Платон - Valstybė

— Tai neįmanoma, — atsakė Adimantas.

— Bendraudamas su tuo, kas dieviška ir tvarkinga, filosofas pats tampa — kiek tai žmogui įmanoma — dieviškas ir tvarkingas. O apšmeižti galima viską pasaulyje.

— Tikra teisybė.

— Taigi, jeigu kokios nors aplinkybės privers filosofą pasirūpinti, kad tai, ką jis ten mato, būtų perkelta į žmonių asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, o ne apsiriboti vien tik savęs tobulinimu, ar tu manai, kad jis bus blogas nuosaikumo, teisingumo ir apskritai visų visuotinių dorybių kūrėjas?

— Visai neblogas.

— Bet jeigu dauguma supras, kad mes apie jį sakome tiesą, tai argi jie pyks ant filosofų ir netikės mumis, kai sakysime, jog valstybė niekuomet ir jokiu būdu nebus laiminga, jeigu jos nenupieš dailininkai pagal dieviškąjį pavyzdį?

— Jeigu supras, nepyks. Bet kaip jie tą valstybę nupieš?

— Paėmę tarsi lentelę165 valstybę ir žmonių papročius, jie pirmiausia švariai juos nuvalys. Tai nelengvas darbas. Bet tu žinai, kad jie jau iš pat pradžių skirsis nuo kitų tuo, kad nesutiks užsiimti nei paskiru žmogumi, nei valstybe, nei leisti įstatymų tol, kol negaus švarios valstybės arba patys jos neapšvarins.

— Jie elgsis teisingai, — pasakė Adimantas.

— Paskui jie nupieš valstybės santvarkos apmatus.

— Be abejo.

— Paskui, mano nuomone, jie tobulins tuos apmatus, žiūrėdami dviejų dalykų: kas prigimtyje yra teisinga, gražu, nuosaiku ir panašiai ir, antra, kaip visa tai pasireiškia žmonėse. Sumaišydami ir derindami žmonių įgūdžius, jie sukurs žmogaus pirmavaizdį, nusižiūrėję į tai, ką jau Homeras pavadino dieviška ir dievus primenančia ypatybe, būdinga žmonėms.

— Teisingai.

— Aš manau, kai ką jie ištrins, kai ką pieš iš naujo, kol žmonių būdą padarys kaip galima malonesnį dievams.

— Tai būtų labai gražus piešinys!

— Ar tų, kurie, kaip tu sakei, iš visų jėgų mus puolė, mums nepasisektų įtikinti, jog kaip tik tokį santvarkų braižytoją mes jiems tada gyrėme, o jie piktinosi, kad mes jam patikėjome valstybę? Jeigu jie dabar mūsų paklausytų, ar nesuminkštėtų?

— Žinoma, jei jie protingi.

— Ką gi jie dar galėtų mums prikišti? Ar kad filosofai nėra aistringi būties ir tiesos mylėtojai?

— Tai būtų keista.

— Ar kad filosofų prigimtis, kurią mes aptarėme, negimininga aukščiausiam gėriui?

— Ir šito negalės prikišti.

— Argi prigimtis, suradusi sau tinkamą užsiėmimą, nebus tobulai dora ir filosofinė? O gal šitai turėtume tvirtinti apie kitas prigimtis — tas, kurias mes atmetėme?

— Žinoma, ne.

— Ar juos vis dar siutins mūsų žodžiai, kad nei valstybė, nei piliečiai tol neišsivaduos iš vargų, kol nepradės valdyti filosofų giminė ir kol santvarka, kurią mes nupiešėme vaizduotėje, netaps tikrove?

— Tikriausiai dabar jau mažiau siutins.

— Jei nori, sakykime, kad jie ne tik mažiau siunta, bet pasidarė jau visai romūs ir leidosi įtikinami, nors ir iš gėdos.

— Labai norėčiau, — pasakė Adimantas.

XIV.— Tarkime, kad tuo juos jau įtikinome. Bet kas ims ginčyti, kad taip valdovų ir karalių sūnų gali pasitaikyti filosofinės prigimties žmonių?

— Niekas.

— Ar kas galėtų tvirtinti, kad tokie žmonės būtinai pages? Ir mes pripažįstame, kad jiems sunku išsaugoti savo prigimtį. Bet kad visais laikais nė vienam iš jų nepasisektų jos išsaugoti — kas galėtų šitai teigti?

— Kaip galima šitai teigti?

— Jei atsirastų bent vienas toks, kuris išsaugotų tokią savo prigimtį, ir valstybė jam paklustų, jis įgyvendintų visa tai, kas dabar atrodo neįtikima.

— Užtektų, jei atsirastų vienas toks žmogus.

— Jei valdovas išleis tokius įstatymus ir įves tokius papročius, kuriuos mes aptarėme, tai visai galimas daiktas, kad piliečiai noriai jų laikysis.

