Платон - Valstybė

— Tokie duomenys sielai yra keisti, ir juos reikia ištirti.

— Suprantama, — pasakiau. — Tokiais atvejais siela pasitelkia protą ir mąstymą ir pirmiausia mėgina išsiaiškinti, ar apie vieną, ar apie du skirtingus daiktus praneša jai pojūtis.

— Kaipgi kitaip!

— Jeigu paaiškės, kad tai du daiktai, tai kiekvienas iš jų pasirodys esąs ir kitas, ir tas pats.

— Taip.

— Jei kiekvienas iš jų yra vienas, o abu kartu jie yra du, tai šie du mąstymo bus atskirti, nes jeigu jie nebūtų atskirti, tai būtų mąstomi jau ne kaip du, o kaip vienas.

— Teisingai.

— Juk tvirtiname, kad regėjimas didumą ir mažumą suvokia ne skyrium, bet kartu, kaip tam tikrą vienybę, ar ne?

— Taip.

— Kad šitai išaiškintų, mąstymas turi ištirti didumą ir mažumą ne kaip susijusius, bet skyrium — priešingai, negu darė regėjimas.

— Teisybė.

— Todėl mums ir kyla klausimas, kas gi yra didumas ir mažumas.

— Kaip tik todėl.

— Taigi vieną mes vadiname protu suvokiamu, o kitą — regimu.

— Visai teisingai, — sutiko Glaukonas.

VIII.— Štai šitai aš ir norėjau pasakyti: vieni dalykai skatina protą veikti, o kiti — ne, ir prie pirmųjų aš priskyriau tuos, kurie sukelia priešingus pojūčius, o prie antrųjų — tuos, kurie tokių pojūčių nesukelia ir todėl nežadina mąstymo.

— Jau supratau, — tarė Glaukonas. — Man irgi taip atrodo.

— Na, o skaičius ir vienetas prie kurių priklauso?

— Nežinau.

— Bet gali spręsti iš to, ką sakėme. Jeigu kažkas vienas gerai suvokiamas pats savaime, nesvarbu, ar regėjimu, ar kokiu kitu pojūčiu, tai nekyla noras išsiaiškinti jo esmę, kaip aš parodžiau piršto pavyzdžiu. O jeigu jame nuolat reiškiasi ir kokia nors priešingybė ir jis yra tiek pat vienetas, tiek pat ir jo priešingybė, tada jau reikia spręsti, ir siela būna priversta suglumti, ieškoti, išjudinti savo mintį ir klausti savęs, kas gi yra vienetas pats savaime. Šitaip vieneto pažinimas vestų į būties stebėjimą ir skatintų tai174.

— Bet ne mažiau šitai pasireiškia ir tuo atveju, kai stebime tai, kas tapatu: tą patį mes matome ir kaip vieną, ir kaip nesuskaičiuojamą daugybę.

— Jei taip yra vieneto atžvilgiu, tai tas pat bus ir kiekvieno skaičiaus atžvilgiu!

— Kaipgi kitaip!

— Bet juk skaičiavimas ir aritmetika ištisai remiasi skaičiumi.

— Žinoma.

— Vadinasi, šitie mokslai kaip tik ir veda į tiesą.

— Puikiausiai.

— Taigi tai ir yra tie mokslai, kurių mes ieškome. Kariui juos būtina perprasti, kad mokėtų rikiuoti kariuomenę, o filosofui — kad išeitų iš tapsmo srities ir pasiektų esmę. Kitaip jis niekada netaps mąstytoju.

— Iš tikrųjų taip.

— O mūsų sargybinis yra ir karys, ir filosofas.

— Be abejo.

— Taigi, Glaukonai, šitą mokslą reikėtų įstatymu padaryti privalomą tiems, kurie užims valstybėje aukščiausias vietas, ir įtikinti juos, kad būtina mokytis skaičiavimo, bet ne kaip papuola, o tol, kol protu pasieks pačią skaičių prigimtį ne dėl pirkimo ir pardavimo, kaip daro pirkliai ir prekiautojai, bet karo tikslais ir kad palengvintų sielai pereiti nuo tapsmo prie tiesos ir esmės.

— Puikiai kalbi.

— Dabar, aptaręs su jumis skaičiavimo mokslą, aš suprantu, koks jis puikus ir daugeliu atžvilgių naudingas mūsų tikslui, jeigu jo mokomasi dėl pažinimo, o ne dėl prekiavimo.

— Kuo gi jis naudingas? — paklausė Glaukonas.

— Tuo, kad, kaip ką tik sakėme, jis atkakliai vilioja sielą aukštyn ir priverčia samprotauti apie skaičius pačius savaime, jokiu būdu neleisdamas pakeisti jų skaičių turinčiais regimais ir apčiuopiamais kūnais. Tu žinai, kad dideli šio mokslo žinovai juokiasi iš to, kuris mintyse mėgina padalyti patį vienetą — jie nenori net girdėti apie tai. Bet jeigu tu vis dėlto vienetą suskaidysi, jie vėl sudaugins dalis, bijodami, kad vienetas gali pasirodyti esąs ne vienetas, bet daugybė vieno dalių.

