Платон - Valstybė

— Ar tu nepatyrei, kad vienas žmogus geresnis, kitas — blogesnis? O gal tu visus laikai vienodais?

— Jokiu būdu!

— O kaip tu manai, kurie mūsų sukurtoje valstybėje bus geresni — ar sargybiniai, išauklėti taip, kaip mes aptarėme, ar batsiuviai, išauklėti savo amato?

— Juokingas klausimas! — atsakė Glaukonas.

— Suprantu, — tariau. — O ar sargybiniai, palyginti su kitais piliečiais, nebus patys geriausi?

— Žinoma, geriausi.

— O ar jų moterys bus geriausios, palyginti su kitomis moterimis?

— Kur kas geresnės už kitas.

— Ar valstybei gali būti kas nors naudingiau, kaip turėti geriausius vyrus ir geriausias moteris?

— Negali.

— O tokius juos padarys dailieji menai ir gimnastika, jeigu jais auklėsime taip, kaip mes aptarėme.

— Be abejo.

— Taigi tegul sargybinių žmonos nusivelka drabužius, nes vietoj jų jos apsisiaus narsumu, ir kartu su vyrais dalyvauja karuose ir visuose kituose valstybės gynimo reikaluose ir niekuo kitu neužsiima. Tik joms, kaip silpnesnėms, reikės duoti lengvesnes užduotis negu vyrams. O tas vyras, kuris juoksis, pamatęs nuogas moteris besimankštinančias, siekiant tobulumo, „skina dar nenunokusį juoko vaisių“138 ir, atrodo, pats nežino, iš ko juokiasi ir ką daro. Juk gerai sakoma — ir bus sakoma, — kad tai, kas naudinga, yra gražu, o kas žalinga — bjauru.

— Visai teisingai.

VII.— Taigi galime sakyti, kad, svarstydami įstatymą dėl moterų, išvengėme pirmosios bangos, ir ji neužliejo mūsų, kai nutarėme, kad sargybiniai vyrai ir sargybinės moterys viską turi daryti kartu: priešingai, mūsų pokalbis įrodė, kad šitai įgyvendinama ir naudinga.

— Tikrai tu išvengei grėsmingos bangos.

— Kai pamatysi, kas bus toliau, sakysi, kad ši buvo visai nedidelė.

— Pamatysim, o tu kalbėk toliau, — tarė Glaukonas.

— Po šito įstatymo ir kitų, kuriuos aptarėme anksčiau, eina štai koks.

— Koks?

— Visos šių vyrų žmonos turės būti bendros; nė viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru. Bendri turės būti ir vaikai: nei tėvas nepažins savo sūnaus, nei sūnus — tėvo.

— Šį įstatymą bus sunkiau priimti, negu aną — vargu ar žmonės patikės, kad jis įgyvendinamas ir naudingas.

— Aš manau, — tariau, — kad niekas neužginčys, jog būtų labai naudinga turėti bendras žmonas, bendrus vaikus — jei tik tai būtų įmanoma. Daugiausia ginčų, mano nuomone, sukels klausimas, ar toks dalykas įmanomas, ar ne.

— Aš manau, kad bus ginčijamasi ir dėl vieno, ir dėl kito.

— Tu sakai, kad reikės įrodyti ir viena, ir kita, — tariau, — o aš maniau, kad nuo vieno iš įrodymų išsisuksiu, jei tu sutiksi, jog tai yra naudinga; tada mums liktų tik aptarti, ar tai įgyvendinama, ar ne.

— Ne, nieko nebus, neišsisuksi: įrodyk ir viena, ir kita!

— Ką darysi, — tariau, — reikia prisiimti tokią bausmę. Tik padaryk man vieną malonumą: leisk surengti sau šventę! Panašiai elgiasi tingūs žmonės: vaikščiodami sau vieni, jie mėgaujasi savo svajonėmis. Užuot suradę, kaip įgyvendinti savo troškimus, tokie žmonės apeina visa tai, kad nereikėtų kvaršinti galvos, ar tai įvykdoma, ar ne. Jie įsivaizduoja, kad tai, ko trokšta, jau yra, ir pradeda tvarkyti visa kita, džiaugsmingai svajodami apie tai, ką jie darys, kai troškimai bus įgyvendinti; jų ir taip tingi siela tampa dar tingesnė. Panašiai ir aš jau pradedu pasiduoti šiai silpnybei ir noriu vėlesniam laikui atidėti svarstymą, kokiu būdu šitai būtų galima įgyvendinti. O dabar, taręs, kad tai įmanoma, aptarsiu, jeigu leisi, ką darys valdovai, kai šitai bus įgyvendinta, ir įrodysiu, kad tai būtų labai naudinga ir valstybei, ir sargybiniams. Taigi pirmiausia kartu su tavim aptarsime šituos dalykus, o anuos, jei leisi, — paskui.

