Платон - Valstybė

— Nužudytų.

III.— Tai štai, mielas Glaukonai, — tariau, — šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa — į Saulės galią; iškopimą ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamą sritį, įspėsi mano slaptą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ji teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, į kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdo šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamoje srityje ji pati yra valdovė, nuo kurios priklauso tiesa ir supratimas. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenime.

— Aš sutinku su tavimi, kiek įstengiu suprasti tavo mintį.

— Tada sutik dar ir štai dėl ko: nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti žmogiškais reikalais — jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų nupieštą vaizdą.

— Suprantama, — pritarė Glaukonas.

— Tai argi nuostabu, — paklausiau, — jei kas nors, nuo dieviškumo stebėjimo perėjęs prie žmogiškos menkybės, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Akys dar neapsiprato, o jį, nepripratusį prie tamsos, jau verčia teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl jų, laikant juos tokiais, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę?

— Visai nenuostabu.

— Kiekvienas, kuris yra protingas, turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir dvi jo rūšys: arba kai pereinama iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi sielą sutrikusią ir neįstengiančią ką nors įžiūrėti, užuot beprasmiškai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir, neįpratusi prie tamsos, apžilpo, ar, priešingai, iš visiško nežinojimo patekusi į šviesą, buvo apakinta ryškaus švytėjimo: tokią jos būseną ir tokį gyvenimą galima laikyti palaima, tuo tarpu pirmąją — apgailėtina. Jeigu vis dėlto ką nors ima juokas, pažiūrėjus į sielą, tegul jis labiau juokiasi iš tos, kuri nusileido iš aukštybių, iš šviesos.

— Tu labai teisingai kalbi, — pasakė Glaukonas.

IV.— Jei tai teisybė, — tariau, — mes turime štai kaip galvoti: išprusimas yra visai ne tai, ką apie jį tvirtina kai kurie žmonės, teigiantys, jog sielai esąs nebūdingas joks žinojimas, jog jie suteikią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.

— Teisybė, jie taip tvirtina.

— Tuo tarpu šis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi tokį sugebėjimą, taip pat ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusigręžti nuo išnykstančių dalykų; tada sielos sugebėjimas pažinti įstengs Stebėti būtį ir tai, kas joje ryškiausia, — šitai mes ir vadiname gėriu. Ar ne taip?

— Taip.

— Taigi, — tariau, — auklėjimas yra menas nukreipti — kokiu būdu lengviausiai ir geriausiai galima nukreipti žmogų; tai anaiptol nereiškia, kad jam reikia suteikti sugebėjimą matyti, — jis jį jau turi, bet neteisingai nukreiptą, todėl žiūri ne ten, kur reikia. Pastangos reikalingos, kad nukreiptume jį teisingai.

— Taip.

— Kai kurios teigiamos sielos savybės, atrodo, labai panašios į tokias pačias kūno savybes; iš pradžių jų gali ir nebūti — jos išsiugdomos tik vėliau, lavinantis, ir tampa įpročiu. Bet sugebėjimas suprasti, kaip matyti, yra kažkas labiau dieviška, jis niekuomet nepraranda savo galios, tik priklausomai nuo krypties būna čia naudingas ir pravartus, čia — nenaudingas ir net žalingas. Argi nesi pastebėjęs, kad tų, kuriuos vadina nors ir protingais, bet netikusiais žmonėmis, sieliūkštė labai įžvalgi ir kad jie kiaurai mato tai, ko jiems reikia? Vadinasi, jų regėjimas neblogas, bet jis priverstas tarnauti nedorybei, ir kuo geriau jie mato, tuo daugiau bloga padaro.

— Žinoma, pastebėjau.

— Ir vis dėlto, — tariau, — jei iš pat mažens išrausi iš tokios sielos įgimtus polinkius, kurie tartum švininiai pasvarai traukia ją į apsirijimą, smaližiavimą ir kitokius smagumus ir kreipia jos žvilgsnį žemyn, tai, išsilaisvinusi nuo jų, siela atsigręžtų į tiesą, ir tie patys žmonės pradėtų ten skirti viską taip pat aiškiai, kaip dabar skiria tai, į ką yra nukreiptas jų žvilgsnis.

