Платон - Valstybė

— Nelabai.

— O tu pagalvok štai apie ką: ar kad klausa girdėtų, o garsas būtų girdimas, reikia dar kokio nors trečio dalyko, be kurio nieko nesigirdėtų ir niekas neskambėtų?

— Nieko nereikia.

— Aš manau, kad ir daugeliui kitų sugebėjimų — bet ne visiems — taip pat nereikia nieko kita. O gal tu gali man paprieštarauti?

— Ne, negaliu.

— Nejaugi tu nepastebėjai, kad regėjimui ir viskam, ką galima matyti, tai reikalinga?

— Ką tu sakai?

— Nors akims būdinga regėti ir jos stengsis pamatyti, nors daiktai turi spalvą, tu žinai, kad akis nieko neįžiūrės ir spalvos bus nematomos, jeigu neprisidės kažkas trečia, turintis kaip tik tokią paskirtį.

— Kas gi tai?

— Tai, ką tu vadini šviesa, — atsakiau.

— Tu teisus.

— Taigi regėjimo pojūtį ir sugebėjimą būti regimam susieja labai svarbus pradas; jų ryšys vertingesnis už visus kitus, nes šviesa yra brangus dalykas.

XIX.— Taip, labai brangus.

— Kurį iš dangaus dievų tu laikai jos valdovu ir kieno šviesa įgalina mūsų regėjimą geriausiai matyti, o daiktus — būti regimus?

— Tą patį, kaip ir tu, ir visi kiti. Juk aišku, kad tu turi galvoje Saulę.

— Ar ne toks santykis yra tarp regėjimo ir šito dievo...

— Koks?

— Nei pats regėjimas, nei tai, kur jis atsiranda — mes tai vadiname akimi, — nėra Saulė.

— Nėra, — patvirtino Glaukonas.

— Bet iš visų jutimo organų akis yra labiausiai panaši į Saulę.

— Labiausiai.

— Ir regėjimo galią akis gauna iš Saulės, kuri ją tarsi išspinduliuoja.

— Žinoma.

— Vadinasi, ir Saulė nėra regėjimas. Nors ji — regėjimo priežastis, bet pats regėjimas ją mato.

— Taip yra.

— Tad žinok, — tariau, — kad Saulę aš vadinu gėrio kūdikiu — ji gimsta iš gėrio. Gėris pagimdo tai, kas panašu Į jį patį: koks yra gėrio santykis su protu ir tuo, kas protu suvokiama, protu suvokiamoje srityje, toks yra Saulės santykis su regėjimu ir tuo, kas regima, regimoje srityje.

— Kaip tu sakai? Paaiškink geriau.

— Tu žinai, — tariau, — kad kai akys stengiasi įžiūrėti daiktus, kurių spalvos apšviestos ne dienos šviesos, o nakties blyškaus švytėjimo, jos mato silpnai ir yra beveik aklos, tarsi būtų netekusios regėjimo.

— Taip.

— O kai Saulė apšviečia daiktus, tos pačios akys aiškiai juos mato ir jų regėjimas būna puikus.

— Suprantama.

— Panašiai galvok ir apie sielą. Kai ji nukreipia savo žvilgsnį ten, kur spindi tiesa ir būtis, ji suvokia ir pažįsta jas, taigi yra protinga; o kai ji nukrypsta į tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos ir atrodo netekusi proto.

— Atrodo, kad taip.

— Tad tai, kas pažįstamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui — sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja — žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi. Kad ir kaip gražu viena ir kita — pažinimas ir tiesa, — bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, galvosi teisingai. Kaip šviesą ir regėjimą yra teisinga laikyti panašiais į Saulę, bet būtų klaidinga juos laikyti Saule, taip ir čia: teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiais į gėrį, bet klaidinga vieną kurį iš jų laikyti pačiu gėriu, nes gėrio prigimtis yra nepalyginamai vertingesnė.

— Kokiu neapsakomai gražiu tu jį laikai, jeigu sakai, kad nuo jo priklauso ir pažinimas, ir tiesa, o pats jis pranoksta juos savo grožiu. Bet, žinoma, tu jį laikai ne malonumu?

— Nepiktžodžiauk! Verčiau štai kaip pasižiūrėk į gėrį.

— Kaip?

— Manau, tu sutiksi, kad Saulė matomiems daiktams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą ir maistą, nors pati Saulė nėra tapsmas.

— Be abejo!

— Lygiai taip pat pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.

XX.Glaukonas linksmai sušuko.

— O Apolonai, kaip aukštai mes pasikėlėme!

— Tu pats kaltas, — tariau, — kad privertei mane pasakyti savo nuomonę apie tai.