— Visai galimas daiktas.

— O argi kitiems žmonėms būtų keista ir neįmanoma pritarti mūsų pažiūroms?

— Aš taip nemanau, — atsakė Adimantas.

— Kad tai, ką mes siūlome, yra geriausia, jei tik būtų įgyvendinta, manau, jau įrodėme anksčiau.

— Įrodėme.

— O dabar išeina, kad ir mūsų įstatymai yra patys geriausi, jei tik jie būtų įgyvendinti, o tai nors ir sunku, bet nėra neįmanoma.

— Taip išeina.

XV.— Vargais negalais išsiaiškinome šį klausimą; dabar lieka dar aptarti, kokiu būdu ir kokie mokslai bei užsiėmimai išugdo žmones, ant kurių laikosi visa valstybės santvarka, ir kokio amžiaus sulaukę kiekvienas iš jų imasi savo darbo.

— Šitai reikia aptarti.

— Gudravimas man nieko nepadėjo. Žinodamas, kiek prieštaravimų sukeltų tikroji tiesa ir kaip sunkiai ji įgyvendinama, aš pirma praleidau sunkųjį klausimą apie žmonų įsigijimą, vaikų gimdymą ir valdžios vietų paskirstymą. Bet dabar vis tiek reikia apie tai kalbėti. Tiesa, žmonų ir vaikų klausimą mes jau aptarėme, bet apie valdovus viską reikia pradėti iš pradžių. Jei prisimeni, mes sakėme, kad jie turi mylėti savo valstybę, ta meilė turi būti patikrinta džiaugsmuose ir skausmuose ir jokie sunkumai, pavojai ar kitokios nelaimės neturi priversti jų atsisakyti savo nusistatymo. Tą, kurį išmėginimai palauš, teks atmesti, o tą, kuris išeis iš jų švarus tarsi auksas iš ugnies, — padaryti valdovu, reikšti jam ypatingą pagarbą ir teikti dovanas ir gyvam, ir po mirties. Maždaug šitaip aš kalbėjau užuolankomis, slėpdamas savo mintis, nes bijojau, kad jos nesukeltų tų svarstymų, kurių dabar vis tiek neišvengsime.

— Teisybė; aš juk prisimenu.

— Tada, mano mielas, aš nesiryžau pasakyti tokių drąsių minčių, kurias dabar pasakiau. Tai išdrįskime pasakyti ir tai, kad rūpestingiausi sargybiniai bus filosofai.

— Pasakykime.

— Turėk galvoje, kad jų, suprantama, bus nedaug. Juk jų prigimtis turi būti tokia, kaip mes aptarėme, tuo tarpu tos savybės retai kada pasireiškia visos kartu — dažniausiai jos būna išsibarsčiusios.

— Kaip suprasti tavo žodžius?

— Nuovokumas, gera atmintis, įžvalgumas, sąmojingumas ir kitos panašios savybės, kaip žinai, paprastai nepasitaiko visos kartu, o jaunuoliškai karšti, aštraus ir didžio proto žmonės nelinkę visada gyventi tvarkingai ir ramiai. Dėl savo gyvumo jie blaškosi į visas puses ir netenka bet kokio pastovumo.

— Teisybę sakai, — pritarė Adimantas.

— Kita vertus, pastovaus ir nepajudinamo būdo žmonėmis galima labiau pasikliauti, kare jie nesiduoda pavojų išmušami iš pusiausvyros, bet šios savybės reiškiasi ir mokantis: jie nerangūs, sunkiai suvokia ir yra tarsi sukaustyti, o kai reikia stipriau įtempti protą, jie snaudžia ir žiovauja.

— Taip būna.

— O mes sakėme, kad visapusiško auklėjimo, garbingų vietų ir valdžios verti tik tie žmonės, kuriems būdingos ir vienos, ir kitos savybės.

— Tai tiesa.

— Bet tokių žmonių retai pasitaiko.

— Retai!

— Taigi žmogų reikia patikrinti sunkumuose, pavojuose ir malonumuose, kaip mes anksčiau sakėme; dabar pridursime ir tai, ką tada praleidome: jį reikia lavinti daugelyje mokslų ir žiūrėti, ar jis sugeba suvokti aukščiausią žinojimą, ar gal neištesės ir pabėgs, kaip kartais pabėgama iš sporto varžybų.

— Šito reikia žiūrėti. O kokį žinojimą tu vadini aukščiausiu?

XVI.— Tikriausiai prisimeni, kad mes išskyrėme tris sielos rūšis ir paaiškinome, kas yra teisingumas, nuosaikumas, narsumas ir išmintis.

— Jei neprisiminčiau, nebūčiau vertas klausyti toliau.

— O ar prisimeni, ką sakėme prieš tai?