Платон - Valstybė

— Iš tikrųjų gyvena, — atsakė Glaukonas.

— Jo mąstymą pavadintume pažinimu, nes jis pažįsta, o ano, pirmojo, — nuomone, nes jis tik mano.

— Teisingai.

— Na, o jeigu tas, kuris, kaip sakėme, tik mano, bet ne pažįsta, ims širsti ant mūsų ir ginčyti mūsų sprendimų teisingumą, ar galėtume jį nuraminti ir švelniai įtikinti, nesakydami tiesiai, kad jis yra ne viso proto?

— Turime jį įtikinti.

— Tad paklausyk, ką mes jam atsakysime. Arba, jei nori, šitaip jį paklausinėkime, įtikinę, kad mes ne prieš jį — priešingai, mums net malonu matyti išmanantį žmogų: „Pasakyk mums štai ką: tas, kuris pažįsta, pažįsta ką nors ar nieko?“ Tu atsakinėk man už jį.

— Atsakysiu, kad ką nors pažįsta, — tarė Glaukonas.

— Ar tai, kas yra, ar tai, ko nėra?

— Tai, kas yra. Kaipgi pažinsi tai, ko nėra?

— Taigi laikysime tikru dalyku, kad, nesvarbu, kuriuo atžvilgiu ką nors nagrinėtume, tai, kas tikrai yra, tikrai galima pažinti, o to, ko visai nėra, visai negalima pažinti.

— Be abejo.

— Puiku. O jeigu yra tokių dalykų, kurie tai yra, tai nėra, argi jie nebus viduryje tarp grynos būties ir to, kas visai neegzistuoja?

— Jie bus viduryje tarp vieno ir kito.

— Kadangi pažinimas nukreiptas į tai, kas yra, o nežinojimas — į tai, ko nėra, vadinasi, to, kas nukreipta į tarpinius dalykus, turime ieškoti tarp žinojimo ir nežinojimo, jei tik kas nors panagius yra.

— Visai teisingai.

— Ar mes ką nors vadiname nuomone?

— Vadiname.

— Ar tai tas pats sugebėjimas, kaip ir žinojimas, ar kitas?

— Kitas.

— Taigi nuomonė turi vieną objektą, o žinojimas — kitą, nes šie sugebėjimai yra skirtingi.

— Taip.

— Vadinasi, žinojimas pagal savo prigimtį yra nukreiptas į būtį ir siekia ją pažinti. Bet, man rodos, pirmiau dar reikia išsiaiškinti...

— Ką?

XXI.— Mes teigiame, kad sugebėjimai yra tam tikra būties rūšis; jų dėka mes galime tai, ką galime, — ne tik mes, bet ir visi mūsų sugebėjimai — pavyzdžiui, regėjimą ir klausą aš priskiriu prie tokių sugebėjimų, jei supranti“ apie kokią rūšį aš kalbu.

— Suprantu, — tarė Glaukonas.

— Tad paklausyk, ką aš manau apie tuos sugebėjimus. Aš nematau nei jų spalvos, nei formos, nei kokių nors kitų ypatybių, kurios būdingos kitiems daiktams ir pagal kurias aš skiriu juos vieną nuo kito. Sugebėjime aš įžvelgiu tik tai, į ką jis yra nukreiptas ir koks jo poveikis, ir pagal tai aš įvardiju vieną ar kitą sugebėjimą. Jei kryptis ir poveikis tie patys, aš laikau tai tuo pačiu sugebėjimu, o jei ir kryptis, ir poveikis skirtingi — tai jau kitas sugebėjimas. O kaip tau atrodo?

— Lygiai taip pat, — atsakė Glaukonas.

— Dabar, gerbiamasis, grįžkime atgal. Ar tu žinojimą laikai sugebėjimu, ar priskiri jį kuriai kitai giminei?

— Kaip tik laikau sugebėjimu, ir iš visų sugebėjimų stipriausiu.

— Na, o nuomonę kam priskirsime — sugebėjimams, ar kuriai nors kitai rūšiai?

— Jokiu būdu. Juk nuomonė yra ne kas kita, kaip tai, kas mus įgalina manyti.

— Bet juk anksčiau tu pripažinai, kad žinojimas ir nuomonė yra ne tas pat.

— Argi protingas žmogus gali sutapatinti tai, kas neklaidinga, su tuo, kur pilna klaidų?

— Puiku, — tariau. — Aišku, kad sutariame, jog žinojimas ir nuomonė yra skirtingi dalykai.

— Skirtingi.

— Kiekvienas iš jų turi skirtingą objektą ir skirtingą sugebėjimą.

— Būtinai.

— Žinojimo objektas yra būtis; jis siekia pažinti jos savybes.

— Taip.

— O nuomone, kaip mes tvirtiname, nesiekiama nieko kita, kaip tik manyti.

— Taip.

— Ar ji pažįsta tą patį, kaip ir pažinimas? Ar tai, kas pažįstama ir tariama, yra tas pat? O gal taip negali būti?

