Платон - Valstybė

— O kaipgi? — paklausė Glaukonas.

— Jos kartu su vyrais dalyvaus karo žygiuose; pasiims su savimi ir tuos vaikus, kurie jau įstengs žygiuoti kartu, kad, panašiai kaip kitų amatininkų vaikai, jie įsižiūrėtų į tą amatą, kurio paūgėję turės išmokti, be to, kad būtų pagalbininkai ir pasiuntiniai visuose karo reikaluose ir patarnautų savo tėvams ir motinoms. Argi nesi pastebėjęs, kad, pavyzdžiui, puodžių vaikai iš pradžių ilgą laiką patarnauja ir stebi ir tik vėliau imasi žiesti puodus?

— Esu.

— Argi amatininkams reikia rūpestingiau mokyti savo vaikus negu sargybiniams, kad, prisižiūrėję ir įgiję patyrimo, jie žinotų, ką reikia daryti?

— Tai būtų juokinga, — tarė Glaukonas.

— Be to, visos gyvos būtybės būna daug karingesnės, kai šalia yra palikuonys.

— Taip yra. Bet, Sokratai, gresia pavojus, kad pralaimėję— kare tai dažnai atsitinka — jie pražudys ir savo vaikus, o kiti piliečiai negalės atlyginti šio nuostolio.

— Teisybę sakai, — tariau. — Bet ar tu manai, kad pirmiausia reikia apsaugoti juos nuo visokių pavojų?

— Jokiu būdu ne.

— Tai ką? Jeigu jau rizikuoti, tai tik su sąlyga, kad sėkmės atveju jie taps geresni.

— Aišku.

— Ar tu manai, jog tai nesvarbu ir neverta rizikuoti dėl to, kad tie, kurie užaugę taps kariais, jau nuo mažens stebėtų karą?

— Tai svarbu vardan to tikslo, apie kurį tu kalbi.

— Taigi vaikams reikia suteikti galimybę stebėti karą, bet kartu reikia pasirūpinti jų saugumu — tada viskas bus gerai. Ar ne taip?

— Taip.

— Pirmiausia, — tariau, — jų tėvai bus prityrę kariai ir sugebės atskirti pavojingus žygius nuo nepavojingų.

— Suprantama.

— Į nepavojingus žygius jie vesis vaikus, o nuo pavojingų saugos.

— Be abejo.

— Jiems vadovauti paskirs ne eilinius, o labiausiai prityrusius vyresnio amžiaus žmones, kurie būtų ir geri vadovai, ir auklėtojai.

— Taip ir dera.

— Bet reikia pripažinti, kad dažnai viskas pakrypsta labai nelauktai.

— Taip dažnai būna.

— Šitokiems atvejams, mano mielas, reikia vaikams iš mažens auginti sparnus, kad, reikalui esant, jie galėtų purptelėti ir išvengtų pavojaus.

— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.

— Reikia vaikus kuo anksčiausiai sodinti ant arklių ir, kai išmoks joti, imti juos su savimi, kad stebėtų karą — tik jų arkliai turi būti ne smarkiausi ir karingiausi, bet greičiausi ir klusniausi. Šitokiu būdu jie geriausiai įsižiūrės į savo amatą ir, jeigu prireiks, tikriausiai išsigelbės, sekdami paskui savo globėjus.

— Man atrodo, tu teisingai kalbi.

— Na, o karas? — tariau. — Kaip elgsis tavo kariai ir kaip jie žiūrės į priešą? Ar man teisingai atrodo...

— Sakyk, kas?

— Jei kuris nors iš karių paliks rikiuotę, — tariau, — ar mes ginklą, ar padarys kokį kitą panašų dalyką iš bailumo, tai ar nereikėtų pervesti jį į amatininkus arba žemdirbius?

— Tikrai reikėtų.

— O tą, kuris gyvas pasiduos priešams, ar nereikėtų padovanoti tiems, kurie panorės pasinaudoti šiuo grobiu savo nuožiūra?

— Žinoma.

— Tą, kuris pasižymės narsumu, kartu su juo žygyje dalyvaujantys jaunuoliai ir paaugliai turėtų apvainikuoti paeiliui kiekvienas tiesiog žygio metu. Ar ne?

— Taip.

— Ir sveikinti jį, paspausdami dešinę ranką.

— Be abejo.

— Bet, manau, tu nesutiksi...

— Dėl ko?

— Kad jis visus bučiuotų ir jį visi bučiuotų.

— Kaip tik pritariu, — atsakė Glaukonas. — Prie šio įstatymo aš dar pridursiu, kad per visą žygį niekas neturi teisės atsisakyti, jei toks karys panorės jį pabučiuoti, — juk jeigu jis pamils jaunuolį ar moterį, įgis dar daugiau narsumo atlikti žygdarbiams.

