Платон - Valstybė

— Juk jau vien šitas tvirtinimas yra visiškai priešingas tai nuomonei, kuri yra paplitusi apie filosofus.

— Visiškai priešingas, — patvirtino Adimantas.

— Tad ar mūsų požiūriui apginti netiks pasakyti, kad žmogus, kuriam įgimtas žinių troškimas, iš visų jėgų siekia tikrosios būties? Jis nesustoja prie daugybės daiktų, kurie tik atrodo esą, bet nenuilsdamas eina pirmyn, ir jo aistra nenurimsta tol, kol jis nepaliečia kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi, kuriai ir dera liesti tokius daiktus — o dera šitai jiems giminingam pradui. Jo dėka priartėjęs prie tikrosios būties ir susijungęs su ja, jis pagimdys protą ir tiesą, jis ir pažins, ir gyvens tikrą gyvenimą, ir maitinsis tikruoju maistu, ir tik tokiu būdu išsivaduos iš kančių, bet ne anksčiau.

— Šitai puikiai tiks apginti mūsų požiūriui.

— Ar toks žmogus mėgs melą, ar, priešingai, jo neapkęs?

— Neapkęs, — tarė Adimantas.

— Kadangi jį veda tiesa, nemanau, kad paskui ją sektų nedorybių pulkas.

— Jokiu būdu!

— Bet už tai ją lydės sveikas ir teisingas būdas, o po jo eis nuosaikumas.

— Teisybė.

— Ar reikia vėl vardyti visą filosofo savybių pulką ir įrodinėti, kad jos yra būtinos? Be abejo, prisimeni, kad mes sutarėme, jog filosofui pritinka narsumas, sielos kilnumas, nuovokumas, gera atmintis? Tu man paprieštaravai, kad visi turi sutikti su tuo, ką mes sakome, bet, metęs į šalį kalbas ir stebėdamas pačius filosofus, apie kuriuos čia kalbame, kiekvienas galėtų pasakyti, jog matąs tarp jų ir nenaudingų, ir daug nedorų žmonių. Ieškodami šio kaltinimo priežasčių, mes ir priėjome prie klausimo, kodėl dauguma iš jų yra blogi. Todėl mes vėl grįžome prie tikro filosofo prigimtinių savybių ir buvome priversti vėl iš naujo jas apibrėžti.

— Iš tikrųjų taip, — tarė Adimantas.

VI.— Dabar, — tariau, — reikia pažiūrėti, kodėl tokia prigimtis sugenda, kodėl daugelio žmonių ji sunaikinama, o tuos, kuriuose nors kiek jos išlieka, laiko jeigu ne blogais, tai bent jau nenaudingais. Paskui aptarsime savybes tų, kurie mėgdžioja filosofus ir imasi jų amato, — tokios prigimties žmonės dažnai prašauna pro šalį, nes yra neverti užsiimti filosofija ir tai viršija jų jėgas; jie ir pelnė filosofijai ir visiems filosofams visur tokį vardą, apie kurį tu kalbi.

— Kokį sugedimą tu turi galvoje?

— Jei įstengsiu, pamėginsiu tau paaiškinti. Aš manau, kiekvienas sutiks su mumis, jog prigimtys, pasižyminčios visomis tomis savybėmis, kurias mes laikome būtinomis, kad taptum tobulu filosofu, tarp žmonių yra retos ir išimtinės, ar ne?

— Sutinku su tavimi.

— Tokių žmonių maža, o kiek daug yra jiems pražūtingų dalykų!

— Kokių gi?

— Išgirsi keisčiausią dalyką — kiekviena iš tų prigimtinių savybių, kurias mes išgyrėme, žudo sielą ir atitraukia ją nuo filosofijos: aš turiu galvoje narsumą, nuosaikumą ir visas kitas mūsų išvardytas savybes.

— Keista šitai girdėti, — pasakė Adimantas.

— Be to, — tariau, — sielą gadina ir atitraukia taip pat visos vadinamosios gėrybės: grožis, turtas, kūno jėga, įtakinga giminystė valstybėje ir kiti panašūs dalykai. Štai ir pasakiau bendrais bruožais, ką turiu galvoje.

— Suprantu, bet norėčiau išgirsti ir smulkesnį paaiškinimą.

— Jei suvoksi, kas yra sugedimas apskritai, tada tau pasidarys aišku ir neatrodys keista tai, ką čia sakiau.

— O kaip šitai padaryti? — paklausė Adimantas.

— Mes visi žinome, — tariau, — kad kiekviena sėkla, kiekviena augalo arba gyvulio užuomazga, negaudama tinkamo maisto, neturėdama tinkamos vietos ir tinkamų oro sąlygų, tuo labiau kenčia nuo šių nepriteklių, kuo yra stipresnė. Juk blogis gėriui yra labiau priešingas negu tam, kas nėra gėris.

— Žinoma.

— Aš manau, kad tai, jog geriausia prigimtis, maitinama netinkamu maistu, nukenčia labiau negu vidutinė, turi rimtą pagrindą.

— Suprantama.

