Платон - Valstybė

— Man atrodo, kad yra ne tik du žodžiai — karas ir nesantaika, — bet ir du skirtingi dalykai, kuriuos lemia dvi rūšys nesutarimų — vieni iš jų būna tarp savųjų, artimųjų, o kiti — su pašaliniais, svetimšaliais. Priešiškumas tarp savųjų vadinamas nesantaika, o su priešais — karu.

— Tu nepasakei nieko nauja, — tarė Glaukonas.

— Na, o ar įprasta tai, ką aš dabar pasakysiu? Aš tvirtinu, kad visi graikai yra vienas kitam artimi žmonės ir iš tos pačios giminės, o barbarams jie svetimšaliai.

— Teisybė.

— Todėl, kai graikai kausis su barbarais, o barbarai su graikais, sakysime, kad jie kariauja, kad jie iš prigimties yra priešai, ir tą jų priešiškumą vadinsime karu. O kai kas nors panašaus vyks tarp graikų, sakysime, kad jie iš prigimties yra savi, bet šiuo atveju Graikija serga ir joje viešpatauja nesantaika, ir tokį priešiškumą vadinsime nesantaika151.

— Sutinku su tavimi.

— Tu tik pagalvok, — tariau: — kai kyla tokia nesantaika ir valstybė suskyla, kai piliečiai siaubia vieni kitų laukus, degina namus, kokia pražūtinga bus toji nesantaika ir kiek maža meilės savo tėvynei rodys vieni ir kiti. Kitaip jie neišdrįstų niokoti savo auklės ir motinos. Užtenka, jei nugalėtojai atims iš nugalėtųjų jų darbo vaisius, bet tegul jie neužmiršta, kad jų tikslas — taika: juk ne amžinai jie kariaus!

— Šitaip galvoti daug kilniau, — tarė Glaukonas.

— Tai kaip? Argi tavo kuriama valstybė nebus graikų valstybė?

— Būtinai bus, — atsakė Glaukonas.

— Argi jos piliečiai nebus geri ir išauklėti?

— Žinoma, bus.

— Argi jie nemylės visko, kas graikiška? Argi Graikijos jie nelaikys savo žeme? Argi nebus to paties tikėjimo, kaip ir kiti graikai?

— Be abejo, bus.

— Nesutarimus su graikais, kaip su savo gentainiais, jie laikys nesantaika ir nevadins jų karu?

— Nevadins.

— Ir vaidydamiesi jie turės galvoje būsimą susitaikymą?

— Be abejo.

— Savo priešininkus jie geranoriškai stengsis atvesti į protą, nepavergdami jų ir nepražudydami, nes laikys juos ne priešais, bet tais, kuriuos reikia pamokyti.

— Taip.

— Taigi, patys būdami graikai, jie neniokos Graikijos, nedegins ten namų ir nelaikys savo priešais visų kurios nors valstybės piliečių — ir vyrų, ir moterų, ir vaikų; jie laikys jais tik nedaugelį žmonių — nesantaikos kaltininkus. Todėl jie nepanorės nei nusiaubti šalies, nei griauti namų, nes daugumai piliečių nejaus jokio priešiškumo, ir gyvens nesantaikoje tik tol, kol nekaltai nukentėjusieji neprivers kaltininkų atsilyginti už skriaudas.

— Sutinku, kad mūsų piliečiai kaip tik šitaip turi elgtis su savo priešininkais, o su barbarais — taip, kaip dabar graikai elgiasi su graikais.

— Taigi įvesime sargybiniams ir tokį įstatymą — neniokoti šalies ir nedeginti namų.

— Įvesime ir tvirtinsime, kad tai geras įstatymas, kaip ir ankstesnieji.

XVII.Bet, Sokratai, man atrodo, kad, jei tau ir toliau leisime kalbėti apie tuos dalykus, tu ir neprisiminsi, jog pradėjai, atidėjęs atsakymą į anksčiau iškilusį klausimą: ar šitokia valstybės santvarka yra galima ir kaip ją įgyvendinti. Juk jeigu visa tai būtų įgyvendinta, valstybė iš to turėtų visokeriopos naudos. Aš dar nuo savęs pridėsiu tai, ką tu praleidai: tokios valstybės piliečiai narsiausiai kovotų su priešu, nes niekada nepaliktų savųjų nelaimėje, žinodami, kad jie vieni kitiems yra broliai, tėvai, sūnūs, ir taip vadindami vienas kitą. O jei ir moterys kartu su vyrais žygiuotų arba greta jų, arba užpakalyje išsirikiavusios, kad priešams įvarytų daugiau baimės ir, ištikus reikalui, padėtų saviesiems, aš esu įsitikinęs, jog jie būtų nenugalimi. Nekalbėsiu apie tai, kiek gėrybių jie turėtų taikos metu. Kadangi aš visiškai sutinku su tavimi, kad, jeigu būtų įvesta tokia santvarka, valstybė turėtų visas šitas gėrybes ir dar daugybę kitų, tai tu nekalbėk daugiau apie pačią santvarką, bet pamėginkime patys sau įrodyti, jog ji yra įgyvendinama, o visa kita atidėkime į šalį.

