Платон - Valstybė

— Suprantu, — pasakė Glaukonas; — tu kalbi apie tai, kas būna tiriama geometrija ir jai giminingais būdais.

— Suprask ir tai, kad antrąja protu suvokiamos srities atmaina aš vadinu tai, ką mūsų protas pasiekia dialektinio sugebėjimo dėka. Savo prielaidas jis laiko ne kažkokiais pradais, o tik prielaidomis — tam tikromis pakopomis ir atramos taškais, siekiant visa ko pradžios, kuri jau neturi jokių prielaidų. Pasiekęs ją ir laikydamasis visko, su kuo ji susijusi, jis pagaliau prieina galutinę išvadą, nesinaudodamas jokiais juslėms prieinamais dalykais, o tik pačiomis idėjomis ir jų tarpusavio santykiais, ir jo išvados susijusios tik su idėjomis.

— Suprantu, nors ir ne visai aiškiai: man atrodo, tu kalbi apie sudėtingus dalykus. Tu nori įrodyti, kad dialektika įgalina geriau pažinti būtį ir tai, kas suvokiama protu, negu vadinamieji mokslai, kurie remiasi prielaidomis. Tiesa, tie, kurie tyrinėja protu suvokiamą sritį, yra priversti tai daryti protu, o ne pojūčiais, bet kadangi jie tiria, remdamiesi savo prielaidomis, nepakildami iki pradų, tai, pagal tave, jie negali suvokti jos protu, nors protui ji visiškai prieinama, jeigu suvoksi pradus. Geometrams ir į juos panašiems būdingą sugebėjimą tu vadini, man rodos, nuovoka. Tačiau tai dar ne protas, nes nuovoka užima tarpinę vietą tarp nuomonės ir proto.

— Tu puikiai supratai, — tariau. — Dabar keturioms linijos atkarpoms priskirk keturias sielos būsenas: aukščiausioji pakopa yra mąstymas, antroje vietoje — nuovoka, trečioje vietoje — tikėjimas, o paskutinėje — spėjimas, ir surikiuok jas pagal tai, kiek kuri iš jų susijusi su tiesa; kuo viena ar kita būsena artimesnė tiesai, tuo ji patikimesnė168.

— Suprantu. Aš sutinku ir surikiuosiu jas taip, kaip tu sakai.

SEPTINTOJI KNYGA

I.— Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.

— Įsivaizduoju.

— Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokiausius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.

— Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! — pasakė Glaukonas.

— Jie panašūs į mus, — tariau. — Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis meta ant prieš juos esančios olos sienos?

— Kaipgi matys, jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?

— O daiktai, nešami už pertvaros? Ar ne tas pat atsitinka ir su jais?

— Aišku, tas pat.

— Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavyje, ar tu manai, kad jie šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?

— Be abejo.

— O jeigu jų kalėjime aidas atkartotų visa, ką pasakytų bet kuris iš einančiųjų pro šalį, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?

— Prisiekiu Dzeusu, nemanau, — atsakė Glaukonas.

— Tie kaliniai tikrove laikytų ne ką kita, o pro šalį nešamų daiktų šešėlius.

— Būtinai taip būtų.

— Dabar, — pasakiau, — pažiūrėk, kas būtų, jei juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo to neišmanymo — kaip visa tai vyktų natūraliai? Jei kuriam nors iš jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti, pasukti galvą, vaikščioti, pažvelgti aukštyn— į šviesą, visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas, jis negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas imtų jam tvirtinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekusio dabar yra kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas vieną ar kitą pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai sutriktų ir tai, ką matė anksčiau, laikytų žymiai tikresniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?

— Žinoma, laikytų.

II.— O jeigu jį priverstų žiūrėti tiesiai į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos įstengia matyti, ir manytų, jog jie tikresni už tuos, kuriuos jam rodo.

— Taip būtų, — pritarė Glaukonas.

— O jeigu, — tariau, — kas nors jėga temptų jį šlaitu aukštyn ir nepaleistų tol, kol neišvilks į šviesą, argi jis nekentėtų ir nesipiktintų šitokia prievarta? O iškopęs į viršų, jis būtų apakintas stiprios šviesos ir negalėtų įžiūrėti nė vieno iš tų tikrų daiktų, apie kuriuos jam kalba.

— Taip, iš karto tikrai negalėtų įžiūrėti.

— Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, jis pirmiau turėtų priprasti. Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia: iš pradžių žiūrėti į šešėlius, paskui — į žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po to — į pačius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir patį dangų jam būtų lengviau matyti ne dieną, bet naktį, tai yra būtų lengviau žiūrėti į žvaigždžių šviesą ir Mėnulį, o ne į Saulę ir jos šviesą.

— Be abejo.

— Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į Saulę — ne į apgaulingą jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje jai svetimoje aplinkoje, o į pačią Saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir įžvelgti jos savybes.

— Žinoma.

— Tada jis prieitų išvadą, kad nuo Saulės priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa regimajame pasaulyje ir pati kažkokiu būdu yra priežastis viso to, ką jis ir kiti kaliniai matė oloje.

— Aišku, kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.

— Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo kalėjimo bendrus, ar tu manai, kad jis nelaikytų palaima savo padėties pasikeitimo ir negailėtų savo draugų?

— Netgi labai gailėtų.

— O jeigu jie tenai reikšdavo pagarbą ir girdavo vienas kitą, apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas paprastai pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų šito ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis nenorėtų verčiau, kaip sako Homeras, „už tarną būti pas kitą žmogų beturtį“169 ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?

— Aš manau, kad jis sutiks verčiau viską iškęsti, negu taip gyventi.

— Įsivaizduok dar štai ką, — tariau: — jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo Saulės šviesos?

— Žinoma, uždengtų.

— O jeigu jam vėl tektų rungtis su tais amžinais kaliniais, aiškinantis, kas yra tie šešėliai? Kol jo regėjimas nesusilpnės ir akys neapsipras — o tam prireiktų nemaža laiko, — ar jis nekeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad, užkopęs aukštyn, jis sugadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris bandytų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik jis pakliūtų jiems į rankas?