— Tik tu jokiu būdu nepaliauk kalbėjęs ir užbaik bent jau tą palyginimą su Saule — pažiūrėk, ar nepraleidai ko nors.

— Praleisti tai aš daug ką praleidau, — pasakiau.

— Nepraleisk nė mažiausios smulkmenos!

— Man atrodo, kad jų labai daug. Vis dėlto pasistengsiu, kiek bus įmanoma, nieko nepraleisti.

— Žiūrėk, nepraleisk! — pagrasino Glaukonas.

— Tai štai: yra, kaip sakėme, du valdovai; vienas iš jų valdo visas to, kas suvokiama protu, gimines ir sritis, o kitas — regimąjį pasaulį; aš nenoriu vadinti jo dangumi, kad neatrodytų, jog žaidžiu žodžiais. Ar perpratai šias dvi rūšis — protu suvokiamą ir regimą?

— Perpratau.

— Įsivaizduok liniją, padalytą į dvi nelygias dalis. Kiekvieną iš tų dalių, vaizduojančių regimąją ir protu suvokiamą sritis, vėl padalyk tokiu pat būdu, be to, regimąją sritį padalyk pagal didesnį ar mažesnį ryškumą. Tada į vieną iš gautų atkarpų pateks atvaizdai. Atvaizdais aš pirmiausia vadinu šešėlius, paskui atspindžius vandenyje ir kietų, lygių ir žvilgančių kūnų paviršiuje— žodžiu, visus panašius dalykus. Ar supranti mane?

— Suprantu.

— Į kitą atkarpą, panašią į pirmąją, sudėsi visus gyvus padarus, visų rūšių augalus ir pagamintus daiktus.

— Taip ir padarysiu, — pasakė Glaukonas.

— Dabar pasvarstyk, ar ne tas pat yra ir tikrumo bei netikrumo atžvilgiu: kaip tai, ką mes manome, santykiauja su tuo, ką mes tikrai žinome, taip atvaizdas santykiauja su tuo, kieno jis yra atvaizdas.

— Visiškai su tuo sutinku.

— Dabar savo ruožtu pagalvok ir apie protu suvokiamą sritį — pagal kokį požymį ją reikės padalyti?

— O pagal kokį?

— Vienos protu suvokiamos srities dalies siela būna priversta ieškoti, remdamasi prielaidomis, naudodamasi atvaizdais iš anksčiau gautų atkarpų, ir todėl veržiasi ne į pradžią, o į užbaigimą. Tuo tarpu kitą dalį siela susiranda, eidama nuo prielaidos prie pradžios, kuri tokios prielaidos neturi. Šiuo atveju ji nesinaudoja atvaizdais, kaip pirmuoju atveju, bet eina į priekį, padedama pačių idėjų167.

— Aš nelabai supratau, ką tu pasakei.

— Grįžkime atgal, — tariau. — Gal tu lengviau suprasi, jei aš pirma pasakysiu štai ką: aš manau, tu žinai, kad tie, kurie užsiima geometrija, skaičiavimu ir kitais panašiais dalykais, kiekvienu atveju taria, kad jie žino, kas yra lyginis ir nelyginis skaičius, žino figūras, tris kampų rūšis ir kitus panašius dalykus. Šitai jie laiko pradiniais teiginiais, kurių nereikia įrodinėti nei patiems sau, nei kitiems, nes visiems yra aišku. Remdamiesi šiais teiginiais, jie aiškina visa kita ir nuosekliai baigia įrodyti tai, ką norėjo.

— Šitai aš gerai žinau, — pasakė Glaukonas.

— Žinai ir tai, kad, kai jie naudojasi brėžiniais ir iš jų daro išvadas, jų mintis nukreipta ne į brėžinius, o į tas figūras, kurių atvaizdai yra brėžiniai: jie daro išvadas apie kvadratą patį savaime ir jo įstrižainę, o ne apie jų nubraižytąjį. Panašiai ir apie visus kitus dalykus. Tą patį galima pasakyti ir apie lipdinius ar piešinius — jie gali mesti šešėlį, gali atsispindėti vandenyje, bet patys jie yra tik atvaizdas to, ką galima pamatyti vien protu.

— Teisybę sakai.

XXI.— Tai pirmoji protu suvokiamos srities atmaina, apie kurią tada kalbėjau: siekdama jos, siela būna priversta naudotis prielaidomis ir neprieina pradžios, nes ji negali pakilti aukščiau už prielaidas. Ji naudojasi tik atvaizdais — daiktais, kurie priklauso žemesnei sričiai, ypač tais, kuriuose ji suranda ir vertina didesnį ryškumą.