— Tu taip netikėtai įsibrovei į mano kalbą, ir be jokio gailesčio, vos tik aš sutrikau! Tu tikriausiai užmiršai, kad aš ką tik vargais negalais ištrūkau nuo dviejų bangų, ir siunti man trečią — didžiausią ir sunkiausią. Kai tu ją pamatysi ir išgirsi jos grumėjimą, būsi nuolaidesnis man ir suprasi, kad aš ne be pagrindo delsiau: aš bijojau ir išsakyti, ir bandyti aptarti savo mintį — tokia ji neįprasta.

— Juo labiau atsikalbinėsi, tuo mažiau leisime tau išsisukinėti nuo klausimo, kokiu būdu įgyvendinama šitokia santvarka. Atsakyk mums negaišuodamas.

— Pirmiausia, — tariau, — reikia prisiminti, kad šis klausimas iškilo, kai svarstėme, kas yra teisingumas ir neteisingumas.

— Reikia. Bet kam gi tai? — paklausė Glaukonas.

— Niekam. Tačiau argi, išsiaiškinę, kas yra teisingumas, mes reikalausime, kad teisingas žmogus niekuo nesiskirtų nuo paties teisingumo, bet visais atžvilgiais būtų toks pat, kaip teisingumas? O gal pasitenkinsime tuo, kad žmogus kuo labiau priartės prie jo ir turės jo kur kas daugiau negu kiti žmonės?

— Taip, pasitenkinsime.

— Kaip pavyzdį mes nagrinėjome, kas yra pats teisingumas ir kas yra tobulai teisingas žmogus, jei toks atsirastų; taip pat nagrinėjome ir tai, kas yra neteisingumas ir tikrai neteisingas žmogus, kad, žiūrėdami į juos kaip į pavyzdžius, pagal tai, ar jie mums atrodys laimingi, prieitume išvadą ir apie pačius save: to, kuris bus į juos panašus, laukia toks pat likimas. Bet mes nesiekėme įrodyti, kad šitai yra įgyvendinama.

— Tavo tiesa.

— Ar tu manai, kad dailininkas pasidarys prastesnis, jeigu jis įtaigiai nupieš gražiausio žmogaus paveikslą, bet nemokės įrodyti, kad toks žmogus iš tikrųjų gali būti?

— Prisiekiu Dzeusu, nemanau.

— Na, o mes ar nenupiešėme — žodžiais — tobulos valstybės pavyzdžio?

— Nupiešėme.

— Tai ar, tavo manymu, mūsų išvedžiojimai nustos savo vertės, jei nesugebėsime įrodyti, kad tokią valstybę įmanoma sukurti?

— Nemanyčiau.

— Tai tiesa, — tariau. — Bet jei nori, kad padaryčiau tau malonumą ir parodyčiau, kokiu būdu ir kokiomis sąlygomis tokia valstybė gali būti įgyvendinta, tai turėsi vėl apdovanoti manę tuo pačiu...

— Kuo?

— Ar galima ką nors padaryti taip, kaip nusakyta žodžiais? O gal jau pačia savo prigimtimi įkūnijimas yra toliau nuo tiesos negu žodis, nors daugelis mano kitaip? Ar sutinki su manimi?

— Sutinku, — atsakė Glaukonas.

— Todėl nereikalauk, kad įrodyčiau, jog ir tikrovėje viskas turi būti įgyvendinta taip, kaip mes nusakėme žodžiais. Bet jei mums pasiseks surasti, kaip būtų galima sukurti valstybę, kuri kuo labiausiai priartėtų prie mūsų idealo, tada turėsi pripažinti, kad aš išpildžiau tavo reikalavimą, tai yra parodžiau, kaip šitai galima įgyvendinti. Ar tu nepasitenkinsi tuo? Aš tai pasitenkinčiau.

— Ir aš pasitenkinčiau, — pasakė Glaukonas.

XVIII.— Po viso to, matyt, reikėtų pamėginti ištirti ir parodyti, kas dabartinėse valstybėse yra blogai tvarkoma, kuo jos skiriasi nuo mūsų valstybės ir koks visai nedidelis pakeitimas priartintų jas prie mūsų valstybės santvarkos; galbūt užtektų vieno pakeitimo arba dviejų, o gal prireiktų ir daugiau pakeitimų, bet vis dėlto jų turėtų būti visai nedaug ir nedidelių.

— Žinoma, — pritarė Glaukonas.

— Man atrodo, — tariau, — kad užtenka vieno vienintelio pasikeitimo, ir mes galėsime parodyti, jog tada pasikeis visa valstybė. Tiesa, tas pasikeitimas nemažas ir nelengvas, bet vis dėlto jis galimas.