— Puiku! — tariau. — Be to, mes jau sakėme, kad tokiems žmonėms dažniau bus rengiamos jungtuvės, jie dažniau negu kiti bus parenkami tam tikslui, kad turėtų kuo daugiau palikuonių.

— Taip, jau sakėme tai.

XV.— Ir pagal Homerą, narsius jaunuolius pridera pagerbti. Homeras sako, kad kovoje pasižymėjusiam Ajantui tekę „nugaros raumenys patys gardieji“147. Tai deramas stipraus ir narsaus vyro pagerbimas: juo ne tik parodoma pagarba, bet ir sustiprinamos jėgos.

— Tikra teisybė.

— Taigi, — tariau, — šiuo atžvilgiu paseksime Homeru. Aukojimų ir kitų iškilmių metu mes pagerbsime narsius jaunuolius — pagal tai, kiek kuris bus nusipelnęs, — ne tik himnais ir tuo, apie ką tik ką kalbėjome, bet ir garbinga vieta, mėsa ir gėrimo pilnomis taurėmis148, kad ne tik pagerbtume, bet ir pastiprintume tuos narsius vyrus ir moteris.

— Puikiai pasakei, — tarė Glaukonas.

— Na, o apie tuos, kurie garbingai žuvo žygyje, pirmiausia sakysime, kad jie priklauso auksinei giminei.

— Be abejo.

— Argi netikėsime Heziodu, kuris sako, kad kai kurie iš šios giminės žmonių po mirties

Didžiojo Dzeuso valia (...) demonais tapo geraisiais,

Vaikštančiais žemės paviršium ir serginčiais žmones mariuosius149.

— Patikėsime. — Taigi pasiklausime dievo, kaip reikia laidoti ir kokiomis ypatingomis apeigomis pagerbti tokius palaimintus dieviškus žmones, ir laidosime juos taip, kaip jis pasakys.

— Taip ir darysime.

— Ir nuo to laiko gerbsime jų kapus, nes jie — demonai, ir jiems lenksimės. Lygiai taip pat pagerbsime mirusį iš senatvės ar dėl kokios kitos priežasties, jeigu, gyvas būdamas, jis bus pasižymėjęs dorybingumu.

— Labai teisingai.

Na, o kaip mūsų kariai elgsis su priešais?

— Kokia prasme?

— Pirmiausia dėl valstybių pavergimo. Ar tau atrodo teisinga, kad graikai pavergtų graikų valstybes, ar, priešingai, šito, kiek tai įmanoma, niekam negalima leisti ir reikia pratinti tausoti graikus, kad jų nepavergtų barbarai?

— Kaip tik taip.

— Vadinasi, ir mūsų piliečiai negali turėti vergo graiko, ir kitiems patarsime taip nedaryti.

— Ir aš taip manau. Tada graikai savo jėgas veikiau nukreips prieš barbarus ir susilaikys nuo tarpusavio karų.

— Na, o nugalėjus apiplėšti užmuštuosius ir pasiimti ne tik jų ginklus ar tau atrodo geras daiktas? Ar bailiams tai nėra dingstis išvengti kovos? Jie, tarsi atlikdami savo pareigą, grabinėja užmuštuosius. Per tokius apiplėšinėjimus jau pražuvo ne viena kariuomenė.

— Ne viena.

— Apiplėšti lavoną — tai žemas gobšumas. Tik moteriškai ir lėkštai galvosenai būdinga laikyti priešu net žuvusiojo kūną, nors pats priešas jau pabėgo, palikęs tik tai, kas jam padėjo kovoti. Argi yra koks skirtumas tarp tokių žmonių ir šunų, pykstančių ant akmenų, kuriais į juos pataikė, ir neliečiančių to, kuris juos mėto?

— Jokio skirtumo, — atsakė Glaukonas.

— Taigi reikia atsisakyti lavonų apiplėšinėjimo ir leisti priešui atsiimti žuvusius.

— Prisiekiu Dzeusu, reikia atsisakyti.

XVI.— Taip pat nenešime į šventyklas ginklų, kad pakabintume juos ant sienų, ypač jei tai bus graikų ginklai, — jei norime parodyti kitiems graikams palankumą. O dar labiau baiminsimės padaryti šventvagystę, atnešdami daiktus, atimtus iš savo gentainių, — nebent dievas taip lieptų150.

— Teisingai kalbi.

Na, o graikų žemės niokojimas ir namų deginimas? Kaip, tavo nuomone, šiais atžvilgiais kariai elgsis su priešu?

— Tu pasakyk savo nuomonę, aš mielai išklausysiu.

— Man atrodo, — tariau, — kad jie nedarys nei viena, nei kita, o apsiribos tik metinio derliaus atėmimu. Ar nori, kad pasakyčiau, kodėl?

— Noriu.