— Teisingai kalbi.

— Kaip tu manai, Glaukonai, ką jie atsakytų, jei kas nors jų paklaustų: „Garbieji žmonės, apie kokius skaičius jūs samprotaujate? Ar ne apie tuos, kuriuose vienetas iš tikrųjų yra toks, kokiu jūs jį laikote, — tai yra bet kuris vienetas yra lygus bet kuriam vienetui, nė kiek nuo jo nesiskiria ir neturi savyje jokių dalių?“

— Aš manau, jie atsakytų, jog kalba apie skaičius, kuriuos galima tik mąstyti — nieko kita su jais negalima daryti175.

— Dabar tu matai, mano mielas, kad šitas mokslas mums tikrai būtinas, nes jis, pasirodo, verčia sielą pasitelkti mąstymą, siekiant tiesos.

— Ir kaip sumaniai jis šitai daro!

— O ar nesi pastebėjęs, kad iš prigimties skaičiavimui gabūs žmonės greitai, galima sakyti, perpranta ir visus kitus mokslus; net tie, kurių galvosena lėta, jeigu jie mokomi skaičiavimo ir nuolat lavinasi, nors ir neturi iš to kitokios naudos, tai bent jau tampa įžvalgesni, negu anksčiau buvo.

— Tai tiesa, — pritarė Glaukonas.

— Aš manau, kad nelengvai ir nedaug rastum tokių mokslų, kurie besimokančiajam suteiktų daugiau vargo ir pareikalautų daugiau pastangų negu šis.

— Sutinku.

— Dėl visų šių priežasčių negalima šito mokslo palikti nuošalyje, būtina mokyti jo gabiausius žmones.

— Pritariu tau.

IX.— Šitą mokslą jau priėmėme. Bet yra ir kitas mokslas, susijęs su šituo. Pažiūrėkime, ar jis tiks mums.

— Koks mokslas? Ar tu turi galvoje geometriją176?

— Taip, ją, — atsakiau.

— Kadangi ja naudojamasi karo reikaluose, aišku, kad ji mums tinka. Juk kai reikės įrengti stovyklą, užimti įtvirtintas vietoves, sutelkti ir išskleisti kariuomenę ir įvairiai ją išdėstyti ir mūšio, ir žygio metu, geometrijos žinovas, žinoma, pasirodys pranašesnis už tą, kuris neišmano šio mokslo.

— Bet šiems reikalams pakanka paprasčiausių žinių iš geometrijos ir skaičiavimo mokslo. Tačiau reikia išsiaiškinti, ar svarbiausioji jos dalis, kuri plačiausiai taikoma, veda mus į mūsų tikslą — padeda mums ir žvitri gėrio idėją. O mes teigiame, kad į šį tikslą veda visa tai, kas priverčia sielą atsigręžti į tą sritį, kurioje glūdi didžiausia būties palaima — ją siela ir imi išvysti bet kokia kaina.

— Teisingai kalbi, — tarė Glaukonas.

— Vadinasi, jei geometrija verčia stebėti esmę, ji mums tinka, o jei tapsmą — netinka.

— Mes tikrai šitai tvirtiname.

— Bet aš manau, kad visi, kurie šį tą nutuokia apie geometriją, neneigs, kad šis mokslas yra visai priešingas tiems posakiams, kuriuos vartoja juo užsiimantys žmonės.

— Kokiems? — paklausė Glaukonas.

— Jie kalba labai juokingai ir nenatūraliai. Mat jie į geometriją žiūri kaip praktikai ir vartoja tokius posakius, kaip “nubraižysime“ kvadratą, „nubrėšime“ liniją, „pridėsime“ ir taip toliau, o iš tikrųjų šiuo mokslu užsiimama tik pažinimo dėlei.

— Suprantama.

— Ar nepasakius mums dar štai ką...

— Ką gi?

— Kad šiuo mokslu užsiimama, siekiant pažinti amžinąją būtį, o ne tai, kas atsiranda ir žūsta.

— Teisybė; iš tikrųjų geometrija yra amžinosios būties pažinimas.

— Taigi, gerbiamasis, ji veda sielą į tiesą ir veikia filosofinį mąstymą, pakylėja jį aukštyn, tuo tarpu dabar jis yra žemesnis negu dera.

— Taip, ji netgi labai jį paveikia.

— Todėl, — tariau, — reikia kuo griežčiau paraginti mūsų puikiosios valstybės piliečius, kad jie pasirūpintų geometrija — juk ji teikia ir nemažą papildomą naudą.