Платон - Valstybė

— Kokio?

— Žiūrėsime, kad mūsų auklėtiniai nemėgintų išmokti ko nors netobulo ir nukreipto ne į tą tikslą, į kurį visada viskas turi būti nukreipta, kaip mes ką tik sakėme dėl astronomijos. Argi nežinai, kad ta pati klaida daroma ir harmonijos atžvilgiu? Kaip ir astronomai, žmonės šioje srityje triūsia tuščiai — jie matuoja ir lygina girdimus sąskambius ir garsus.

— Prisiekiu dievais, jie elgiasi juokingai. Jie kalba apie kažkokius „sutankėjimus“ ir ištempia ausis, tarsi klausydamiesi garsų, sklindančių iš kaimyninio namo; vieni teigia, kad tarp dviejų garsų dar girdimas kažkoks kitas garsas — kaip tik čia ir esąs mažiausias tarpas, kurį reikia imti matavimo vienetu; kiti šitai užginčija ir tikina, kad čia nesą jokio skirtumo tarp garsų, bet ir vieni, ir kiti ausis vertina labiau už protą.

— Tu turi galvoje tuos šaunuolius, kurie neduoda stygoms ramybės, visaip jas mėgina, įtempdami sūkynėmis. Nenorėdamas vilkinti pasakojimu, kaip jie plektru užgauna stygas, kaip kaltina jas, jei jos atsisako skambėti, arba puikuojasi jomis, aš nutrauksiu jį ir pasakysiu, kad turėjau galvoje ne jų, o tų, kuriuos sakėme išklausinėsią apie harmoniją, atsakymus. Juk jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir astronomai: jie ieško skaičių klausa suvokiamuose sąskambiuose, bet nepakyla iki bendrųjų klausimų ir nebando išsiaiškinti, kurie skaičiai yra harmoningi, o kurie — ne ir kodėl181.

— Tai, apie ką tu kalbi, būtų nuostabu! — tarė Glaukonas.

— Taip, tai iš tikrųjų būtų naudinga, ieškant grožio ir gėrio; kitaip neverta ir stengtis.

— Be abejo.

XIII.— Jei, tirdami visus šiuos mūsų apžvelgtus dalykus, nustatysime jų bendrumą ir giminingumą ir išsiaiškinsime, kuriuo atžvilgiu jie artimi vienas kitam, tai aš manau, kad šitai padės mums siekti mūsų užsibrėžto tikslo, ir mūsų triūsas nenueis veltui. Priešingu atveju iš jo nebūtų jokios naudos.

— Ir man taip atrodo. Bet tai, apie ką tu kalbi, Sokratai, yra labai sudėtinga.

— Tu turi galvoje įvadinę dalį, ar ką nors kita? Juk žinome, kad tai tik įžanga dainos, kurią reikia išmokti. Negi tu manai, kad tas, kuris gerai išmano šiuos dalykus, yra ir puikus dialektikas?

— Prisiekiu Dzeusu, ne! Tarp jų sutikau tik vieną kilų tokį.

— O žmonės, kurie nesugeba pateikti protingo įrodymo arba suvokti kitų įrodymų, niekada nežinos nieko iš to, ką mes laikome esant būtina žinoti.

— Aišku, nežinos, — pritarė Glaukonas.

— Taigi, Glaukonai, ar tai nebus kaip tik ta daina, kurią traukia dialektika? Ji suvokiama protu, tuo tarpu regėjimo galia norėtų ją atkurti; bet juk jos pastangos ką nors įžiūrėti yra nukreiptos į pačias gyvas būtybes, į pačias žvaigždes, pagaliau į pačią Saulę. O kai kas nors bando samprotauti, jis, apeidamas pojūčius, siekia vien tik protu pasiekti kiekvieno daikto esmę ir nesustoja tol, kol pačiu protu nesuvokia gėrio esmės; galų gale jis atsiduria pačioje protu suvokiamos srities viršūnėje, panašiai kaip anas užkopia į regimosios srities viršūnę.

— Tikra teisybė.

— Tai kaip? Ar šito kelio nepavadinsi dialektiniu?

— Na, o toliau?

— Tai bus išsilaisvinimas iš grandinių, atsigręžimas nuo šešėlių į atvaizdus ir šviesą, išėjimas iš požemio į Saulę. Jei ir tada bus neįmanoma žiūrėti į gyvas būtybes, augalus ir Saulę, vis dėlto geriau žiūrėti į dieviškus atspindžius vandenyje ir realių daiktų šešėlius, negu į atvaizdų šešėlius, sukurtus šviesos šaltinio, kuris pats yra tik šešėlis, palyginti su Saule. Visi mūsų aptartieji mokslai suteikia šią galimybę ir kilniausiąjį mūsų sielos pradą veda aukštyn, į to, kas iš visos esaties tobuliausia, stebėjimą, panašiai kaip pirmuoju atveju aiškiausias mūsų kūno pojūtis yra nukreiptas į tai, kas ryškiausia kūniškame ir regimame pasaulyje.

