Платон - Valstybė

— Kokią? — paklausė Glaukonas.

— Tu jau pats pasakei, kam ji naudinga: karo reikalams. Be to, ji padeda geriau perprasti ir kitus mokslus. Mes žinome, koks didelis skirtumas tarp to, kuris mokėsi geometrijos, ir to, kuris jos nesimokė.

— Prisiekiu Dzeusu, labai didelis skirtumas!

— Tad tai bus antrasis dalykas, kurio turės mokytis mūsų jaunuoliai.

— Taip.

X.— Na, o trečiasis dalykas bus astronomija. Kaip tu manai?

— Ir man taip atrodo. Atidūs metų laikų, mėnesių ir metų kaitos stebėjimai naudingi ne tik žemdirbiams ir jūrininkams, bet ne mažiau ir karo vadams.

— Tai malonu iš tavo pusės! Matyt, bijai, kad daugumai nepasirodytų, jog teiki nenaudingus mokslus. Bet mūsų pasirinktieji mokslai yra naudingi, nors tą naudą sunku suvokti. Mat jie apvalo ir atgaivina kiekvieno sieloje tam tikrą įrankį, kurį kiti užsiėmimai sugadina ir apakina. Jį išsaugoti tūkstantį kartų svarbiau negu akis, nes tik jo dėka galima išvysti tiesą. Tie, kurie tau pritaria, labai išgirs tavo žodžius, bet tie, kurie to niekada nėra pajutę, sakys, jog tu kalbi niekus. Mat jie iš to nemato jokios kitos naudos, išskyrus praktinę. Tad žiūrėk, su kuriais žmonėmis tu kalbi; o gal nei su vienais, nei su kitais, tik pats sau dėl savęs paties? Bet tada tu negali prieštarauti, jei kas pasinaudotų tais tavo samprotavimais.

— Aš labiausiai mėgstu kalbėti pats sau, pats kelti klausimus ir pats į juos atsakinėti.

— Jei taip, tai grįžkime atgal, nes mes neteisingai nustatėme po geometrijos einantį dalyką.

— Kurgi mes suklydome? — paklausė Glaukonas.

— Po paviršių mes ėmėmės aplinkui besisukančių kietų kūnų, o pirmiau reikėtų ištirti juos pačius177 — juk po antrojo matavimo teisingiau būtų išnagrinėti trečiąjį: jis būdingas kubams178 ir viskam, kas turi gylį.

— Tai tiesa, Sokratai, bet čia, atrodo, dar niekas neatskleista.

— Dėl dviejų priežasčių, — pasakiau. — Pirmoji priežastis yra ta, kad nė viena valstybė negerbia tokio mokslo, jis menkai tyrinėjamas, nes yra sunkus. Antroji priežastis — ta, kad tyrinėtojai neturi vadovo, o be jo jie negali nieko išrasti. Bet sunku tikėtis, kad toks vadovas atsirastų, o jeigu ir atsirastų, tai tie, kure tyrinėja šituos dalykus, dėl išdidumo nepanorėtų nė klausyti. Jei visa valstybė gerbtų tokius užsiėmimus ir remtų juos, tada tyrinėtojai paklustų ir, be paliovos įtemptai dirbdami, atskleistų tiriamo dalyko savybes. Net ir dabar, kai dauguma niekina šiuos užsiėmimus ir trukdo, o ir patys tyrinėtojai nesuvokia jų naudingumo, jie vis dėlto vystosi — tokie jie yra patrauklūs. Tad nenuostabu, kad atsirado šis mokslas.

— Iš tikrųjų jis labai patrauklus. Bet paaiškink man, ką tik ką sakei: paviršių tyrinėjimą tu priskyrei geometrijai?

— Taip.

— Po jos ėmeisi astronomijos, bet paskui vėl grįžai atgal.

— Matai, aš taip skubėjau kuo greičiau viską išdėstyti, kad išėjo lėčiau. Po geometrijos turėtų eiti gylio, matavimo mokslas, bet kadangi jis juokingai prastai teištirtas, aš peršokau jį ir perėjau prie astronomijos, besisukančių kūnų mokslo.

— Teisingai kalbi.

— Taigi astronomija yra ketvirtoje vietoje — pastaruoju metu ji tarsi užmiršta, bet atgis, jei tik valstybė ja užsiims.

— Suprantama. Kadangi neseniai prikišai man, kad aš išgyriau ją banaliai, tai dabar ją išgirsiu pagal tave. Man atrodo, visiems turi būti aišku, jog ji verčia sielą žvelgti aukštyn ir veda ją ten, kuo toliau nuo viso to, kas yra čia.

— Galbūt visiems ir aišku, tik ne man. Man taip neatrodo.

— O kaip tau atrodo? — paklausė Glaukonas.

— Jeigu užsiimsi astronomija taip, kaip tie, kurie ją prilygina filosofijai, tai ji netgi labai nukreipia mūsų žvilgsnius žemyn.

