Платон - Valstybė

— Tai tikra tiesa.

— Ar tu manai, kad mūsų auklėtiniai, šitai girdėdami, nepaklus ir nepanorės, atėjus kiekvieno eilei, triūsti kartu su piliečiais, nes jiems verčiau vieniems su kitais visą laiką būti grynųjų idėjų pasaulyje?

— Jie negalės atsisakyti, — tarė Glaukonas. — Juk jie yra teisingi žmonės, ir mūsų reikalavimai teisingi. Aišku, kad kiekvienas iš jų eis valdyti tik iš pareigos — priešingai, negu elgiasi dabartiniai valstybių valdovai.

— Tai šit kaip yra, mano mielas. Jei tiems, kurie turės valdyti, surasi geresnį gyvenimo būdą, negu valdžios laikymas savo rankose, tai bus įmanoma sukurti gerai valdomą valstybę, nes tik šitokioje valstybėje valdys iš tikrųjų turtingi žmonės — turtingi ne aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išminties ir dorybės. O jeigu skurdžiai, išalkę turtų, braunasi į valdžią, tikėdamiesi iš jos ir sau atsiplėšti kąsnelį, valstybė negali būti gerai tvarkoma, nes dėl valdžios kovojama, ir šis vidinis karas pražudo ir jame dalyvaujančius, ir visą valstybę.

— Tikra teisybė, — sutiko Glaukonas.

— Ar yra dar koks nors kitas gyvenimo būdas, išreiškiantis panieką valdovų gyvenimui, išskyrus tikrajai filosofijai atsidėjusio žmogaus gyvenimo būdą?

— Prisiekiu Dzeusu, nėra.

— Tačiau negalima leisti, kad ateitų į valdžią tie, kurie ją tiesiog įsimylėję, nes jiems teks kovoti su savo varžovais.

— Be abejo.

— Tad ką kitą tu priversi eiti saugoti valstybę, jei ne tuos, kurie geriausiai nusimano apie valstybės valdymą, be to, yra apdovanoti kitokiomis dorybėmis ir gyvena dorybingiau negu valstybės vyrai?

— Nieko kito.

VI.— Jei nori, aptarkime, kaip išugdomi tokie žmonės ir kaip juos galima išvesti į šviesą, panašiai kaip, pasak padavimo, kai kurie iš Hado pasikėlė pas dievus.

— Kur čia nenorėsi!

— Šitai, atrodo, ne tas pat, kaip apversti šukę172, čia reikia sielą atgręžti nuo tamsios dienos į tikrąją būties dieną: tokį sielos pasikėlimą mes pavadinsime išminties siekimu.

— Teisingai.

— Taigi reikia pažiūrėti, kuris iš mokslų turi šitokią galią.

— Be abejo.

— Koks gi mokslas, Glaukonai, galėtų atitraukti sielą nuo tapsmo prie būties? Bet, taip sakydamas, aš pagalvojau štai ką: argi nesakėme, kad busimieji filosofai jaunystėje būtinai turi susipažinti su karyba?

— Sakėme.

— Taigi mokslą, kurio ieškome, turi papildyti dar ir šitai.

— Kas?

— Jis turi būti naudingas kariams.

— Žinoma, turi, jei tik tai įmanoma.

— Kaip jau sakėme, juos auklėsime gimnastika ir dailiaisiais menais.

— Taip, dėl šito sutarėme.

— Bet gimnastika yra skirta tam, kas gali ir atsirasti, ir išnykti, — juk nuo jos priklauso, didėja ar mąžta kūno galia.

— Aiškus dalykas.

— Bet juk mes ieškome visai ne tokio mokslo.

— Ne tokio.

— Tai gal tokie yra dailieji menai, kuriuos aptarėme anksčiau?

— Jei atsimeni, jie kaip tik buvo tarsi atsvara gimnastikai: juk jie ugdo sargybinių būdą — harmonija ugdo pusiausvyrą, nors ir neteikia žinojimo, o ritmas jų veiksmams suteikia nuoseklumą. Pasakojimai — išgalvoti ir artimesni tikrovei — taip pat ugdo panašius gerus įpročius, bet žinių, vedančių į tą gėrį, kurio tu dabar ieškai, dailieji meftai neteikia.

— Labai teisingai man priminei, — tariau. — Iš tikrųjų nieko tokio jie neteikia. Bet, mielas Glaukonai, kas galėtų teikti tokį žinojimą? Juk visi menai pasirodė esą gruboki.

— Be abejo. Koks dar žinojimas lieka, atmetus gimnastiką, dailiuosius ir visus kitus menus?

Na, gerai, jei mes, be jų, daugiau nieko neturime, tai imkime tą, kuris būdingas jiems visiems.

— Kas gi tai?

— Ogi tai, kuo naudojasi visi menai, mąstymas ir pažinimas; tai, ką kiekvienas turi išmokti pirmiausia.

— Ką gi?

