Платон - Valstybė

— O burtų traukimą, aš manau, reikia sutvarkyti taip, kad dėl kiekvienos santuokos netikę žmonės kaltintų likimą, o ne valdovus.

— Būtinai, — tarė Glaukonas.

IX.— Jaunuolius, kurie pasižymės kare ar kur kitur, reikės pagerbti ir gausiai apdovanoti, suteikti jiems daugiau progų sueiti su moterimis, kad jie pradėtų kuo daugiau kūdikių.

— Teisingai.

— Užgimusius kūdikius iškart perims kaip tik tam paskirti pareigūnai — vyrai arba moterys, arba ir vieni, ir kiti, nes užimti pareigas galės lygiai ir vyrai, ir moterys.

— Taip.

— Iš gerų tėvų gimusius kūdikius tie žmonės nuneš į lopšelį ir atiduos žindyvėms, kurios gyvena atskiroje miesto dalyje. O blogiausių arba luošų tėvų kūdikius jie paslėps, kaip pridera, neprieinamoje, slaptoje vietoje141.

— Taip, nes sargybinių luomas turi būti grynas.

— Jie rūpinsis ir vaikų maitinimu: ves į lopšelį motinas su pieno pritvinkusiomis krūtimis, bet visokiais būdais stengsis padaryti taip, kad nė viena neatpažintų savojo kūdikio; jei motinų pieno neužteks, atsiųs kitų moterų, turinčių pieno, ir žiūrės, kad jos žindytų nustatytą laiką; budėjimas naktimis ir vaikų priežiūra bus žindyvių ir auklių pareiga.

— Tu labai palengvini sargybinių žmonoms motinystę.

— Taip reikia, — tariau. — Bet tęskime toliau tai, ką esame numatę. Sakėme, kad vaikus turi gimdyti žmonės pačiame stiprume.

— Taip.

— Ar sutinki su manim, kad toks amžius moteriai yra dvidešimt metų, o vyrui — trisdešimt.

— O kiek jis tęsiasi? — paklausė Glaukonas.

— Moterys tegul gimdo valstybei vaikus nuo dvidešimties iki keturiasdešimt penkerių metų, o vyrai — kai praeis jų bėgiojimui stadione geriausiai tinkamas amžius: nuo to laiko tegul jie duoda valstybei vaikus iki penkiasdešimt penkerių metų142.

— Teisybė, tai ir vienų, ir kitų kūno ir dvasios klestėjimo amžius.

— O jeigu vyresnis arba jaunesnis ims gimdyti valstybei vaikus, tai sakysime, kad jis nusikalto ir tikėjimui, ir teisingumui, nes pagimdė valstybei vaiką, kuris buvo pradėtas be aukų ir maldų, kuriomis žyniai ir žynės ir visa valstybė meldžia, kad iš gerų ir naudingų žmonių gimtų dar geresni ir naudingesni, bet, priešingai, tamsos priedangoje kaip baisaus nesusivaldymo vaisius.

— Teisybė.

— Tas pats įstatymas, — tariau, — galios ir tuo atveju, jeigu kuris iš vyrų, dar galinčių turėti palikuonių, palies tegul ir santuokinio amžiaus moterį, bet be valdovo leidimo. Mes sakysime, kad toks vyras davė valstybei pavainikį, nes be jungtuvių ir pašventinimo gimęs vaikas yra neteisėtas.

— Visai teisingai, — patvirtino Glaukonas.

— Pasibaigus amžiui, kuris skirtas gimdyti palikuonims, leisime vyrams laisvai santykiauti su kuo patinka, išskyrus dukteris, motiną, dukterų dukteris ir vyresnes giminaites iš motinos pusės, o moterims — sūnų, tėvą ir jų jaunesnius ir vyresnius giminaičius. Tačiau, nors mes duosime jiems laisvę, jie turės ypač žiūrėti, kad nė vienas gemalas neišvystų pasaulio, o jeigu vis dėlto vaikas gims, tegu pasirūpina, kad jo nereikėtų auginti.

— Tai irgi teisinga, — tarė Glaukonas. — Bet kaip jie atskirs tėvus, dukteris ir kitus giminaičius, apie kuriuos kalbėjai?

— Jokiu būdu neatskirs, — atsakiau. — Bet kiekvienas vadins savo vaikais visus tuos, kurie gimė dešimtą ar septintą mėnesį nuo jungtuvių dienos — berniukus sūnumis, o mergaites dukterimis, o tie vaikai juos vadins tėvais; jų palikuonis jie vadins savo vaikų vaikais, tie juos — seneliais ir močiutėmis, o visus tuos vaikus, kurie gimė tuo laiku, kai jų tėvai ir motinos gimdė palikuonis, — broliais ir seserimis, todėl, kaip sakėme, negalės su jais santykiauti. Broliams ir seserims bus leista tuoktis tik tuo atveju, jei taip lems burtai ir jei pitija143 tai patvirtins.