— Ką tu turi galvoje?

— Man atrodo, — tariau, — kad tu puikiai pats sau nusprendei, kaip galima pažinti aukščiausiuosius dalykus. Jei kas nors, užvertęs galvą, apžiūrinės išmargintas lubas ir ten kai ką matys, tu, ko gera, sakysi, kad jis mato ne akimis, o protu! Galbūt tu teisingai manai — aš esu kvailokas ir negaliu manyti, kad koks nors kitas mokslas verstų sielą žvelgti aukštyn, išskyrus tą, kuris tiria būtį ir tai, kas nematoma. Nesvarbu, ar kas išsižiojęs žiūri aukštyn, ar prisimerkęs — žemyn, norėdamas ką nors pažinti pojūčiais, aš tvirtinu, kad jis nieko nepažins, nes tokių dalykų negalima pažinti, ir tokiu atveju siela žiūri ne aukštyn, o žemyn, nesvarbu, ar žmogus gulėtų kniūbsčias ant žemės, ar plauktų ant nugaros jūroje.

XI.— Taip, pelnytai man kliuvo! — pasakė Glaukonas. — Tu teisus. Bet sakyk, kaip, tavo nuomone, reikėtų mokytis astronomijos kitaip, negu šitai daroma dabar, ir kuo ji naudinga mūsų tikslui?

— Štai kaip. Margieji dangaus skliauto raštai, puošiantys regimąją sritį, yra gražiausi ir tobuliausi iš tokių daiktų, bet vis dėlto jie toli gražu neprilygsta tikriesiems daiktams, kurie tikruoju greičiu ir tikruoju lėtumu, tikruoju kiekiu ir visais galimais tikrais pavidalais juda vieni kitų atžvilgiu ir kartu juda visa, kas yra juose. Juos galima suvokti tik protu ir mąstymu, bet ne regėjimu. O gal tu kitaip manai?

— Jokiu būdu, — atsakė Glaukonas.

— Vadinasi, dangaus raštais reikia naudotis kaip pagalbine priemone, kad pažintume tai, kas nematoma, panašiai kaip jeigu mums pakliūtų į rankas puikūs ir kruopštūs Dedalo179 ar kurio kito meistro ar dailininko kūriniai. Žmogus, nusimanantis apie geometriją, pažvelgęs į juos, pripažintų, kad jie puikiai nubraižyti, bet būtų juokinga tyrinėti juos rimtai, kaip įgalinančius pažinti lygybės, dvejinimo ar kokius nors kitus santykius.

— Tikrai būtų juokinga!

— Ar tu manai, kad tikras astronomas, žiūrėdamas į žvaigždžių judėjimą, nebūtų įsitikinęs tuo pačiu? Jis manytų, kad viskas sutvarkyta kuo puikiausiai — juk kūrėjas taip sukūrė dangų ir visa, kas yra danguje: santykius tarp dienos ir nakties, paros ir mėnesio, mėnesio ir metų, žvaigždžių ir visų šių dalykų ir vienų žvaigždžių su kitomis. Bet argi jam neatrodys kvaila manyti, kad visa tai visada vyksta vienodai ir nepatiria jokių nukrypimų, ir visokiais būdais siekti prieiti tiesa, nors dangaus šviesuliai turi kūną ir yra regimi?

— Tavęs pasiklausius, ir man taip atrodo.

— Taigi, — tariau, — astronomiją — kaip ir geometriją — tyrinėsime, remdamiesi bendrais teiginiais, o tai, kas yra danguje, paliksime nuošalyje, jeigu iš tikrųjų norime perprasti astronomiją ir protingąjį mūsų sielos pradą, kurio iki šiol nepanaudojome, padaryti naudingą.

— Tu keli astronomijai daug sunkesnį uždavinį, palyginti su tuo, kaip ji dabar tyrinėjama.

— Aš manau, kad ir kiti mūsų nurodymai bus panašūs, jei esame rimti įstatymų leidėjai.

XII.— O ar galėtum pasakyti dar kokį mokslą, kuris tiktų mūsų tikslui?

— Dabar taip staiga negaliu, — atsakė Glaukonas.

— Judėjimas, mano nuomone, būna kelių rūšių. Visas jas išvardyti galėtų nebent žinovas, bet dvi rūšis žinome ir mes.

— Kokias?

— Be tos, kurią minėjome, yra dar viena, ją atitinkanti.

— Kokia?

— Panašiai kaip mūsų akys yra nukreiptos į astronomiją, taip mūsų ausys — į darnių sąskambių judėjimą; šie du mokslai yra tarsi broliai, kaip tvirtina pitagoriečiai, ir mudu, Glaukonai, jiems pritarsime180, ar ne?

— Be abejo.

— Kadangi dalykas yra sudėtingas, tai mes išklausysime, kaip jie visa tai aiškina — galbūt jie dar ką nors pridurs. Bet kad ir kaip būtų, mes laikysimės savo nusistatymo.