Платон - Valstybė

— Ką tu darysi su tokiais pavadinimais? — tariau. — Ar gali surasti jiems geresnę vietą negu tarp būties ir nebūties? Juk jie nėra labiau migloti už nebūtį ir negali būti labiau nesantys negu ji, jie nėra aiškesni už būtį ir negali būti labiau už ją esantys.

— Visai teisingai.

— Atrodo, įsitikinome, kad žmonių nuomonės apie grožį ir panašius dalykus dažniausiai svyruoja tarp grynos būties ir visiškos nebūties.

— Įsitikinome.

— Bet mes jau iš anksto sutarėme, kad, jeigu atsirastų kas nors panašaus, šitai reikėtų laikyti tuo, apie ką mes manome, o ne tuo, ką pažįstame, nes tai, kas svyruoja tarp šių kraštinių narių, pagaunama tarpiniu sugebėjimu.

— Sutarėme.

— Todėl apie tuos žmones, kurie regi daugybę gražių daiktų, bet nemato grožio paties savaime ir nesugeba sekti paskui tą, kuris juos veda į jį, ir apie tuos, kurie mato daugybę teisingų poelgių, bet nepastebi paties teisingumo ir panašiai, sakysime, kad jie apie tuos dalykus turi nuomonę, bet jų nepažįsta.

— Be abejo.

— O ką sakysime apie tuos, kurie mato dalykus pačius savaime, visuomet tapačius sau? Argi jie nepakyla iki pažinimo, užuot turėję tik nuomonę?

— Be abejo, pakyla.

— Ar nesakysime, kad jie mėgsta ir myli tuos dalykus, kuriuos pažįsta, o anie — tuos, apie kuriuos turi nuomonę? Juk prisimeni, kad pastarieji, kaip sakėme, mėgsta klausytis gražių balsų, gėrėtis gražiomis spalvomis ir kitais gražiais dalykais, bet nepakenčia, kai kas nors jiems sako, jog egzistuoja ir grožis pats savaime?

— Prisimenu.

— Tad gal neapsiriksime, jei juos pavadinsime nuomonių mylėtojais, o ne išminties mylėtojais? Ar jie labai širs ant mūsų, jei šitaip juos pavadinsime?

— Jei manim patikės — neširs: juk nedera širsti dėl teisybės.

— O tuos, kurie įžvelgia kiekvieno dalyko esmę, vadinsime išminties mylėtojais, o ne nuomonių.

— Be abejo.

ŠEŠTOJI KNYGA

I.— Štai, Glaukonai, — tariau, — po ilgo svarstymo pagaliau paaiškėjo, kas tikrai filosofas, o kas — ne ir kas yra vieni ir kiti.

— Būtų buvę nelengva prieiti šitai trumpesniu keliu.

— Atrodo, kad nelengva. Mano nuomone, būtume geriau šitai išsiaiškinę, jei būtume kalbėję tik apie vieną dalyką ir būtume nesileidę į kitų klausimų svarstymą, kai aiškinomės, kuo teisingo žmogaus gyvenimas skiriasi nuo neteisingo.

— Apie ką toliau kalbėsime? — paklausė Glaukonas.

— Apie ką gi kita, — tariau, — jei ne apie tai, kas eina iš eilės? Kadangi filosofai sugeba suvokti tai, kas visuomet yra tapatu sau, o kiti klaidžioja tarp daugybės nuolat kintančių dalykų ir todėl nėra filosofai, tai kurie iš jų geriau tinka būti valstybės vadovais?

— Kaip mums deramai atsakyti į šį klausimą?

— Kurie pasirodys sugebą saugoti valstybės įstatymus ir papročius, tuos ir reikia skirti valstybės sargybiniais, — pasakiau.

— Teisingai.

— Turbūt aišku, ar ką nors saugoti reikia patikėti aklam, ar turinčiam gerą regėjimą.

— Kaipgi nebus aišku!

— O kuo geresni už akluosius tie, kurie, iš tikrųjų nepažindami nė vieno dalyko esmės ir savo sieloje neturėdami aiškaus jo atvaizdo, negali, kaip dailininkai, regėti aukščiausios tiesos ir, nuolat turėdami ją prieš akis, kuo tiksliausiai jos atkurti ir todėl prireikus nesugebėtų leisti įstatymų dėl grožio, teisingumo ir gėrio arba išsaugoti jau esančių?

— Prisiekiu Dzeusu, jie nedaug kuo skiriasi nuo aklųjų.

— Argi mes verčiau padarysime sargybiniais juos, o ne tuos, kurie pažįsta kiekvieno dalyko esmę, o patyrimu ir kitomis dorybėmis nė kiek jiems nenusileidžia?