— Žinoma, leidžiu. Aiškink, — tarė Glaukonas.

— Aš manau, kad jeigu valdovai bus verti šio vardo ir tokie bus ir jų padėjėjai, tai vieni mielai vykdys įsakymus, o kiti mielai įsakinės — arba paklusdami įstatymams, arba pamėgdžiodami tai, ką mes jiems įsakysime.

— Suprantama.

— Tu būk įstatymų leidėju ir panašiai, kaip atrinkai į sargybinius vyrus, parink jiems ir žmonas — tik žiūrėk, kad būtų kuo panašesnės į juos, — ir perduok jas jiems. Kadangi jie bendrai gyvens ir bendrai valgys, neturėdami nieko nuosava, nuolat bendraus, kartu mankštinsis gimnastikos patalpose, bus vienodai auklėjami, įgimtas poreikis sužadins siekimą suartėti vieniems su kitais. O gal tau atrodo, kad aš kalbu ne apie tai, kas neišvengiama?

— Tai ne geometrinė, o meilės būtinybė139; ji, atrodo, yra stipresnė už aną ir geriau įtikina ir užvaldo daugumą žmonių.

VIII.— Teisingai, — tariau. — Bet, Glaukonai, klestinčioje valstybėje būtų nedora be jokios tvarkos vieniems su kitais santykiauti ar ką kita daryti, o ir valdovai neleis.

— Šitai būtų neteisinga, — patvirtino Glaukonas.

— Aišku, jog vėliau įvesime santuokas — kiek tai įmanoma, šventas140. O šventos bus naudingiausios santuokos.

— Ir aš taip manau.

— O kuriuo atžvilgiu naudingiausios? Tu, Glaukonai, pasakyk man štai ką: tavo namuose aš matau daug medžioklinių šunų ir geriausių veislių paukščių. Vardan Dzeuso, pasakyk, ar tu skyrei dėmesio jų poravimuisi ir dauginimuisi?

— Ką tu turi galvoje?

— Pirmiausia, ar tarp jų nėra geresnių ir blogesnių, nors visi jie geros veislės?

— Yra.

— Ar tu daugini visus, ar tik geriausiuosius?

— Tik geriausiuosius.

— Ar geriausią prieauglį veda tie, kurie visai jauni arba visai seni, ar tie, kurie yra pačiame stiprume?

— Tie, kurie yra pačiame stiprume.

— O jeigu šito nežiūrėsi, tai ar labai pablogės šunų ir paukščių veislė?

— Žinoma, labai.

— Na, o arklių ir kitų gyvulių? Ar čia ne panašiai yra?

— Būtų keista, jei būtų kitaip.

— Ak, mano mielas, — tariau, — kokie šaunūs žmonės turės būti mūsų valdovai, jei ir žmonių giminėje yra taip pat.

— Iš tikrųjų yra taip pat. O kas iš to?

— Mat, — tariau, — jiems reikės naudoti labai daug įvairių vaistų. Kai kūnui nereikia vaistų ir žmogus noriai laikosi režimo, pakanka ir vidutinio gydytojo. Bet kai reikia skirti vaistus, žinome, jog tada prireiks narsesnio gydytojo.

— Teisybė. Bet ką tu nori tuo pasakyti?

— Ogi štai ką, — tariau. — Atrodo, kad valdovai pavaldinių labui dažnai turės meluoti ir juos apgaudinėti. Juk mes sakėme, kad melas dažnai būna naudingas kaip gydymo priemonė.

— Teisingai sakėme.

— Atrodo, kad šitai labiausiai derės santuokų sudarymo ir giminės pratęsimo atžvilgiu.

— Kodėl?

— Iš to, dėl ko mes sutarėme, išplaukia, kad geriausi vyrai turi poruotis daugiausia su geriausiomis moterimis, o blogiausi, priešingai, — su blogiausiomis; geriausių vyrų ir moterų palikuonis reikia auginti, o blogųjų — ne, jeigu mūsų nedidelė kaimenė turi būti rinktinė. Bet, išskyrus valdovus, daugiau niekas neturi šito žinoti, kad sargybinių kaimenėje nekiltų jokia nesantaika.

— Teisingai, — pritarė Glaukonas.

— Reikės įvesti ir tam tikras šventes, per kurias suvesime nuotakas ir jaunikius. Jų metu bus aukojamos aukos; mūsų poetai turės sukurti himnus, tinkamus toms vestuvėms. Vedybų kiekį pavesime nustatyti valdovams, kad jie galėtų išsaugoti pastovų vyrų skaičių — žinoma, atsižvelgdami į karus, ligas ir panašius dalykus, — ir mūsų valstybė pagal galimybes nepasidarytų nei per didelė, nei per maža.

— Teisingai.