— Ar ne panašiai, Adimantai, ir talentingiausios sielos, blogai auklėjamos, tampa itin blogos? Negi tu manai, kad didžios nedorybės ir baisiausia niekšybė kyla iš menkos, o ne iš veržlios, bet auklėjimo sugadintos sielos? Silpna prigimtis niekada nebus nei didžių gėrybių, nei didelių niekšybių priežastis.

— Sutinku su tavimi.

— Taigi, jeigu mūsų aptarta filosofo prigimtis bus tinkamai ugdoma, tai ji bręsdama būtinai įgis visokių dorybių. O jeigu ji pasėta ir ima leisti šaknis į netinkamą dirvą, tai atsitinka priešingai, nebent koks dievas jai pagelbėtų. Bet gal ir tu manai, kaip dauguma žmonių, kad tik kai kuriuos jaunuolius sugadina sofistai, kad juos gadina paskiri žmonės ir tik apie juos ir esą verta kalbėti? Ar nematai, kad tie, kurie taip sako, patys-yra didžiausi sofistai — jie puikiai sugeba perauklėti ir perdirbti pagal savo užgaidas ir jaunuolius, ir senius, ir vyrus, ir moteris.

— Kada jie tai daro? — paklausė Adimantas.

— Tada, kai, sėdėdami susispaudę liaudies susirinkimuose arba teismuose, arba teatruose, arba karo stovyklose, arba kitokiose sueigose, jie su didžiausiu triukšmu vienas kalbas ar veiksmus peikia, kitas giria, ir vis perdėtai — šaukdami ir plodami, o jų plūdimąsi ir pagyrimus aidu atkartoja uolos aplink tą vietą, kur visa tai vyksta, ir triukšmas tampa dvigubai stipresnis. Kas, tavo manymu, tokiomis sąlygomis dėsis, kaip sakoma, jaunuolio širdyje? Koks privatus auklėjimas atsilaikys prieš tai ir nebus nuplautas ir nuneštas šitokios plūdimo ir gyrimo bangos? Ar jaunuolis neims laikyti gražiais ir bjauriais tų pačių dalykų, kaip ir jie? Ar nepradės elgtis taip, kaip jie? Ar nepasidarys toks, kaip ir jie?

— Būtinai taip bus, Sokratai, — tarė Adimantas.

VII.— Bet mes dar nekalbėjome apie didžiausią prievartą.

— Kokią? — paklausė Adimantas.

— Kurią tie auklėtojai sofistai pasitelkia, kai neįstengia įtikinti žodžiais. Argi nežinai, kad nepaklusnųjį jie baudžia pilietybės atėmimu, piniginėmis bausmėmis, mirtimi?

— Žinau, kad jie šitaip baudžia.

— Koks kitas sofistas, kokie prieš juos nukreipti paskirų žmonių tvirtinimai įstengtų juos įveikti?

— Manau, kad tokio sofisto nėra.

— Tikrai nėra, — pasakiau. — Būtų kvaila mėginti juos įveikti. Juk minios išauklėto, tai yra žmogiškai išauklėto, žmogaus požiūris į dorybę nebūna, nebuvo ir tikriausiai nebus kitoks; bet dieviškajam auklėjimui, mielas drauge, kaip sako priežodis, padarykime išimtį. Mat reikia gerai žinoti, kad visa, kas šitaip tvarkomose valstybėse išsilaiko ir vyksta taip, kaip pridera, išsilaiko tik dievo malonės dėka159, — šitaip sakydamas, nesuklysi.

— Ir man taip atrodo, — tarė Adimantas.

— Sutik, — tariau, — dar ir su šitokiu dalyku.

— Su kokiu?

— Kiekvienas iš tų atlyginimą imančių paskirų žmonių, kuriuos jie vadina sofistais ir laiko savo varžovais, moko ne ko nors kito, bet tų pačių dalykų, kurie yra minios pažiūros ir nuomonės, reiškiamos susirinkimuose, ir vadina tai išmintimi; panašiai būtų, jeigu kas, augindamas didelį ir stiprų žvėrį, perprastų jo būdą ir norus, žinotų, iš kurios pusės prie jo prieiti, kur jį paglostyti, kada ir dėl ko jis darosi piktas arba nusiramina, kada kokius garsus išduoda ir kokie pašaliniai garsai jį tramdo arba siutina, o perpratęs visa tai, ilgai su juo bendraudamas, vadintų šitai išmintimi ir, sudaręs taisyklių rinkinį, pradėtų mokyti, iš tikrųjų nežinodamas, kas jo pažiūrose ir noruose yra gražu ar bjauru, gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, ir, apie visa tai spręsdamas tik pagal to žvėries nuomonę, vadintų gerais tuos dalykus, kurie jam malonūs, o blogais tuos, kurie jį pykina, ir nemokėtų kitaip šito pagrįsti, bet tvirtintų, kad teisinga ir gera yra tai, kas būtina; kuo iš esmės skiriasi būtinybės ir gėrio prigimtis, jis nesupranta ir kitam negali paaiškinti. Vardan Dzeuso, sakyk, ar šitoks mokytojas tau neatrodytų keistas?