— Iš tikro būtų keista pasirinkti ne juos, jei jie aniems nė kiek nenusileidžia ir dar turi tokį didelį pranašumą.

— Ar nereikėtų paaiškinti, kaip tiems patiems žmonėms gali būti būdingi abu šie dalykai?

— Reikia.

— Pokalbio pradžioje mes sakėme, kad pirmiausia reikia perprasti jų prigimtį. Jei mes sutarsime šiuo klausimu, tai, manau, sutiksime, kad tie patys žmonės gali turėti abu šiuos pranašumus ir kad valstybių valdovais turi būti tik jie, o ne kas nors kitas.

— Kodėl tu taip manai?

II.— Dėl filosofų prigimties sutarkime, kad jie aistringai siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems esmę, amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo, nei išnykimo.

— Sutinku.

— Taip pat sutikime, — tariau, — kad jie siekia aprėpti visą esmę, neišleisdami iš akių, kiek tai nuo jų priklauso, nė vienos jos dalies — nei didelės, nei mažos, nei vertingos, nei menkavertės, tai yra elgiasi panašiai kaip garbėtroškos ir įsimylėjėliai, apie kuriuos anksčiau kalbėjome.

— Teisybė.

— Na, o dabar pagalvok, ar žmonėms, kurie turi tapti tokie, kaip mes sakėme, būtinos dar ir tokios savybės...

— Kokios?

— Tiesumas, ryžtingas atsisakymas bet kokio melo, neapykanta jam ir meilė tiesai.

— Natūralu, kad jos būtinos.

— Ne tik natūralu, mano mielas. Kiekvienas žmogus, iš prigimties apimtas aistringo siekimo, būtinai brangina visa, kas gimininga ir artima tam, ką jis myli.

— Teisybė, — pritarė Glaukonas.

— O ar rastum ką nors artimesnio išminčiai už tiesą?

— Kaip šitai suprasti?

— Ar gali tas pats žmogus mylėti ir išmintį, ir melą?

— Jokiu būdu.

— Todėl tikrai smalsaus proto žmogus nuo pat jaunumės turi atkakliai siekti tiesos.

— Be abejo.

— Bet jei visi žmogaus troškimai stipriai nukreipti į ką nors viena, mes žinome, kad tada jie tampa silpnesni visų kitų dalykų atžvilgiu — tarsi į šalį nukreipta srovė.

— Žinoma.

— Taigi, jeigu jie yra nukreipti į žinių kaupimą ir panašius dalykus, šitai, manau, teikia malonumą jo sielai, o kūno malonumų toks žmogus atsisako, jeigu jis ne dedasi, bet iš tikrųjų yra filosofas.

— Tai neišvengiama.

— Toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui.

— Taip.

— Kai nori atskirti filosofą nuo nefilosofo, reikia atkreipti dėmesį dar štai į ką.

— Į ką.

— Kad neliktų nepastebėti kokie nors žemi jo polinkiai: juk smulkmeniškumas yra pikčiausias priešas sielos, kuri siekia to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška, visumos.

— Tikra teisybė.

— Jeigu žmogus turi kilnią sielą ir mąstymu aprėpia visuminio laiko ir būties esmę, tai ar, tavo manymu, jis labai vertina žmogaus gyvenimą?

— Ne, jis negali jo labai vertinti, — atsakė Glaukonas.

— Vadinasi, toks žmogus ir mirties nelaikys baisiu dalyku?

— Aišku, nelaikys.

— Todėl bailios ir niekingos prigimties žmogui tikroji filosofija, matyt, yra neprieinama.

— Atrodo, kad neprieinama.

— Na, o kuklus, negobšus, kilnios sielos žmogus, ne pagyrūnas ir ne bailys, ar gali kokiu nors būdu pasidaryti nesugyvenamas ir neteisingas?

— Negali.

— Todėl, norėdamas ištirti, ar siela yra filosofiška, ar ne, turėsi jau iš pat mažens žiūrėti, ar ji yra teisinga ir romi, ar nesugyvenama ir žiauri.

— Žinoma, reikės žiūrėti.

— Manau, neišleisi iš akių dar ir štai ko...

— Ko gi?

— Ar žmogus lengvai mokosi, ar sunkiai. Juk ar galima tikėtis, kad žmogus rimtai pamėgs tai, prie ko jis kamuojasi ir ką sunkiai įveikia?

— Negalima.

— O jeigu jis yra toks užmaršus; kad neįstengia išlaikyti atmintyje nieko iš to, ką išmoko, ar gali jo galva nebūti tuščia ir žinių atžvilgiu?