— Labai teisingai, — tarė Glaukonas.

X.— Tai toks bus, Glaukonai, sargybinių moterų ir vaikų bendrumas. Toliau svarstant, reikia pagrįsti, kad jis geriausiai atitinka valstybės santvarką. Ar ne taip darysime?

— Taip, prisiekiu Dzeusu,— atsakė jis.

— Kad susitartume, ar nereikėtų mums pirmiausia paklausti savęs, kas yra didžiausias gėris valstybės santvarkai, kurio vardan įstatymų leidėjas leidžia įstatymus, ir kas yra didžiausias blogis, o paskui žiūrėti, ar tai, ką mes ką tik aptarėme, turi gėrio pėdsakų ir iš tikrųjų nėra blogis?

— Tai svarbiausia, — atsakė Glaukonas.

— Ar gali būti valstybei didesnis blogis už tą, kuris suardo jos vienybę ir suskaldo ją į daugelį dalių? Arba didesnis gėris už tą, kuris valstybę jungia ir suvienija?

— Ne.

— O labiausiai ją sujungia džiaugsmo ir skausmo bendrumas, kai visi piliečiai vienodai džiaugiasi ar liūdi dėl sėkmių ar nelaimių.

— Be abejo.

— O labiausiai valstybę skaldo tokių išgyvenimų atskirumas, kai dėl tų pačių valstybę ir jos piliečius liečiančių įvykių vieni liūdi, o kiti džiaugiasi.

— Suprantama.

— Ar ne dėl to valstybėje taip pasidaro, kad pasigirsta nedarnūs balsai: „Tai — mano!“ arba „Tai — ne mano!“ Panašiai sakoma ir apie tai, kas svetima.

— Tikra teisybė.

— O valstybė, kurioje dauguma piliečių apie tuos pačius dalykus sako tą patį: „Tai — mano!“ arba „Tai — ne mano!“, yra geriausiai tvarkoma.

— Tikrai geriausiai.

— Tas pat yra ir tokioje valstybėje, kuri labiausiai panaši į paskirą individą. Pavyzdžiui, kai kuris nors iš mūsų susimuša pirštą, visa kūno ir sielos bendruomenė, susitelkusi apie vieną valdantįjį pradą, pajunta tai ir užjaučia tą dalį, kuriai skauda; tada sakome, kad žmogui skauda pirštą. Tą patį galima pasakyti ir apie bet kurį kitą žmogaus išgyvenimą — apie kentėjimą, kai skauda kurią nors kūno dalį, ir apie pasitenkinimą, kai ji gyja.

— Taip, tas pat. Tai ir yra atsakymas į tavo klausimą: geriausiai tvarkoma valstybė yra panaši į tokią valstybę.

— Kai vienas iš tokios valstybės piliečių patiria ką nors gera arba bloga, tokia valstybė būtinai sakys, kad tai jos pačios išgyvenimas, ir džiaugsis arba liūdės kartu su tuo piliečiu.

— Gerai tvarkomoje valstybėje būtinai taip bus, — pritarė Glaukonas.

XI.— Jau laikas mums grįžti atgal į mūsų valstybę ir pažiūrėti, ar jai tinka mūsų svarstymo išvados, — o gal jos geriau tinka kitai valstybei?

— Taip, reikia pažiūrėti.

— Tai štai. Jeigu visose kitose valstybėse yra valdovai ir liaudis, tai yra jie ir mūsų valstybėje.

— Yra.

— Ir visi vienas kitą vadina piliečiais.

— Žinoma.

— Bet, be pavadinimo „piliečiai“, kaip liaudis vadina valdovus kitose valstybėse?

— Daugumoje valstybių vadina viešpačiais, o demokratinėse — tuo pačiu valdovų vardu.

— O kaip bus mūsų valstybėje? Be kreipinio „piliečiai“, kaip liaudis dar vadins valdovus?

— Išgelbėtojais ir gynėjais, — atsakė Glaukonas.

— O šie kaip vadins liaudį?

— Mokytojais ir maitintojais.

— O kaip valdovai vadina liaudį kitose valstybėse?

— Vergais, — atsakė Glaukonas.

— O kaip valdovai vadina vienas kitą?

— Bendravaldžiais.

— O kaip mūsiškiai vadins?

— Sargybos bendrais.

— Ar galėtum nurodyti atvejų, kad kitose valstybėse kuris nors iš valdovų į vieną iš bendravaldžių kreiptųsi kaip į draugą, o į kitą — kaip į svetimą?

— Galėčiau išvardyti daug tokių atvejų.

— Artimą žmogų jis laiko ir vadina savu, o svetimo — ne.