— Pagal tai, ką mes sutarėme, taip negali būti, — atsakė Glaukonas. — Jei kiekvienas sugebėjimas turi skirtingą objektą ir jeigu žinojimas ir nuomonė yra sugebėjimai, be to, kaip mes tvirtiname, skirtingi sugebėjimai, tai išeina, kad tas pats dalykas negali būti ir pažinimo, ir manymo objektu.

— Taigi, jeigu pažinimo objektas yra būtis, tai nuomonės objektas turi būti kas nors kita.

— Kas nors kita.

— Vadinasi, nuomonės objektas yra nebūtis? O gal nebūtis negali būti net ir nuomonės objektu? Kas turi nuomonę, turi nuomonę apie ką nors. Ar galima turėti nuomonę apie tai, ko nėra?

— Negalima.

— Taigi, kas turi nuomonę, turi nuomonę apie ką nors.

— Taip.

— Bet nebūtis nėra kas nors — visai pagrįstai galima sakyti, kad ji yra niekas.

— Be abejo.

— Taigi nebūčiai priskirsime nežinojimą, o būčiai — pažinimą.

— Visai teisingai, — tarė Glaukonas.

— Taigi nuomonės nesusijusios nei su būtimi, nei su nebūtimi.

— Nesusijusios.

— Taigi nuomonė nėra nei nežinojimas, nei pažinimas.

— Nei viena, nei kita.

— O gal, nesutapdama su jais, nuomonė aiškumu pranoksta pažinimą, o neaiškumu — nežinojimą?

— Ne, ji nepranoksta nei vieno, nei kito.

— Vadinasi, tu manai, kad nuomonė yra labiau miglota negu pažinimas ir aiškesnė negu nežinojimas?

— Daugelį kartų, — atsakė Glaukonas.

— Bet ji neperžengia šių ribų?

— Ne. — Tada nuomonė yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo.

— Taip ir yra.

— Kaip sakėme anksčiau, jeigu kas nors yra kartu ir esantis, ir nesantis, tai jo vieta yra per vidurį tarp grynosios būties ir visiškos nebūties, ir šitai negali būti nei žinojimo, nei nežinojimo objektas, bet tik kažko, kas yra tarp nežinojimo ir žinojimo.

— Teisybė.

— Dabar paaiškėjo, kad tai, kas yra tarp jų, mes vadiname nuomone.

— Paaiškėjo.

XXII.— Kaip matyti, mums dar lieka surasti tai, kas būdinga abiem — ir būčiai, ir nebūčiai, — bet kas nėra nei gryna būtis, nei gryna nebūtis. Jei tai surasime, pagrįstai galėsime sakyti, jog tai kaip tik ir yra nuomonės objektas; kraštiniams nariams mes priskirsime savybę būti kraštiniais, o tarpiniam — būti tarpiniu. Ar ne taip?

— Taip.

— Dabar, kai šitai nustatėme, tegul, pasakysiu aš, atsako man tas gerasis žmogus, kuris neigia, kad yra grožis pats savaime ir tokio grožio idėja, visuomet tapati pati sau; tasai reginių mėgėjas pripažįsta tik daugybę gražių dalykų ir nepakenčia, kai kas nors sako jam, jog grožis yra vienas, kaip ir teisingumas, ir visi kiti dalykai: „Mielasis, — pasakysime jam, — argi tarp tokios gausybės gražių dalykų nėra nė vieno, kuris kuriuo nors atžvilgiu būtų bjaurus? Argi tarp teisingų poelgių nesurasime tokio, kuris būtų neteisingas, o tarp dorų — nedoro?“

— Taip, — tarė Glaukonas, — gražūs dalykai kuriuo nors atžvilgiu būtinai atrodys bjaurūs; taip pat ir visi kiti dalykai, apie kuriuos kalbėjai.

— O argi daugelis sudvejintų dalykų dėl to negalės kitu atžvilgiu atrodyti vienpusiai?

— Galės.

— O jei mes ką nors vadiname dideliu, mažu, lengvu, sunkiu, tai ar tam turime daugiau pagrindo, negu vadinti priešingai?

— Nė kiek ne daugiau, nes kiekvienas daiktas gali turėti šias abi ypatybes.

— Kiekvienas iš daugybės daiktų arba bus, arba nebus toks, kokiu jį vadina?

— Šitie dalykai, — tarė Glaukonas, — panašūs į vaišėse kartojamas dviprasmybes arba į vaikų mįslę apie eunuchą, kuris metė akmeniu į šikšnosparnį; reikia įspėti, kuo eunuchas metė ir ant ko tupėjo šikšnosparnis. Ir šitie dalykai taip pat yra dviprasmiai, nes apie jokį daiktą negalima tvirtai teigti, kad jis yra vienoks arba kitoks arba kad jam tinka abu pavadinimai arba netinka nė vienas.