žmonių, kurie įstengia pakilti iki paties grožio ir matyti jį patį savaime, yra visai nedaug.

— Labai nedaug,

— Tas, kuris vertina gražius daiktus, bet nevertina grožio paties savaime ir neįstengia sekti paskui tą, kuris vestų jį į jo pažinimą, — ar toks žmogus, tavo nuomone, iš tikrųjų gyvena, ar tik sapnuoja? Pats pagalvok: juk sapnuoti — nesvarbu, miegant ar budint, — tai daikto atvaizdą laikyti ne atvaizdu, bet pačiu daiktu, į kurį jis yra panašus, ar ne?

Tikrai, aš pasakyčiau, kad toks žmogus sapnuoja.

— Na, o tas, kuris, priešingai, įžvelgia grožį patį savaime ir įstengia matyti ir patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, bet nepainioja viena su kita, — ar toks žmogus, tavo nuomone, sapnuoja, ar iš tikrųjų gyvena?