— Tarkime, kad taip ir yra, nors man sunku su tuo sutikti. Bet, kita vertus, sunku ir nesutikti. Kadangi apie tai kalbame ne tik dabar ir dar ne kartą teks prie to sugrįžti, tai, tarę, kad iš tikrųjų taip yra, pereikime prie pačios dainos — išnagrinėkime ją taip pat smulkiai, kaip ir šią įžangą. Taigi pasakyk mums, kas būdinga šiam sugebėjimui samprotauti, į kokias rūšis jis skirstomas ir kokie keliai veda į jį. Jie, atrodo, atveda į tikslą — jo pasiekimas būtų tarsi atokvėpis keliautojui ir jo kelionės galas.

— Mielas Glaukonai, — tariau, — tu kol kas neįstengsi sekti paskui mane, nors man tikrai netrūksta geros valios ir ryžto. O tu juk pamatytum jau nebe atvaizdą to, apie ką mes kalbame, o pačią tiesą — bent jau kokia ji man atrodo. Ar iš tikrųjų taip yra, kol kas neverta dėl to guldyti galvos, bet pamatyti šitai būtinai reikia — tą galiu teigti. Ar ne?

— Žinoma.

— Turbūt taip pat galima tvirtinti, kad tik sugebėjimas samprotauti gali parodyti šitai žmogui, nusimanančiam apie mūsų ką tik aptartus mokslus, — kitaip tai jokiu būdu neįmanoma.

— Ir šitai verta tvirtinti, — sutiko Glaukonas.

— Niekas mums neįrodys, jog esą galima pabandyti kokiu nors kitu būdu nuosekliai aprėpti visa — tai yra bet kurio daikto esmę. Juk visi kiti būdai arba yra susiję su žmonių nuomonėmis ir troškimais, arba tiria daiktų atsiradimą ir jungimą, arba rūpinasi viso to, kas auga ir jungiasi, palaikymu. Kai dėl kitų mokslų, kurie, kaip sakėme, mėgina pasiekti nors šį tą iš būties — geometrija ir jai artimi mokslai, — tai būtis jiems tik sapnuojasi, o iš tikrųjų jie neįstengs jos išvysti, kol naudosis savo prielaidomis, laikydami jas nepajudinamomis, nes negali jų pagrįsti. Jeigu pradedi tuo, ko nežinai, o pabaiga ir vidurys taip pat yra supinti iš to, ko nežinai, tai ar šitai, nepaisant visų tų dalykų suderinimo, gali kada nors tapti žinojimu?

— Jokiu būdu ne, — atsakė Glaukonas.

XIV.— Taigi, — tariau, — tik dialektinis metodas eina teisingu keliu ir, atmesdamas prielaidas, pakyla iki paties prado, kad pagrįstų savo išvadas; jis pamažu išlaisvina mūsų sielos žvilgsnį, tarsi panirusį į barbariškumo purvą, ir nukreipia jį aukštyn, pasinaudodamas kaip pagalbininkais ir tarnais tais menais, kuriuos aptarėme. Iš įpročio mes dažnai vadiname juos mokslus, bet jiems reikėtų kito pavadinimo, nes jie ne tokie akivaizdūs kaip mokslas, nors ir aiškesni už nuomones. Man atrodo, juos anksčiau pavadinome nuovoka. Bet neverta ginčytis dėl pavadinimo, kai reikia aiškintis tokius svarbius dalykus, kaip šie.

— Tikrai neverta; svarbu tik, kad pavadinimas aiškiai rodytų, kas turima galvoje.

— Tada mus patenkins, kaip ir anksčiau, tokie pavadinimai: pirmoji pakopa — žinojimas, antroji — nuovoka, trečioji — tikėjimas ir ketvirtoji — spėjimas; dvi paskutiniosios sudaro nuomonę, o dvi pirmosios — mąstymą. Nuomonė susijusi su tapsmu, o mąstymas — su esme. Koks yra santykis tarp esmės ir tapsmo, toks pat yra ir tarp mąstymo ir nuomonės; o koks yra santykis tarp mąstymo ir nuomonės, toks pat yra ir tarp žinojimo ir tikėjimo, tarp nuovokos ir spėjimo. Suskirstymą į dvi sritis — į tai, ką mes manome, ir tai, ką suvokiame protu, — ir tų pavadinimų bei jais žymimų dalykų atitikimą mes, Glaukonai, paliksime nuošalyje, kad išvengtume daug kartų ilgesnių samprotavimų negu ankstesnieji.

— Aš tau pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį.

— Tu, žinoma, dialektiku vadini tą, kuriam prieinamas kiekvieno daikto esmės įrodymas. O jeigu kas šito nesugeba, tai tu sakysi, kad kuo mažiau jis gali pagrįsti šitai sau ir kitiems, tuo mažiau jis turi ir supratimo apie tai.

— Kaipgi nesakysi!