— Visai paprastą dalyką, — tariau: — skirti, kas yra vienas, du ir trys, žodžiu, skaičių ir skaičiavimo mokslą. Argi visi menai ir mokslai nėra priversti juo remtis?

— Taip, jie yra priversti, — atsakė Glaukonas.

— Ir karo mokslas?

— Ir jam šitai neišvengiama.

— Palamedas173 tragedijose kiekviena proga parodo, koks juokingas karvedys buvo Agamemnonas. Ar atkreipei dėmesį, kad Palamedas, kuris išrado skaičius, sakosi suskirstęs kariuomenę į būrius ties Ilionu, suskaičiavęs laivus ir visa kita, tarsi prieš tai jie nebūtų buvę suskaičiuoti, — matyt, Agamemnonas netgi nežinojo, kiek turi kojų, jeigu nemokėjo skaičiuoti! Kaip tu manai, koks iš jo galėjo būti karvedys?

— Nevykęs, jei tik iš tikrųjų taip buvo.

VII.— Taigi, — tariau, — ar pripažinsime, kad kariams, be kitų mokslų, yra reikalingas taip pat ir skaičių bei skaičiavimo mokslas?

— Šis mokslas būtinas, jei nori šį tą nutuokti apie karo meną ir apskritai jei nori būti žmogumi.

— Ar tu įžvelgi šiame moksle tą patį, ką ir aš?

— O ką?

— Atrodo, kad jis iš prigimties skatina žmogų mąstyti, taigi yra tai, ko mes ieškome, tik niekas nemoka pasinaudoti juo kaip mokslu, vedančiu mus prie pačios esmės.

— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.

— Pamėginsiu paaiškinti savo mintį. Bet kaip aš pats sau nustatysiu skirtumą tarp to, kas veda į mūsų tikslą, ir to, kas neveda į jį, tu pažiūrėk kartu su manimi ir tiesiai pasakyk, su kuo sutinki, o su kuo — ne. Šitaip mes aiškiau pamatysime, ar teisingi mano spėjimai.

— Tai dėstyk.

— Dėstau, o tu klausyk. Kai kurie iš juslėmis suvokiamų dalykų neskatina proto tyrinėti toliau, nes pojūčiai pakankamai juos nusako, o kiti tiesiog reikalauja, kad protas juos tirtų toliau, nes pojūčiai neteikia nieko tikra.

— Tu, matyt, turi galvoje daiktus, į kuriuos žiūrima iš tolo, tarsi per miglą.

— Ne visai įspėjai, ką norėjau pasakyti.

— Tai ką tu turi galvoje?

— Tyrinėti neskatina tai, kas tuo pat metu nesukelia priešingo pojūčio, o tai, kas sukelia tokį pojūtį, aš laikau skatinančiu tyrinėti, nes pojūtis viena atskleidžia ne daugiau negu kita, nesvarbu, ar jį sukelia arti, ar toli esantys daiktai. Pateiksiu tau pavyzdį, iš kurio geriau suprasi, ką sakau. Štai, sakysim, yra trys pirštai — mažasis, smilius ir vidurinysis.

— Sakykim.

— Turėk galvoje, kad į juos žiūrime iš arti, bet atkreipk dėmesį štai į ką.

— Į ką?

— Kiekvienas iš jų lygiai yra pirštas — šiuo atžvilgiu tarp jų nėra jokio skirtumo, nesvarbu, ar žiūrėsi į jo vidurį, ar galą, ar baltas jis, ar juodas, ar storas, ar laibas ir taip toliau. Dėl visų šių dalykų daugumos žmonių siela nėra verčiama klausti proto, kas yra pirštas, nes regėjimas niekada nerodė jai, kad pirštas kartu yra ir kažkas priešinga pirštui.

Žinoma, nerodė.

Todėl suprantama, kad šiuo atveju tai neskatina ir neverčia mąstyti.

— Suprantama.

— Bet ar iš akies galima pakankamai tiksliai nustatyti, ar pirštas didesnis, ar mažesnis, ar regėjimui nėra jokio skirtumo, kuris pirštas yra viduryje, o kuris— iš krašto? Ar galima apčiuopomis tiksliai nustatyti, ar pirštas storas, ar plonas, ar minkštas, ar kietas? O ir kiti pojūčiai ar gali pakankamai šitai atskleisti? Ar ne taip atsitinka kiekvienam iš jų: pojūtis, skirtas nustatyti kietumui, yra priverstas kartu justi ir minkštumą, todėl jis praneša sielai, jog tą patį daiktą junta esant ir kietą, ir minkštą.

— Taip, šitaip atsitinka.

— Tokiais atvejais, — tariau, — siela tikrai nežino, ką reiškia šis pojūtis, nes tą patį daiktą jis rodo esant ir kietą, ir minkštą. Lygiai taip pat siela nesupranta, ar daiktas sunkus, ar lengvas, jei pojūtis sunkumą žymi kaip lengvumą, o lengvumą — kaip sunkumą.