— Teisybė, — sutiko Glaukonas.

— Na, o ar iš to, ką pasakėme, neišplaukia štai kas: valstybei valdyti netinka nei neišsiauklėję ir nesuvokią tiesos žmonės, nei tie, kurie visą gyvenimą praleidžia lavindamiesi, — pirmieji todėl, kad neturi vieno gyvenimo tikslo, kuriam pajungtų visus savo veiksmus ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenime, o antrieji todėl, kad jie nepanorės veikti, įsivaizduodami, jog dar gyvi būdami persikėlė į Palaimintųjų salas170.

— Teisybę sakai.

— Mūsų, valstybės kūrėjų, uždavinys yra priversti geriausios prigimties žmones siekti to žinojimo, kurį pirmai pavadinome aukščiausiu, — tai yra mokytis matyti gėrį ir kopti į jo aukštumas; bet kai užkopę jie pakankamai įsižiūrės į jį, mes neleisime jiems daryti to, kas dabar leidžiama.

— O kas gi?

— Mes neleisime jiems pasilikti ten, aukštai, ir nepanorėti vėl sugrįžti pas tuos kalinius171 — gerai tai ar blogai, bet jie turės dalytis su jais jų vargais ir pagarba.

— Bet mes būsime jiems neteisingi ir versime juos gyventi blogiau, negu jie galėtų.

V.— Tu, mano mielas, vėl užmiršai, kad įstatymui rūpi ne kurio nors vieno luomo gerovė; jis siekia ir stengiasi, kad visa valstybė taptų laiminga; todėl įtikindamas arba prievarta jis suburia piliečius ir priverčia juos dalytis vienus su kitais ta nauda, kurią kiekvienas iš jų gali duoti bendruomenei; jis išugdo valstybei žymių žmonių ne todėl, kad kiekvienas iš jų galėtų nukreipti savo veiklą kur panorėjęs, bet todėl, kad pats panaudotų juos valstybei stiprinti.

— Tiesa, aš buvau tai užmiršęs, — pasakė Glaukonas.

— Tad įsidėmėk, Glaukonai, — tariau, — kad mes nenuskriausime filosofų, kuriuos išugdysime, bet teisėtai priversime juos rūpintis kitais ir ginti jų interesus. Mes pasakysime jiems, kad kitose valstybėse žmonės, tapę filosofais, nedalyvauja valstybės reikaluose, nes jie patys pasidarė filosofais, nepaisydami savo valstybės santvarkos poreikių, o tas, kas išauga pats savaime, niekam nėra skolingas už maitinimą; todėl ten negali kilti noras reikalauti, kad jis atlygintų išlaidas. Bet jus išugdėme mes, jūsų pačių ir visos valstybės labui, panašiai kaip bičių spiečiuose būna vadai ir karaliai; jūs išauklėti geriau ir tobuliau negu anie filosofai ir geriau sugebate filosofiją jungti su valstybės tvarkymu. Todėl jūs turite visi iš eilės leistis į kitų žmonių buveinę ir priprasti stebėti tamsius daiktus; kai priprasite, jūs tūkstantį kartų geriau už kitus įžiūrėsite ir pažinsite kiekvieną šešėlį ir žinosite, kieno atvaizdas jis yra, nes jau esate matę tikruosius gėrio, grožio ir teisingumo pavyzdžius. Tada mūsų valstybė bus įkurta tikrovėje, o ne sapne, kaip dabar yra daugelyje valstybių, kur vyksta tarpusavio karai ir vaiduokliškos kovos dėl valdžios tarsi tai būtų didelis gėris. Iš tiesų yra štai kaip: valstybė, kurioje mažiausiai siekia valdžios tie, kuriems dera valdyti, yra geriausiai valdoma; joje nekyla jokių kivirčų. Kitaip būna valstybėje, kur valdantieji yra nusiteikę priešingai.